Europos Sąjungos planai per ateinančius metus padidinti gynybai skiriamą sumą iki 22,5 milijardų eurų yra nepakankama bloko ambicijoms įgyvendinti, ketvirtadienį paskelbė Europos Audito Rūmai.

Jei ES mėgintų ginti save be NATO sąjungininkių JAV pagalbos, „apskaičiuota, kad dabartiniam pajėgumų tarpui peržengti prireiktų kelių šimtų milijardų eurų“, pabrėžiama Europos Audito Rūmų ataskaitoje.

Europos šalys, ypač Prancūzija, vis intensyviau svarstė galimą bendrosios gynybos pajėgumų su „strategine autonomija“ įtvirtinimą. Štai kodėl 2021–2027 metų bloko biudžeto ciklo laikotarpiu gynybos išlaidas ketinama padidinti 700 proc., nuo 2,8 mlrd. eurų per dabartinį daugiametį ciklą.

Tačiau pranešime pabrėžiama, kad ši iniciatyva labai sutaptų su tuo, ką daro NATO. Visos, išskyrus penkias iš 28 Europos Sąjungos valstybių narių, priklauso NATO.

Ataskaitoje taip pat pažymima, kad ES šalys neturi vieningo blokui kylančios grėsmės suvokimo, vizijos, iš ko turėtų susidaryti gynybos pajėgos, ar net bendrų įsipareigojimo taisyklių.

Pavyzdžiui, kai kurios valstybės narės „yra linkusios sutelkti dėmesį į teritorinę gynybą nuo Rusijos keliamų karinių grėsmių, o kitos labiau orientuotos į saugumo iššūkius, kurių šaknys – Šiaurės Afrikoje ar Artimuosiuose Rytuose“. Taigi, kaip teigiama ataskaitoje, ES požiūris į gynybą „nėra iki galo aiškus“.

Buvęs Estijos premjeras ir Europos Audito Rūmų narys Juhanas Partsas, atsakingas už ES išlaidų nagrinėjimą, ambicijų ir turimų resursų neatitikimą pavadino „didžiuliu“.

AFP naujienų agentūros reporteriams jis sakė, kad „visos apimties karinis ES planavimas yra NATO veiklos dupliavimas“, tačiau pažymėjo, kad tai yra politikų, o ne auditorių problema.

Vis dėlto, J.Partsas teigė, kad pats faktas, jog NATO narė Didžioji Britanija yra pasiruošusi palikti bloką, turėtų pristabdyti tuos, kurie nori sumažinti atotrūkį tarp išlaidų ir strateginių tikslų.

„Jei labai didelė narė, turinti didžiulį karinį biudžetą ir stiprias pajėgas, palieka ES, tada šis tarpas tampa tik dar didesnis, – sakė J.Partsas. – Jei šnekame apie „strateginę autonomiją“ ir nesutapimą su resursais, tuo atveju, jei didžiausią sumą gynybai išleidžianti šalis pasitrauks, tada „strateginė autonomija“ tampa dar mažiau realistiška“.