Nuo Rusijos agresijos besiginanti Ukraina rugpjūčio pradžioje pati įsiveržė į priešo teritoriją. Šis žingsnis laikomas veiksmingu, tačiau kol kas vertinamas santūriai, nes dar nežinia, kaip viskas klostysis toliau.

Viktoras DENISENKO

Rugpjūčio 6 d. Rusijos kare prieš Ukrainą, kurį Maskva pradėjo 2022 m. vasario 24 d., įvyko netikėtas posūkis. Ukrainos kariuomenė perėjo sieną ir pradėjo puolimą Rusijos Kursko srityje. Be to, teigiama, kad ukrainiečių pajėgos gana greitai pasistūmėjo į priekį. Tuo metu, kai buvo rašomas straipsnis, teigta, kad jos kontroliuoja apie tūkstantį kvadratinių kilometrų priešo teritorijos. Taip pat buvo gauta ir informacijos apie naują prasiveržimą, kurį ukrainiečiai pradėjo kitame pasienio ruože – Belgorodo srityje.

Nauja Kijevo taktika dar laukia gilesnių apmąstymų. Ukraina anksčiau jau atakavo Rusijos teritoriją, bet dažniausiai tai buvo bepiločių orlaivių smūgiai į strateginius objektus, o apie galimą įsiveržimą ir puolimą rimtai nebuvo kalbama. Dominavo pozicija, kad Ukraina turi susikoncentruoti į gynybą ir į Rusijos okupuotų teritorijų išlaisvinimą.

Akcentuota, kad įsiveržimas į Rusijos teritoriją būtų vertinamas kaip provokacija, į kurią Maskva gali atsakyti panaudodama branduolinį ginklą. Kita vertus, dabartinis ukrainiečių puolimas parodė, kad situacija iš tikrųjų yra kitokia. Net Maskvos reakcija į aptariamus įvykius išliko gana pasyvi.

Informacijos apie Ukrainos puolimą Rusijos teritorijoje nėra daug. Pati Maskva teikia ribotą informaciją apie šią situaciją. Be to, negausios informacijos analizė ir palyginimas su turimais duomenimis iš kitų šaltinių parodo, kad Rusija tradiciškai slepia tikrus faktus po propagandos skraiste, bando vaizduoti, kad nieko ypatingo neįvyko.

Kyjivas irgi beveik nekomentuoja savo veiksmų. Ukraina neatskleidžia nei puolimo tikslų, nei uždavinių. Šalies prezidentas Volodymyras Zelenskis yra tik gana abstrakčiai sakęs, kad „Rusija turi pajusti, ką ji padarė“ atnešusi karą į Ukrainą. Kiek vėliau jis taip pat paminėjo, kad ukrainiečiai užėmė pasienio teritorijas, iš kurių Maskva smūgiavo į Ukrainos Sumų regioną, tad ši operacija buvo būdas užtikrinti ukrainiečių žemių saugumą.

Skylėtas saugumas

Kita vertus, Kyjivo vykdomas puolimas jau pademonstravo kelis itin svarbius aspektus, kurie atskleidžia realią Rusijos būklę. Teigiama, kad ukrainiečiams iš tikrųjų labai lengvai pavyko kirsti sieną. Puolimo metu jie paėmė nemažai belaisvių. Didžioji dauguma jų yra rusų šauktiniai kariai, kurie nė nebandė pasipriešinti puolimui.

Dera pabrėžti ir tai, kad prie sienos Rusijoje stovėjo ir čečėnų „Achmat“ būrio pajėgos, bet jos taip pat išsilakstė, vengdamos susidūrimo su ukrainiečiais. Tai rodo, kad realiai Rusija turi labai rimtų saugumo problemų. Panašu, kad Maskva sutelkė visas veiksmingas pajėgas į karo lauką Ukrainoje, tad pačios Rusijos dabar nelabai yra kam ginti.

Dar vienas itin svarbus aspektas – Rusijos žvalgybos neveiksnumas. Puolimas buvo rengiamas kelis mėnesius, pasiruošimą jam labai sunku nuslėpti. Panašu, kad rusų žvalgyba tiesiog pramiegojo ukrainiečių pasiruošimą operacijai (ar iki galo netikėjo, kad Kyjivas žengs tokį žingsnį).

Ukrainos puolimo kontekste dabar neretai prisimenamas ir 2023 m. birželio pabaigoje įvykęs Jevgenijaus Prigožino ir jo privačios karinės kompanijos „Vagner“ sukilimas, kai maištininkų kolonai pavyko priartėti prie Maskvos, nesutikus jokio rimtesnio pasipriešinimo. Nežinia, kaip įvykiai būtų klostęsi, jei J. Prigožinas anuomet būtų nusprendęs eiti iki galo. Dabartinė situacija leidžia daryti prielaidą, kad galimai ir Maskvos nuo sukilėlių tuo metu niekas nebūtų gynęs.

Psichologinis smūgis

Kaip ir buvo minėta, Kyjivas neatskleidžia operacijos tikslų, tačiau juos galima pabandyti atspėti. Bene svarbiausias poveikis – psichologinis.

Pastaruoju metu Rusija toliau puolė Ukrainos teritoriją ir, nors ir sunkiai, po truputį stūmėsi į priekį. Buvo kalbama apie tai, kad Vladimiras Putinas ir jo komanda tikisi, jog Vakarai artimiausiu metu pradės spausti Kijevą sėsti prie derybų stalo. Tai leistų Maskvai reikalauti „įteisinti“ jos užgrobtas teritorijas, todėl siekė užimti kuo daugiau ukrainiečių žemių. Toks scenarijus net leistų Maskvai skelbti apie savo pergalę kare. Tačiau Ukrainos įsiveržimas į Rusijos teritoriją sumaišė Kremliui kortas.

Pirmiausia dera pabrėžti, kad sėkmingas puolimas pakėlė Ukrainos pajėgų kovinę dvasią, o Rusijai tai – psichologinis smūgis. Beje, tai yra pirmasis kartas per pastaruosius aštuoniasdešimt metų, kai kitos šalies pajėgos įsiveržė į Rusijos teritoriją, o ne atvirkščiai. Ukrainiečių puolimas kelia grėsmę ir kai kuriems svarbiems strateginiams rusų objektams – tarp jų ir Kursko branduolinei jėgainei.

Kyjivas, ypač jeigu jo pajėgoms pavyks įsitvirtinti užimtoje teritorijoje, įgyja ir reikšmingą svertą potencialioms deryboms, kurių objektu gali būti abipusis pajėgų atitraukimas ir grįžimas prie 1991 m. sienų, kalbant dabar ne tik apie Ukrainos, bet ir apie Rusijos teritorinį integralumą.

Silpnins frontą

Galiausiai Maskva dabar priversta atitraukti dalį pajėgų, kurios vykdė puolimą Ukrainos teritorijoje, ir permesti jas į Kursko ir Belgorodo sritis. Vis dėlto reikia paminėti, kad yra duomenų, jog Kremlius atitraukia iš Ukrainos ne tiek daug karinių pajėgų, kiek tikėjosi Kyjivas.

Derėtų atkreipti dėmesį ir į dar vieną dalyką – karo eiga yra dinamiška. Tai reiškia, kad kol yra daug neaiškumų, ukrainiečių puolimo rezultatus reikėtų vertinti santūriai, susilaikant nuo pernelyg didelio optimizmo, kad vėliau netektų nusivilti. Kita vertus, jau dabar kalbama, kad ši Kyjivo operacija turėtų įeiti į visus naujausius karo taktikos ir strategijos vadovėlius, pripažįstant Ukrainos gebėjimą priimti ir įgyvendinti nestandartinius sprendimus.

Be to, yra ir dar vienas reikšmingas Kyjivo operacijos aspektas – ji pademonstravo Vakarams, kad visi V. Putino karingi pareiškimai ir grasinimai, iš esmės yra akidūmis. Įsiveržę į Rusijos teritoriją ukrainiečiai akivaizdžiai peržengė vieną iš vadinamųjų raudonųjų linijų. Kremlius kol kas atsakė į tai sutrikimu, neigimu, o ne realiais veiksmais.