Estai vasario 24 d. atšventė savo valstybės šimtmetį. Skirtingai nei Lietuvos, Estijos (kaip ir Latvijos) valstybė 1918 m. buvo ne atkurta, o sukurta – iki XX a. nei estai, nei latviai savo valstybės neturėjo. Kokiais įdomiais istorijos ir dabarties bruožais pasižymi mažoji šiaurinė Baltijos šalis?

Manvydas VITKŪNAS

Kiek salų turi?

Plotu Estija (užimanti 45 tūkst. kv. km) beveik trečdaliu mažesnė už Lietuvą. Tačiau dėl savo geografinės padėties estai gali džiaugtis išskirtinai ilga pakrantės linija: jos ilgis – net 3 794 km. Tiesa, didelė dalis šių krantų yra ne žemyninėje šalies dalyje, o salose. O jų estai turi išties labai daug. Įskaitant mažiausias, salų skaičius siekia 1 521.

Didžiausios ir geriausiai žinomos yra dvi salos – Sarema ir Hyjuma. Į vieną iš salų, Rygos įlankoje esančią Ruhnu (joje iki Antrojo pasaulinio karo gyveno beveik vien švedų tautybės žmonės), tarpukariu pretendavo Latvija (latviai šią salą vadina Ruonių – Roņu), tačiau nustatant valstybių sieną Ruhnu visgi liko Estijai.
Rytinėje šalies dalyje estai su rusais dalijasi didžiulį Peipaus ežerą, pagal plotą (kartu su Pskovo ežeru) penktą Europoje. Rusai jį vadina Čiudo ežeru, o anksčiau ir estus bei kai kurias kitas finougrų tautas ir gentis vadino „čiud“ (suprask – keisti žmonės).

Kur daugiausia rusakalbių?

Estija – maža šalis ne tik plotu, bet ir gyventojų skaičiumi. Žmonių čia gyvena dukart mažiau nei Lietuvoje. Šių metų pradžios duomenimis, Estijoje gyveno 1 mln. 319 tūkst. žmonių. Beveik 69 proc. gyventojų – estai.
Iki karo estai sudarė 88 proc. visų gyventojų, bet sovietmečiu čia atvyko labai daug naujakurių iš Rusijos ir kitų Sovietų Sąjungos dalių.

Dabar rusakalbiai (rusai ir šiek tiek baltarusių bei ukrainiečių) sudaro beveik 28 proc. visų Estijos gyventojų, tiesa, dalis jų iki šiol neįgijo pilietybės (dažniausiai todėl, kad neišmoko estų kalbos ir nelaikė pilietybei įgyti reikalingų egzaminų). Rusakalbiai daugiausia susitelkę Taline, kur sudaro daugiau nei 40 proc. miesto gyventojų, ir šiaurės rytinėje šalies dalyje.

Rytų Virumos regione estai tesudaro penktadalį gyventojų, daugelyje šio regiono miestų vyrauja rusakalbiai (pavyzdžiui, Narvoje, trečiame pagal dydį šalies mieste, – 85 tūkst. gyventojų, o estų tėra 4 proc.). Tačiau daugumoje kitų šalies dalių daugelis gyventojų yra estai.

Liuteronai ir stačiatikiai

Kaip žinoma, dauguma tikinčių estų – liuteronai. Nedidelė dalis estų išpažįsta stačiatikybę, o štai šalies pietryčiuose ir gretimuose Rusijos Pskovo srities rajonuose gyvenančios setų etninės grupės (vienų tyrėjų laikomos estų dalimi, kitų – netgi atskira tautybe) beveik visi atstovai yra stačiatikiai.

Estijoje itin daug žmonių – netikintys. Pernai asociacijos „WIN / Gallup International“ ir rinkos tyrimų kompanijos „Baltmi“ atliktos sociologinės apklausos duomenimis, religingais save laiko vos 28 proc. Estijos gyventojų (Lietuvoje – 47 proc., Latvijoje – 37 proc.). Estija – viena mažiausiai religingų šalių visoje Europos Sąjungoje.

Talinas – danų miestas?

Šalia Suomijos įlankos įsikūrusioje Estijos sostinėje Taline gyvena 448 tūkst. žmonių. Miesto įkūrimo data neretai nurodomi 1154 m., kai arabų rašytiniuose šaltiniuose buvo paminėta vietovė, kurios pavadinimas skaitomas kaip Quoluwany (spėjama, kad tai ir yra Talinas). Visgi kur kas patikimiau šio miesto įkūrimo datą sieti su danų ekspansija į estų žemes.

1219 m. Danija pradėjo ekspansiją į Šiaurės Estiją (ją valdė iki 1346 m.). Danijos valdų centru tapo danų stipriai įtvirtintas Revelio uostamiestis. Jį patys estai vadino Taani Linn – „danų miestas“. Manoma, kad būtent taip atsirado Talino pavadinimas. Miestas Reveliu oficialiai vadintas ir danų, ir švedų, ir vokiečių, ir rusų iki pat nepriklausomos Estijos valstybės paskelbimo.

Kas šeimininkavo Estijoje?

Viduramžiais estų, kaip ir baltų, žemės tapo kryžiaus žygių taikiniu. Estijoje įvairiais laikotarpiais šeimininkavo danai, vokiečiai, švedai, lietuviai su lenkais (Pietų Estija XVI ir XVII a. sandūroje kurį laiką buvo kontroliuojama Abiejų Tautų Respublikos). 1710 m. estų žemės buvo prijungtos prie Rusijos imperijos, bet čia visą laiką buvo stiprios vokiečių kilmės dvarininkų ir miestiečių pozicijos. 1918–1920 m. vykusio nepriklausomybės karo metu estams teko kautis ne tik su bolševikais, bet ir su vokiečių Baltijos landesvero daliniais.

Sovietų okupacija Estijai pridarė ne tik mums, lietuviams, puikiai suprantamų istorinės, ekonominės, kultūrinės, dvasinės raidos, didžiulių žmogiškųjų nuostolių. Estai prarado ir dalį tarpukariu turėtų žemių. Pagal 1920 m. Tartu taikos sutartį su Sovietų Rusija, Estijai priklausė ir setų istorinės žemės – Petserimos apskritis, taip pat dešinysis Narvos upės krantas su Janilinu – dešiniąja Narvos miesto dalimi.

1944-aisiais sovietų okupantai šią Estijos dalį atplėšė ir atidavė Rusijai. Dabar buvusi Petserimos apskritis yra Rusijos Federacijos Pskovo srities Pečiorų rajonas, o Janilinas tapo atskiru miestu, yra vadinamas Ivangorodu ir priklauso Leningrado sričiai.

Danų liūtai

Istorines Estijos sąsajas su Danija liudija ir šalies herbas. Jo skyde auksiniame fone pavaizduoti trys į heraldinę dešinę žengiantys mėlyni liūtai. Didžiojo Estijos herbo skydą dar juosia auksinių ąžuolų šakų su gilėmis vainikas. Danijos karalius Valdemaras II suteikė Talino miestui herbą su liūtais, panašų į Danijos karalystės herbą.

XVIII a. Estijos žemėms patekus į Rusijos imperijos sudėtį, liūtai iš Talino herbo atkeliavo į šiaurinėje Estijos dalyje suformuotos Estliandijos gubernijos herbą. 1922 m. estų dailininkas Giunteris Reindorfas (sukūręs ir tarpukario Estijos kronų bei Sovietų Rusijos rublių banknotų eskizus) pasiūlė kitą Estijos herbo variantą – juodą erelį, ant kurio krūtinės pavaizduotas mažesnis skydas su trimis liūtais. Tačiau 1925-aisiais Estijos parlamentas priėmė šiuo metu galiojančio herbo projektą.

Estiška trispalvė

Santūrių spalvų estiška trispalvė pirmiausia atsirado kaip Tartu (tuo metu vadinto Dorpatu) universitete studijavusių estų organizacijos „Vironia“ simbolis. 1881 m. studentai sukūrė vėliavą, kurią sudarė trys vienodo pločio juostos – mėlyna, juoda ir balta.

Pagal „Vironios“ nuostatus, mėlyna spalva simbolizavo dangų, jūrą ir ežerus, kurių turtinga Estija, taip pat ištikimybę tiesai ir tautinėms idėjoms. Juoda spalva – gimtosios žemės simbolis ir vyrauja estų tautiniuose kostiumuose. Balta – estų tautos vilties ir laimės siekio simbolis. 1882-aisiais buvo pasiūta ir iškilmingai pašventinta šilkinė minėtų spalvų vėliava. Estams pavyko išsaugoti šią vėliavą, ir šiuo metu ji saugoma Estijos nacionaliniame muziejuje.

1918 m. mėlynos, juodos ir baltos spalvų vėliava tapo Estijos valstybine vėliava. Beje, Estijoje dar nuo 1919-ųjų kartkartėmis svarstoma idėja pasitelkus dabartinės šalies vėliavos spalvas sukurti skandinaviško kryžiaus tipo vėliavą.

Lietuvių pėdsakai

Lietuvius ir estus sieja ne tik XX a. įvykiai, panašus Baltijos šalių raidos kelias per pastaruosius šimtą metų. Kadaise lietuvių kariaunos rengė veržlius žygius į estų žemes, per užšalusią Baltijos jūrą pasiekdavo netgi Saremos salą. Į rytinę Baltijos pakrantę pradėjus veržtis kalavijuočiams ir kryžiuočiams, lietuviai sugebėjo apsiginti, o estams pasisekė mažiau.

Tačiau mūsų protėvių pergalės prie Saulės ir Durbės paskatino sukilimus ir estų žemėse. 1270 m. prie Estijos krantų, ant jūros ledo, vyko Karusės mūšis. Jame lietuviai sumušė vokiečių ir danų pajėgas.

XVI–XVII a. Pietų Estija kurį laiką priklausė Lietuvai, vėliau – Abiejų Tautų Respublikai. Veikiausiai jau tuo metu Estijoje apsigyveno kažkiek lietuvių. Jų gausėjo XIX a. Vieni lietuviai dalyvavo Revelio (Talino) uosto plėtros darbuose (tarp jų buvo ir ištremtų 1831 m. sukilimo dalyvių), kiti studijavo Dorpato (Tartu) universitete. Tarpukariu Estijos ir Lietuvos santykiai buvo šilti, o sovietų okupacija ir kova už laisvę dar labiau suartino estų, latvių ir lietuvių tautas.

Kodėl estams sekasi?

Lietuviai dažnai pavydi estams socialinių ir ekonominių laimėjimų. Mūsų šiauriniai kaimynai gauna didesnes algas ir pensijas, ten kur kas sėkmingiau sprendžiami socialiniai klausimai. Kas tai lemia? Sėkmės pagrindai buvo pakloti dar 1990–1991 m., kai atkuriantys nepriklausomybę estai ėmė įvairiose srityse perimti gerąją šiaurinių ir vakarinių kaimynų suomių ir švedų patirtį (įskaitant skandinavišką verslo kultūrą, darbdavių požiūrį į darbuotojus).

Nuo pat nepriklausomybės atkūrimo Estijoje mažesnį svorį nei Lietuvoje ar Latvijoje turėjo postsovietinės, iš buvusios komunistų partijos kilusios politinės jėgos, buvo nuosekliai orientuojamasi į Vakarus. Estai ryžtingai ėmėsi įgyvendinti šalyje esmines ekonomikos, socialinės rūpybos, sveikatos apsaugos, švietimo reformas. Pavyzdžiui, kariuomenėje estai niekada nebuvo atsisakę visuotinio šaukimo, nesiblaškė ir nuosekliai plėtojo gynybines pajėgas.

Policijoje, kaip ir daugelyje kitų viešojo gyvenimo sričių, jiems gana greitai pavyko pažaboti korupciją. Tuo metu, kai Lietuvoje dar buvo įprasta bandyti papirkti pareigūnus, Estijoje už tai jau buvo galima lengvai užsidirbti teistumą. Estai aplenkė daugybę Europos šalių diegdami viešojo administravimo ir kitose srityse skaitmenines technologijas. Tai – viso labo tik keli pavyzdžiai.

Aiški raidos kryptis ir veiksmų nuoseklumas, orientavimasis į modernios ir atsakingos visuomenės kūrimą leido šiandienei Estijai gerokai atitrūkti nuo piečiau esančių Baltijos sesių.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ