Šiemet balandžio 1-ąją pasaulis švenčia Velykas. Turbūt kiekvienam iš mūsų ši šventė asocijuojasi su margučiais ir šokoladiniais kiaušiniais. Kaip ir kitos didžiosios metų šventės, Velykos jau senokai peržengė religinės šventės ribas, jas mini daugybė kitų religijų išpažinėjų.

Jonas Kazimieras ŠVAGŽLYS

Šimtmečių senumo tradicija

Kada buvo pradėta gražinti kiaušinius, nėra tiksliai žinoma, tačiau ši tradicija kur kas senesnė už pačią krikščionybę. Manoma, kad dar prieš keliasdešimt tūkstančių metų Afrikos tautos puošdavo stručio kiaušinius. Ankstyvose civilizacijose, gyvenusiose Egipte ir Mesopotamijoje, kiaušiniai simbolizavo gimimą ir prisikėlimą, tad aukso puoštais kiaušiniais būdavo dabinami mirusiųjų kapai.

Na, o švęsdami Velykas marginti kiaušinius pirmi pradėjo Artimųjų Rytų krikščionys. Raudonai dažyti kiaušiniai simbolizuodavo Kristaus kraują. Iš jų šią tradiciją perėmė graikų stačiatikiai, kiek vėliau – Rusijos ortodoksai. Ilgainiui margučiai tapo Velykų simboliu visame krikščioniškame pasaulyje. Tradicija taip išpopuliarėjo, kad pradėta ne tik dažyti kiaušinius prieš Velykas, bet ir gaminti margučių formos šokoladinius saldainius, puošmenas.

Velykos neatsiejamos ne tik nuo kiaušinių dažymo, bet ir įvairių žaidimų. Dar viduramžiais buvo tradicija per Velykas daužtis margučiais. Tas, kurio dažytas kiaušinis pasirodydavo esąs stipresnis, pasiimdavo ir pralaimėtojo margutį. Nors dažniausiai tai daroma namie, Anglijoje kasmet vyksta margučių daužymo varžybos. Renginyje surinktos lėšos skiriamos onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms.

Kitas ne mažiau populiarus žaidimas – margučių ridenimas. Manoma, kad šios tradicijos ištakos gali siekti dar ikikrikščioniškus laikus. Kasmet Jungtinių Amerikos Valstijų Baltuosiuose rūmuose rengiamos margučių ridenimo varžybos, kuriose dalyvauja jaunesni nei 13 metų vaikai. Renginį globoja pats prezidentas.

Kontroversiška Filipinų tradicija

Margučių dažymo ir žaidimų tradicijos populiarios visame pasaulyje, be to, panašių tradicijų turi ir kitos nekrikščioniškos kultūros. Štai Filipinai garsėja ypatinga Didžiojo penktadienio nukryžiavimo tradicija. Kiekvienais metais keliuose šalies miestuose už nuodėmes atgailaujantys filipiniečiai ryžtasi būti nukryžiuojami. Jie tikisi, kad tai padės išpirkti nuodėmes. Nuo kryžiaus žmonės nukeliami tada, kai patys to paprašo, manydami, kad taip atgailaudami išpirko padarytas kaltes.

Kai kurie filipiniečiai nukryžiavimui ryžtasi kasmet. Pavyzdžiui, vienas filipiniečių dailininkas buvo nukryžiuotas jau daugiau nei 30 metų iš eilės.

Katalikų bažnyčia šią tradiciją vertina neigiamai. Jos atstovų teigimu, savęs žalojimas nesuderinamas su krikščionybės mokymu, liepiančiu tikintiesiems rūpintis sveikata ir vengti jai žalą darančių dalykų, tokių kaip alkoholis, narkotikai ir t. t. Nukryžiavimo tradiciją neigiamai vertina ir šalies vyriausybė, bet ji teigia negalinti uždrausti šio kasmetinio ritualo. Vis dėlto, nors šalies vyriausybė ir Bažnyčios hierarchai kritikuoja, šis keliuose šalies miesteliuose vykstantis renginys padeda privilioti turistų.

Filipinuose gyvena didžiausia krikščionių bendruomenė Azijoje. Per 80 proc. 105 mln. gyventojų turinčios Pietryčių Azijos šalies gyventojų yra Romos katalikai, apie 11 proc. – protestantai. Krikščionybės tradicijos šalyje siekia XVI a., kai Ispanija kolonizavo šį salyną. Filipinai – viena religingiausių pasaulio šalių. Joje religiją svarbia gyvenimo dalimi laiko net 95 proc. žmonių.

Musulmonai, švenčiantys Velykas

Dėl didelės Vakarų civilizacijos įtakos didžiosios krikščionių šventės, tokios kaip Kalėdos ir Velykos, švenčiamos ir nekrikščioniškose šalyse. Pavyzdžiui, musulmoniškų Jungtinių Arabų Emyratų didžiuosiuose miestuose per Kalėdas prekybos centrai puošiami eglutėmis, kitais šventės atributais. Nors Velykos švenčiamos kukliau, prieš jas prekiaujama velykiniais saldainiais ir dekoracijomis. Panašių komercinių Velykų tradicijų esama ir kitose nekrikščioniškose šalyse, pavyzdžiui, Japonijoje.

Kalbant apie Velykų tradicijas, verta paminėti Sirijoje ir jos kaimyninėse šalyse gyvenančią alavitų religinę bendruomenę. Nors alavitai laikomi viena šiitų islamo sektų, ši religija turi ir krikščionybės bruožų. Pavyzdžiui, alavitai kasmet švenčia Kalėdas ir Velykas. Tiesa, daugelis šio tikėjimo tradicijų laikomos paslaptyje, todėl alavitų papročiai nėra gerai žinomi.

Alavitai tiki, kad prieš ateidami į Žemę žmonės buvo žvaigždės. Tie, kurie gyvens dorai, alavitų įsitikinimu, keliaus į dangų ir vėl taps žvaigždėmis, o nusidėjėliai pomirtiniame gyvenime taps gyvuliais. Nors alavitai laiko save musulmonais, esama ir nemažai skirtumų. Pavyzdžiui, alavitai nepripažįsta šariato teisės, be to, per religines apeigas geria vyną, nors Koranas draudžia vartoti alkoholį.

Šiuo metu pasaulyje gyvena keletas milijonų alavitų. Daugiausia jų yra Sirijoje (skirtingais skaičiavimais, gali būti net 3 mln.), šimtatūkstantinės alavitų bendruomenės skaičiuojamos Turkijoje ir Libane.

Įdomu, kad dabartinis Sirijos prezidentas Bašaras al Asadas, kaip ir 2000 metais miręs jo tėvas Hafezas, taip pat yra alavitas. Be to, Sirijoje istoriškai gyvena milijoninė krikščionių bendruomenė. Tačiau dėl augančio sunitų pakraipos islamizmo ir alavitams (šiitų islamo dvasininkai linkę laikyti alavitus musulmonais, o sunitai, ypač radikalios pakraipos, laiko juos eretikais), ir krikščionims iškilusi didelė grėsmė. 2016 metais alavitų bendruomenės lyderiai atsiribojo nuo B. al Asado režimo, kaltindami jį žmogaus teisių pažeidimais, ir išreiškė viltį, kad ateityje Sirija išliks sekuliari valstybė, kurioje islamo, krikščionybės ir kitų religijų išpažinėjai turės lygias teises. Tiesa, dėl religinės laisvės B. Asado režimą galima laikyti liberaliu, tačiau režimas dar iki karo buvo kritikuojamas dėl politinių oponentų persekiojimo, taip pat dėl cheminio ginklo naudojimo.

Švęsti galima ne visur

Pasaulyje esama šalių, kuriose švenčiantys Velykas rizikuoja užsitraukti valdžios pareigūnų nemalonę. Pavyzdžiui, islamo tėvynėje Saudo Arabijoje draudžiama išpažinti kitas religijas. Nors čia gyvena nemažai atvykėlių iš nemusulmoniškų šalių (daugiausia darbininkai ir užsienio bendrovių darbuotojai), nėra nė vienos nemusulmoniškos šventyklos, kitų religijų išpažinėjams draudžiama nešioti religinę simboliką ir privaloma laikytis musulmoniško aprangos kodo.

Šalies švietimo ministro įsakymu Saudo Arabijoje veikiančiose užsieniečių mokyklose taip pat uždrausta minėti nemusulmoniškas šventes, tokias kaip Kalėdos, Velykos ar Naujieji metai. Šio įstatymo nesilaikančios mokyklos rizikuoja netekti licencijos. Taip pat buvo norima uždrausti mokyklose švęsti šiitų islamo šventes (šalyje vyrauja sunitų islamas, bet šiitai sudaro keliolika procentų šalies gyventojų), tačiau po didelių protestų šis draudimas buvo atšauktas.

Kitoje teokratinėje šalyje – Irane – vyrauja šiitų pakraipos islamas. Nors religinių mažumų padėtis čia kiek geresnė nei Saudo Arabijoje (pavyzdžiui, veikia kitų religijų maldos namai, per apeigas leidžiama gerti vyną), krikščionys taip pat susiduria su persekiojimais, taip pat ir per religines šventes. 2015 metai šiaurės Irane specialiosios tarnybos išsiuntė laiškus bažnyčioms, kad per Velykas jos nerengtų tradicinių religinių apeigų, buvo grasinama specialiais pareigūnų reidais. Tiesa, krikščionims leista švęsti Velykas namie.

Draudė ir puritoniškoji Anglija

Krikščionių persekiojimai musulmoniškuose kraštuose, apimantys ir draudimą švęsti krikščioniškas šventes, – jokia paslaptis. Tačiau, kad ir kaip būtų paradoksalu, viešas Kalėdų ir Velykų šventimas prieš kelis šimtmečius buvo uždraustas konservatyvios protestantų bendruomenės – puritonų – valdomoje Anglijoje.

Ši griežta protestantizmo atmaina susiformavo Anglijoje XVI–XVII a. Puritonai priešinosi anglikonų bažnyčiai, be to, norėjo išnaikinti šalies katalikiškas tradicijas. XVII a. viduryje puritonai įgijo daugumą Anglijos parlamente, o 1649 metais, įvykdę egzekuciją Anglijos karaliui, perėmė šalies valdymą. 1653 metais puritonas Oliveris Kromvelis pasiskelbė valstybės vadovu. Jam valdant Anglijoje pradėtos diegti griežtos puritonų tikėjimo dogmos. Pavyzdžiui, moterys turėjo dėvėti ilgas juodas sukneles ir baltas skareles, o vyrai – juodos spalvos drabužius.

Buvo uždraustos įvairios sporto šakos, tarp jų ir futbolas (sekmadieniais futbolą žaidžiantiems paaugliams grėsė fizinės bausmės). Taip pat buvo uždrausta švęsti Kalėdas ir Velykas. Mirus O. Kromveliui, jo sūnus nesugebėjo išlaikyti valdžios, ir netrukus Anglija grįžo prie monarchijos. Žlugus puritonų režimui, buvo atsisakyta ir daugelio jų valdymo metais įvestų visiems privalomų taisyklių, Kalėdos ir Velykos vėl tapo visuotine švente.

Kadangi nemažai puritonų išvyko gyventi į tuometes Anglijos kolonijos, kai kuriuose puritonų dominuojamuose kraštuose taip pat įsigaliojo šio tikėjimo dogmos, tarp jų ir tradicinių krikščioniškųjų švenčių draudimas. 1659–1680 m. Kalėdos ir Velykos buvo uždraustos Bostone. Jas minintys žmonės buvo baudžiami piniginėmis baudomis.

Nors draudimas tęsėsi vos kelis dešimtmečius, Bostono mokyklose per Kalėdas vykdavo pamokos iki pat 1870 metų, kai Kalėdos tapo oficialia nedarbo diena. Iki tol per Kalėdas pamokose nepasirodę mokiniai rizikuodavo būti pašalinti iš mokyklos.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ