Sustiprėjus kariniams veiksmams tarp Izraelio ir islamistų kontroliuojamo Gazos Ruožo, atsinaujino ir ginčai, kuri iš pusių iš tiesų yra agresorė, o kuri tiesiog besiginanti auka. Visgi šiuo metu vykstantys kariniai veiksmai yra vienas iš ilgus metus trunkančio proceso epizodų.

Šį konfliktą nevienareikšmiškai vertina ir Eltos kalbinti tarptautinės politikos ekspertai. Tačiau visi jie sutarė, kad šio sudėtingai išsprendžiamo konflikto šaknų derėtų ieškoti dar XX a. pradžioje, kai aptinkamos Izraelio valstybės kūrimosi užuomazgos, o tai tik dar kartą įrodo, kad šioje tragiškoje istorijoje konsensuso paieškos tikriausiai atsidūrusios aklavietėje.

Vytauto didžiojo universiteto (VDU) profesorius Egdūnas Račius mano, kad apie šiomis dienomis vykstančio konflikto pradžią galima kalbėti po to, kai 1917 metais britų politikas Arthuras Balfouras paskelbė deklaraciją, kuria buvo įtvirtinta Didžiosios Britanijos parama žydams, kuriantiems savo tautos namus dabartinėje Izraelio – Palestinos teritorijoje.

„Tai, kas šiandien vyksta, yra vienas epizodas ilgalaikiame procese, kuris tęsiasi per 100 metų, turbūt nuo Balfouro deklaracijos, kuri leido žydų naujakuriams iš Europos vykti į Palestiną, kurti ten savo perspektyvią valstybę, kuri vainikavosi suverenios žydų valstybės susikūrimu (...), iš savo gyventų teritorijų pradėti varyti vietiniai gyventojai, palestiniečiai. Tai neturėtų būti suvesta į tokią siaurą sampratą, kad tai išimtinai arabai, musulmonai. Mes kalbame apie vietinius gyventojus“, – teigė E. Račius.

Tuo tarpu Vilniaus universiteto (VU) politologė dr. Ieva Koreivaitė, kalbėdama apie konflikto priežastis, akcentuoja ir ideologinius veiksnius, tokius kaip sionizmą – judėjimą, kuriuo žydų tauta raginama sukurti savo atskirą valstybę.

„Manau, kad konfliktas buvo užprogramuotas tada, kai buvo nuspręsta sukurti politinio judaizmo (sionizmo) projektą – Izraelį, Palestinos mandato teritorijoje, kurį turėjo britai“,– kalbėjo VU politologė.

Visgi Mykolo Romerio universiteto (MRU) profesorius dr. Egidijus Motieka žydų tautos norą vertina kaip strategišką ir sistemingą veikimą, leidusį įsitvirtinti dabartinio Izraelio teritorijoje.

„Esmė tokia, kad žydai – versli tauta ir viską planuojanti. Ji jau tada, 1918-1920 metais, turėjo savo saugumo tarnybų užuomazgas, kurios jau funkcionavo“, – sakė E. Motieka, kartu pažymėdamas, kad palestiniečiai apskritai neturėjo atskiros istorinės valstybės.

„Palestiniečiai yra labai sąlygiškas terminas. Nėra tokių palestiniečių, tai yra arabai, gyvenantys Izraelio ir Judėjos teritorijoje“, – tvirtino jis.

Žydų atvykimas į Palestiną – okupacija?

Būtent skirtingi požiūriai į Palestinos valstybingumą lemia ir skirtingus paties Izraelio – Palestinos konflikto vertinimus. VU politologas dr. Kęstutis Girnius mano, kad atskiros žydų valstybės kūrimą galima laikyti okupacija, kadangi, nepaisant to, kad palestiniečiai tuo metu neturėjo savo valstybės, žydų atvykimas į šią teritoriją vis vien reiškia, kad jie užėmė vietinių gyventojų žemes.

„Aš manau, čia būtų lygiai taip pat, kai mums, Lietuvai, būnant rusų imperijoje, caras pradėtų siųsti kolonistus ir tada būtų aiškinama, kad jie vyksta į caro teritoriją, o ne į lietuvių (...) Žydai nekolonizavo, jie laimėjo karą ir, manau, kad jie turėjo teisę grįžti ir kurti valstybę. Tačiau buvo klaida, jog jie tuomet sąmoningai etniškai valė nukariautas žemes“, – mano K. Girnius.

Visgi su tokiu vertinimu linkęs nesutikti E. Motieka, teigiantis, kad patys žydai, kartu su arabais, Pirmojo pasaulinio karo metu prisidėjo prie Britų imperijos pergalės prieš tuo metu teritoriją valdžiusią Osmanų imperiją.

„Aš sutinku su tuo, kad čia yra grūdas tiesos, bet tai buvo Osmanų imperijos teritorija, prieš kurią kovojo britai, arabai ir vietą ten turėjo žydai. Tuo metu ten priešpriešos nebuvo, tiesiog arabai protestavo, kad žydai keliasi“, – tvirtino MRU profesorius, kartu pridurdamas, kad Vakaruose pakankamai kapitalo sukaupę žydai tiesiog galėjo išpirkinėti žemes britų protektorate.

„Šiuo atveju musulmonų ten buvo daug daugiau, bet jie valstybės ten neturėjo, kažkur Osmanų imperijos sudėtyje. Šalia žydų buvo krikščionys, arabai (nebūtinai musulmonai, galėjo būti ir krikščionys), drūzai ir samariečiai. Čia didžiosios religinės bendruomenės. Lygiai taip pat galėjo ir drūzai supirkinėti žemes, niekas jiems nedraudė, bet jie jų nesupirkinėjo, o žydai supirkinėjo“, – sakė E. Motieka.

Palestiniečių netenkino Vakarų siūlytas dviejų valstybių sprendimas

Įsivyravus žydų ir arabų konfliktui, taikaus sprendimo ieškoti ėmėsi ir didžiosios Vakarų galios. Jungtinės Tautos 1947 metais, pirmiausiai JAV iniciatyva, pasiūlė dviejų valstybių sprendimą – planą, kuriuo būtų sukurtos atskiros žydų ir arabų valstybės. Tačiau arabai tokį pasiūlymą atmetė, kadangi tai, E. Račiaus teigimu, iš esmės reikštų okupacijos pripažinimą.

„Dviejų valstybių planas netiko arabams ir, savaime suprantama, kad jiems buvo šokas, kad per kelis dešimtmečius teritorija, kuri buvo įsivaizduojama kaip dalis arabiškojo pasaulio, kažkas gali sakyti, kad ir musulmoniškojo pasaulio, staiga tampa labai priešiškos grupės žmonių nuosavybe“, – sakė VDU profesorius, pabrėždamas, kad arabai norėjo Palestinos valstybės, tačiau nepripažino išimtinai žydams skirtos valstybės.

Tačiau E. Motieka pažymi, kad palestiniečiai neturėjo geros organizacijos, priešingai nei žydai, galėję tinkamai megzti ryšius su didžiosiomis valstybėmis.

„Palestiniečiai nedalyvavo didžiojoje politikoje ir neturėjo tiesioginio adekvataus ryšio su didžiosiomis valstybėmis (...) žydai tą turėjo ir jie valstybę pradėjo organizuoti 1920 metais. Palestiniečiai neturėjo tiek elito sampratos, kuris gyveno konkrečiai Izraelyje ir Judėjoje, jie neturėjo ir valstybės sampratos, jie tiesiog kovojo prieš žydus“, – teigė MRU profesorius.

Nepaisant arabų pasipriešinimo, žydai vis vien sukūrė savo valstybę, bet, kaip pažymi K. Girnius, Izraelio teritorijos plėtra nesibaigė. 

„Vyko milžiniškas etninis valymas, o Izraelio valdų plėtimasis nesibaigė su 1948 metais. Po 1967 metų pergalės jie pradėjo užimti vis daugiau palestiniečių žemių, jeigu pažiūrėtume, kiek buvo palestiniečių teritorijos 1967, 2007 metais ir dabar, tai palestiniečių žemės vis mažėja“, – sakė VU politologas.

Izraelio veiksmai Gazoje leido sustiprėti islamistinei „Hamas“ grupuotei

Ne ką mažiau svarbus veiksnys šiame konflikte yra Gazos Ruožas – nedidelė Palestinos autonomijos teritorija, kurią 1967 metais vykusio Šešių dienų karo metu užėmė trijų arabų valstybių – Egipto, Sirijos, bei Jordanijos užpultas, tačiau karą laimėjęs Izraelis. Šioje teritorijoje po pergalės Izraelis ėmė vykdyti nausėdijų politiką, kuomet į okupuotas teritorijas buvo siunčiami žydų naujakuriai. Galiausiai 2006 metais dėl nuolatinio pavojaus žydai iš šios teritorijos ėmė trauktis, pačią teritoriją tiesiog apstatydami siena, kuria siekta apsisaugoti nuo „gyvųjų bombų“ įsiveržimo.

„Nausėdijų politika buvo vykdyta ir Gazos Ruože, bet vėliau, kilus didžiuliams palestiniečių sukilimams, Izraeliui ten nebeapsimokėjo išlaikyti nausėdijų, žydams buvo per daug pavojinga ten gyventi ir 2006-2007 metais nausėdijos buvo iškraustytos iš Gazos Ruožo. Tuomet ši teritorija buvo aptverta tvora“, – kalbėjo I. Koreivaitė.

K. Girniaus teigimu, toks vietos gyventojų uždarymas į „atviro dangaus kalėjimą“ tiesiog iliustruoja, kad palestiniečiai tapo nevisateisiais piliečiais.

„Palestiniečių padėtis yra kitokia, jie yra nevisateisiai piliečiai ir net belaisviai savo šalyje. Gazos Ruožas yra didžiausias atviro dangaus kalėjimas. Vaikas, gimęs Gazoje prieš 15 metų, turbūt nėra iš jos išėjęs. Nors jis nieko blogo nepadarė, tik gimė palestiniečiu“, – teigė VU politologas.

Šie Izraelio veiksmai, pasak E. Račiaus, lėmė teroristinės organizacijos „Hamas“ įtakos stiprėjimą tarp palestiniečių, o tai 2006 metais leido jiems laimėti įstatymų leidžiamosios valdžios rinkimus Palestinoje. 

„Visi šie veiksmai prisidėjo prie to, kad „Hamas“ sustiprėjo, jos įtaka ir legitimumas tarp palestiniečių. Jų įtaka niekada nebuvo tokia didelė, kokia tapo po tų Izraelio veiksmų“, – kalbėjo E. Račius, kartu pažymėdamas, kad supranta, jog žydams reikėjo ieškoti kažkokių sprendimų, kurie apsaugotų nuo susisprogdinti siekiančių savižudžių.

„Hamas“ atrado pretekstą šiuo metu vykstančioms atakoms

Tačiau šiomis dienomis vykstančiam konfliktui, pasak I. Koreivaitės, be jau minėtų sisteminių priežasčių, jos nuomone, Izraelio vykdomos sisteminės segregacijos politikos palestiniečių atžvilgiu, papildomu stimulu, paskatinusiu dabartinius karinius veiksmus, tapo musulmonų religinės šventės metu Izraelio pajėgų apribotas maldininkų patekimas į Jeruzalėje esančią mečetę.

„Yra didžioji religinė šventė Id al Fitras, prie Al Aksos mečetės po ramadano mėnesio rinkosi maldininkai ir buvo užfiksuota, kad Izraelio saugumo pajėgos ribojo patekimą į Al Aksą ir į senamiestį. Prasidėjo konfliktas tarp saugumo pajėgų ir maldininkų ir tada Izraelis tris dienas iš eilės siuntė savo karines pajėgas“, – pasakojo VU politologė.

Tuo tarpu K. Girnius priduria, kad palestiniečiai Izraelyje buvo diskriminuojami ir COVID-19 vakcinacijos proceso metu.

„Kai prasidėjo kovidas, Izraelis žydus puikiai vakcinavo, o palestiniečiams skiepų beveik nedavė, sakydami, kad jūs patys turite tuo rūpintis. Nors kaip okupuojanti jėga ji turi atsakomybę už tai, kas vyksta jos teritorijoje“, – sakė jis.

Tačiau „Hamas“ atsakas E. Račiui buvo netikėtas. Jis stebėjosi, kad ši organizacija apskritai turi tokį kiekį raketų, o dabartiniai įvykiai Jeruzalėje, VDU profesoriaus nuomone, tapo puikiu pretekstu pademonstruoti „raumenis“.

„Musulmonų pasaulis buvo šokiruotas, ir „Hamas“ buvo labai gera proga bei pretekstas išbandyti save, parodyti savo galią ir galbūt pamėginti išprovokuoti ne tik Vakarų Kranto palestiniečių sukilimą, bet ir Izraelio arabų. Ir mes matome, kad tai vyksta“, – tvirtino E. Račius. 

Visgi E. Motiekai faktas, kad Gazos Ruožą kontroliuojanti teroristinė organizacija turi tokius karinius pajėgumus, nebuvo netikėtas, kadangi, jo nuomone, „Hamas“ tiesiog yra remiamas Irano.

„Tai, kad „Hamas“ atakuoja visą Izraelio infrastruktūrą, reiškia, kad yra galingas pažadas iš Irano juos toliau remti“, – mano MRU profesorius.

Palestinos vidaus problemos taip pat apsunkina konflikto sprendimą

Nepaisant to, kad konfliktas tęsiasi maždaug šimtmetį, tinkamus situacijos sprendimo būdus rasti itin sudėtinga. E. Motiekos nuomone, pagrindinės besitęsiančio konflikto priežastys pirmiausiai yra lemiamos palestiniečių nesugebėjimo suformuoti vieningą valdžią, galinčią pradėti derybas su Izraeliu.

„Šitą Palestinos problemą reikia spręsti, o nesprendžia kas? Nesprendžia patys palestiniečiai, net nesugebėdami sukonstruoti vieningos Vyriausybės“, – tvirtino jis, kartu pažymėdamas, kad dvi atskiros Palestinos teritorijos – Gazos Ruožas ir Vakarų Krantas nesąveikauja tarpusavyje.

„Izraelis yra demokratinė valstybė, organizuota Vakarų pavyzdžiu. O kaip galima susitarti su žmonėmis, kurie yra neorganizuoti“, – kalbėjo MRU profesorius.

Visiškai priešingos nuomonės laikosi I. Koreivaitė, mananti, kad palestiniečių veiksmai Gazos Ruože pirmiausiai yra žydų vykdomos rasinės segregacijos politikos pasekmė, o atsakas šiems veiksmams, politologės nuomone, yra visiškai suprantamas.

„Natūralu, kad tokiomis apartheidinėmis sąlygomis palestiniečiai tiesiog jaučia, kad jeigu jie nesipriešins, tai iš esmės toliau vyks aneksija, arba toliau bus įgyvendinama apartheidinė politika. Pasipriešinimas tokiame kontekste atrodo visai logiškas ir normalus“, – sakė VU politologė, kartu pažymėdama, kad taikus palestiniečių pasipriešinimas, vykstantis Vakarų Krante, tiesiog leidžia žydams toliau vykdyti diskriminacinę politiką kitų etninių grupių atžvilgiu.

Tačiau Palestinos prezidentas Mahmoudas Abbasas valdžią užėmęs jau 17 metų, o tai, K. Girniaus nuomone, parodo, kad ir šios valstybės viduje yra problemų, kurias reikia spręsti. Maža to, politologas pažymi, kad „Hamas“ skatinama priešprieša žydams pirmiausiai kenkia patiems palestiniečiams.

„Hamas“ kovinga retorika kenkia ir patiems palestiniečiams. Jų vadovai nepakankamai rūpinasi eiliniais žmonėmis ir per daug dėmesio skiria priešpriešai Izraeliui“, – kalbėjo K. Girnius, tuo pačiu pridurdamas, kad tol, kol Izraelis neužtikrins lygių visų etninių grupių teisių – konfliktai nesiliaus.

„Svarbu, kad būtų nutraukta ugnis, bet iki kol palestiniečiai yra traktuojami kaip antraeiliai piliečiai, kai jų teisės yra varžomos, ši problema nebus išspręsta“, – mano VU politologas.

Visgi, nepaisant to, kad šiuo metu E. Račius taip pat mano, jog Izraelis vykdo diskriminacinę politiką, jis taip pat pažymi, kad „Hamas“ populiarumas Gazoje po truputį menksta, o tarp jaunosios palestiniečių politikų kartos vis populiarėja idėja tiesiog priimti vykdomą aneksaciją, taip tampant santykinai įtakingesne Izraelio piliečių dalimi, o tai galbūt leistų Izraelį demokratinių rinkimų būdu paversti valstybe, kurioje kartu sugyventų žydai ir palestiniečiai.

„Vietoje to, kad kovotų ginklu, žūtų ir niekada nesukurtų tos Palestinos valstybės, kai kurie palestiniečių politikai sako, kad reikėtų leisti Izraeliui aneksuoti palestiniečių teritorijas, tokiu būdu demografiškai skaičiuojant palestiniečiai sudarytų didesnį skaičių gyventojų nei žydai, ir jeigu išliktų demokratija, partijos galėtų siūlyti savo programas, eiti į rinkimus, laimėti ir iš vidaus pakeisti tos valstybės prigimtį ar net pavadinimą“, – hipotetinį scenarijų svarstė E. Račius, kartu pažymėdamas, kad būtų naivu tikėtis, jog ant tokio „jauko“ užkibtų Izraelio žydai.