Latvija – šalis, su kuria bene dažniausiai lyginama Lietuva. Pirmiausia žiūrime, kaip sekasi artimiausiems kaimynams, o paskui – kaip atrodome visoje Europos Sąjungoje (ES). Latvijos ambasadorė Lietuvoje Solveiga SILKALNA šypsosi, kad latviai elgiasi lygiai taip pat. Tiesa, Baltijos šalių konkurenciją ji vadina sveika ir verčiančia pasitempti.

Ivona JAROSLAVCEVIENĖ

– Kokių panašumų įžvelgiate tarp latvių ir lietuvių?

– Šiuo metu pasaulyje gyvuoja tik dvi baltų tautos – lietuviai ir latviai. Taigi net istoriškai esame labai artimi. Lietuvių ir latvių kalbos turi bendras ištakas, tiesa, jos skiriasi ir vienai baltų tautai nėra lengva suprasti kitą. Latviai šiek tiek supranta lietuviškai, o lietuviai – latviškai, bet tik šiek tiek. Norintieji gerai suprasti turi mokytis kaimyninės kalbos. Aš pradėjau mokytis lietuvių kalbos prieš metus. Ją suprantu, bet laisvai kalbėti lietuviškai negaliu.

– Kuri kalba – sudėtingesnė?

– Negaliu būti objektyvi, nes latviškai kalbu nuo gimimo. Vis dėlto man atrodo, kad lietuvių kalbos gramatika – sudėtingesnė. Be to, tarimas yra sudėtingesnis nei latvių. Latvių kalboje beveik visada kirčiuojamas pirmasis skiemuo. Lietuvių kalba turi didžiulę kirčiavimo įvairovę. Taigi skaityti ar kalbėti latviškai mokantis kalbos galima pradėti greičiau, o bandant pažinti lietuvių kalbą kaskart tenka pamąstyti, kaip kirčiuojamas vienas ar kitas žodis. Tačiau aš pati dėsiu visas pastangas, kad ne tik suprasčiau lietuvių kalbą, bet ir galėčiau laisvai bendrauti lietuviškai. Beje, manau, kad būtų puiki mintis mokytis kaimyninių šalių kalbų dar mokyklos suole. Pavyzdžiui, lietuvių mokiniai galėtų mokytis latvių kalbos, o latvių mokiniai – lietuvių. Žinoma, tai skamba labiau kaip svajonė, nes mokiniai nori mokytis anglų, vokiečių, prancūzų ar ispanų kalbos.

– Lietuvoje, ypač jos šiaurėje, gyvena latvių, be to, ir lietuviai ten neretai kalba latviškai. Tad visgi gal nėra sunku mokytis vieniems kitų kalbos?

– Žinote, buvau nustebusi, kiek žmonių Lietuvos šiaurėje kalba latviškai. Visgi tai yra normalu. Gyvename kaimynystėje, kuriamos mišrios šeimos, taip pat važiuojame vieni pas kitus. Latviai labai mėgsta Lietuvos pajūrį, lankosi ir ne pajūrio miestuose, vyksta apsipirkti.

– Lietuviai savo ruožtu renkasi Latvijos pajūrį. Pandemijos metu buvęs turizmo burbulas, kai galėjome keliauti be didesnių ribojimų tik po Baltijos šalis, labai prisidėjo prie kaimyninių šalių pažinimo. Tačiau, atrodo, ir dabar populiaru aplankyti vieniems kitus?

– Iš tiesų! Kartais Latvijos pajūrio miestuose, pavyzdžiui, Jūrmaloje, gali pamatyti tiek automobilių su lietuviškais numeriais, o tarp praeivių girdėti tiek kalbančiųjų lietuviškai, kad net susimąstai, kokioje šalyje esi (juokiasi – aut. past.). Turime ilgą pajūrio juostą, nemažai skirtingų kurortų – nuo itin triukšmingų ir gausių lankytojų iki ramių, tokių, kur gali pasimėgauti laukine gamta. Tačiau latviai tuo pat metu mielai renkasi Lietuvą poilsiui. O tas turizmo burbulas pandemijos metu apskritai paskatino pažinti vieniems kitus. Tad dabar tiesiog norėtųsi, kad nepamirštume šios galimybės ir toliau lankytumės vieni pas kitus.

– Jūsų pačios gyvenimo istorija – labai įdomi. Gal galite papasakoti?

– Gimiau Australijoje latvių išeivių šeimoje. Mano seneliai ten atsidūrė per Antrąjį pasaulinį karą. Vis dėlto, nors gimiau ne Latvijoje, šeimoje visada buvo kalbama latviškai. Be to, Australijoje yra gausi latvių bendruomenė, kaip ir lietuvių. Kai Latvija tapo nepriklausoma, joje pirmąsyk apsilankiau. Ir supratau, kad noriu čia gyventi. Taigi nuo 1993 m. prasidėjo mano gyvenimas Latvijoje. Vėliau į Latviją atvyko ir mano tėvai.

Kai dabar pagalvoju, suprantu, kad pradėti gyvenimą iš naujo Latvijoje man buvo lengva. Mokėjau kalbą, ir tai buvo didelis pranašumas. Todėl dažnai kartoju: kad ir kur būtum, kad ir kur gyventum, svarbu vaikus mokyti gimtosios kalbos. Maža to, buvau labai jauna, o jauniems žmonėms viskas dažnai įveikiama lengviau nei tiems, kurie turi ilgesnę gyvenimo patirtį. Niekada nesigailėjau dėl savo sprendimo. Buvo nepaprasta patirtis matyti, kaip iš sovietinės Latvija tampa tikra demokratiška valstybe, ES ir NATO dalimi.

– Šį kelią nuėjo ir Lietuva. Tai taip pat mus sieja.

– Tikrai, ir einame petys į petį. Globaliu mastu į mus žiūrima kaip į Baltijos šalis ir ne visada kaip į Lietuvą, Latviją ir Estiją atskirai. Mes savo ruožtu esame vieningi, tad daug geriau girdimi pasauliui. Visos Baltijos šalys patiria demografijos iššūkių, visos susidūrė su emigracijos bangomis. Kartu kalbame apie regiono iššūkius. Dabar išgyvename Rusijos karą Ukrainoje ir vėl kalbame garsiai, drąsiai bei esame girdimi. Tiesa, visos šalys ir anksčiau kalbėjo apie potencialią Rusijos grėsmę, bet tuomet mus girdėjo ne visi. Dabar aišku, kad buvome teisūs. Svarbu paminėti ir tai, kad Baltijos valstybės yra vienos iš labiausiai remiančių Ukrainą, taip pat priimančių pabėgėlius ir jiems padedančių. Rodome, kad mažos šalys gali daryti didelius darbus.

– Turime nemažai bendrų projektų. Pavyzdžiui, Lietuva, Latvija ir Estija susitarė nebepratęsti sutarties dėl dalyvavimo BRELL žiede, tiesiame „Rail Balticą“, sujungsiančią mūsų šalis su Europos geležinkelių tinklu, atnaujiname „Via Balticą“...

– Taip, ir visi šie projektai – labai svarbūs. Mums svarbu būti nepriklausomiems energetiškai, tad jau kitų metų vasarį Baltijos šalys sinchronizuosis su žemyninės Europos zona. Be to, kad traukiamės iš BRELL žiedo, daug investuojame į atsinaujinančiąją energetiką, ir tai – irgi labai svarbu. „Via Baltica“ gal nėra tokia, kokios norėtume, mat dažnai važinėju tarp Rygos ir Vilniaus, bet ir čia vyksta darbai, o „Rail Baltica“ – itin reikalinga, tad džiaugiuosi, kad darbai taip pat juda. Žinoma, visada norisi, kad judėtų greičiau, tačiau ne viskas taip paprasta.

Kad bendradarbiaujame labai glaudžiai, liudija ir liepą vykęs susitikimas Joniškyje. Vizito metu tuometis Lietuvos sveikatos apsaugos ministras Arūnas Dulkys ir Latvijos sveikatos apsaugos ministras Hosamas Abu Meri pasirašė Lietuvos Respublikos ir Latvijos Respublikos Vyriausybių tarpvalstybinio bendradarbiavimo susitarimo pakeitimo protokolą dėl greitosios medicinos pagalbos paslaugų teikimo Lietuvos ir Latvijos pasienio teritorijoje. Beje, į šį susitikimą vykau traukiniu, ir tai buvo labai patogu, maža to, dar kartą iliustruoja jungčių tarp mūsų šalių svarbą.

– Ko lietuviai galėtų pasimokyti iš latvių?

– Sunku pasakyti, ko galėtume išmokyti jus ar jūs mus. Tai, kas veikia pas mus, pavyzdžiui, švietimo, politikos srityse, nebūtinai bus veiksminga pas jus. Nors šalys – panašios, geriausi sprendimai yra tie, kurie pritaikomi prie vietinių poreikių, vietinės aplinkos. Kita vertus, visos Baltijos valstybės žengia panašiu tempu: vienu metu vienoje srityje pirmauja viena, kitu metu – jau kita, tad tikrai mokomės vieni iš kitų ir stengiamės neatsilikti. Tai rodo ir įvairūs tarptautiniai tyrimai. Kad ir kas būtų vertinama, mūsų šalys reitingų sąrašuose yra viena netoli kitos, tik vienais metais geriau vertinama viena, o kitais šuolį daro kita.

Visgi galiu pavardyti pavyzdžių, kas veikia mūsų šalyje. Dar 2013 m. Latvijos parlamentas įteisino dvigubą pilietybę. Tai mums, kaip mažai šaliai, atrodo labai svarbu, nes išlaikomas ryšys su tautiečiais, kurie dėl vienų ar kitų priežasčių negyvena Latvijoje, bet yra mūsų tautos dalis. Palaikyti glaudų ryšį su diaspora svetur, mano akimis, labai svarbu. Lietuvoje referendumas dėl dvigubos pilietybės nepavyko. Latvijoje nuo liepos 1 d. įsigaliojo civilinę partnerystę įteisinantis įstatymas. Visos poros, įskaitant tos pačios lyties asmenų, gali įregistruoti savo santykius remdamosi partnerystės institutu. Tikrai nenorėčiau komentuoti, kodėl Lietuva to nedaro. Tiesiog pateikiu pavyzdį, ką darome kitaip. Taip pat daug pastangų dedame į paslaugų skaitmenizaciją. Mums tai atrodo itin svarbu.

– Ar Latvija yra ta šalis, kur žmonės nori gyventi?

– Manau, kad taip. Tai ypač išryškino pandemija. Žmonės stengėsi grįžti namo, kad ir kur būtų – dirbtų ar gyventų. Ir dabar daug pastangų dedame į tai, kad emigrantai grįžtų. Mes jiems padedame susivokti, kokios socialinės paslaugos ir kaip teikiamos šalyje, aiškiname, kaip veikia sveikatos apsaugos sistema, emigrantų vaikai priimami į mokyklas ir jiems suteikiama ugdymo pagalba. Tiek Latvija, tiek Lietuva – mažos patogios valstybės, pasižyminčios gera infrastruktūra ir puikiu klimatu, tad, nors galima gyventi bet kur, juolab kad aš dėl savo darbo specifikos išbandžiau nemažai šalių, mano akimis, Baltijos valstybės yra puikios gyventi.

– Mažoms valstybėms labai svarbu rūpintis savo žmonėmis, kad jos išliktų. Kas daroma Latvijoje, kad būtų stiprinama į šeimas orientuota politika?

– Latvijoje veikia visas finansinio skatinimo mechanizmas, kad susilaukusieji vaikų nejustų pajamų stygiaus. Mes daug pastangų dedame į infrastruktūros gerinimą, kad darželiai, mokyklos būtų prieinami šeimoms. Žinoma, visada turime galvoti, ką galime daryti daugiau ir geriau. Sakyčiau, kad ypač svarbu skirti dėmesį šeimoms, kurios augina specialiųjų poreikių turinčius vaikus, neįgaliesiems. Būtina kalbėti apie integraciją į visuomenę, orientuotis į gyvenimo kokybės gerinimą. Taip pat svarbu prisiminti, kad visuomenė sensta, tad reikia kuo daugiau paslaugų vyresniems žmonėms, didinti slaugos prieinamumą. Latvijoje egzistuoja didelis vidutinės moterų ir vyrų gyvenimo trukmės skirtumas pastarųjų nenaudai. Taigi reikia kalbėti apie sveikatinimą apskritai, gyvenimo būdo pokyčių svarbą.

– Galiausiai pakalbėkime apie kultūrą. Lietuvių atlikėjai lankosi Latvijoje, o latvių – Lietuvoje. Ar to pakanka, o gal vertėtų skirti didesnį dėmesį?

– Kultūriniai mainai yra svarbūs ir visada norisi, kad jų būtų daugiau. Labai didžiuojuosi ir norėčiau pakviesti apsilankyti LVSO koncertų salėje Vilniuje rugsėjo 20 d., kai vyks Tarmo Peltokoskio ir Latvijos nacionalinio simfoninio orkestro koncertas. Tačiau Lietuvoje koncertuoja ir daugiau Latvijos atlikėjų, dailininkai pristato savo parodas, latvių kūrėjų filmai pristatomi „Kino pavasaryje“. Didelį dėmesį skiriame tam, kad latvių rašytojų knygos būtų verčiamos į lietuvių kalbą. Man atrodo prasminga tai remti ir apie tai kalbėti. Taip pat visada malonu matyti lietuvių kūrėjus ir atlikėjus Latvijoje. Taigi tuos kultūrinius mainus turime saugoti ir stiprinti.

Latvija skaičiais

* 2024 m. liepos 1 d. duomenimis, Latvijoje gyveno 1,861 mln. gyventojų.

* Per šešis mėnesius šiemet užregistruoti 6 344 gimimai, t. y. 12,9 proc., arba 937 naujagimiais, mažiau nei per tą patį 2023 m. laikotarpį, rodo Latvijos centrinio statistikos biuro duomenys.

* Pirmąjį šių metų pusmetį įregistruotos 3 368 santuokos, t. y. 17,9 proc. arba 734 mažiau nei atitinkamu praėjusių metų laikotarpiu.

* Remiantis „Eurostat“ duomenimis, 2023 m. vidutinė gyvenimo trukmė ES buvo 81,5 metų, t. y. 0,9 metų daugiau nei 2022 m. Tačiau Latvijoje fiksuojama antra mažiausia tikėtina gyvenimo trukmė visoje ES (75,9 metų). Latvijos statistiką žemyn tempia gana trumpa tikėtina vyrų gyvenimo trukmė. Latvijos vyrai gali tikėtis nugyventi vidutiniškai 70,8 metų, o moterys – visu dešimtmečiu ilgiau – 80,8 metų. Mažiausia tikėtina gyvenimo trukmė ES skaičiuojama Bulgarijoje (75,8 metų), trečia sąraše – Rumunija (76,6 metų).

* Latvijos centrinio statistikos biuro duomenimis, 2024 m. liepą faktinis nedarbo lygis šalyje siekė 6,8 proc. ir per mėnesį nepakito. Per metus faktinis nedarbo lygis išaugo 0,3 proc. Tiek vyrų, tiek moterų nedarbo lygis nepasikeitė ir siekė atitinkamai 8,2 ir 5,4 proc.

* „Eurostat“ duomenys, paskelbti liepos pabaigoje, rodo, kad, nepaisant nuolatinio didinimo pastaraisiais metais, Latvijos minimalusis mėnesinis atlyginimas neatskaičius mokesčių vis dar yra trečias mažiausias ES. Minimalusis mėnesinis atlyginimas valstybėse narėse labai skiriasi – nuo 477 eurų Bulgarijoje iki 2 571 euro Liuksemburge. Latvijoje jis siekia 700 eurų. Iš viso 22 iš 27 ES šalių yra įvestas minimalusis mėnesinis atlyginimas. ES šalys, kuriose nenustatytas toks atlyginimas, – Danija, Italija, Austrija, Suomija ir Švedija.

* Remiantis Latvijos centrinio statistikos biuro duomenimis, vidutinis darbo užmokestis neatskaičius mokesčių už visą darbo dieną antrąjį šių metų ketvirtį šalyje buvo 1 671 euras, t. y. 9,6 proc. (146 eurais) didesnis nei tuo pačiu 2023 m. laikotarpiu.

Projektą „Žmogus ir valstybė Europoje: unikalu ir artima“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 7500 Eur.