Europos Sąjungos (ES) šalys – tokios skirtingos, kad apskritai stebuklas, jog gali veikti kartu. Vis dėlto kai kurios iš jų sudaro būrį, kurio balsai disonuoja. Ar tokios valstybės išties labiau nei kitos rūpinasi savo interesais ir gerove?

Teodora RAŠIMAITĖ

Kelias baigėsi

Lietuvoje taip pat netrūko balsų, kurie, nors tiesiai nesakė, kad, prasidėjus karui Ukrainoje, reikia ir toliau lyg niekur nieko naudotis Rusijos energijos ištekliais, teigė, jog sankcijos, ypač energetikos srityje, labiausiai paveiks ES ekonomiką ir nukentės paprasti piliečiai, o ne Rusija. Tokių balsų buvo ir kitose šalyse, buvo ir valstybių, kurios laikėsi neva pragmatiškos pozicijos. Kaip tik dabar šioje neakivaizdinėje diskusijoje atsirado naujų argumentų.

Padėtį pakeitė Ukrainos įsiveržimas į Rusijos Kursko sritį. Vienas iš svarbiausių taškų, per kuriuos rusiškos dujos pumpuojamos per Ukrainą į Vidurio ir Vakarų Europą, – Sudžos gamtinių dujų tranzito mazgas – šiuo metu yra kontroliuojamas ukrainiečių.

„Bloomberg“ pranešė, kad birželį paskelbtoje Austrijos vyriausybės ataskaitoje teigiama, jog net ir be rusiškų dujų ši šalis teoriškai turi pakankamai dujotiekių pajėgumų užsitikrinti patikimą dujų importą, visų pirma – per Vokietiją ir Italiją. To pakaktų užtikrinti daugiau nei dvigubai didesniam importuojamų dujų kiekiui, nei Austrija suvartoja per metus, bet šalis techniškai dar nėra pasirengusi sklandžiam dujų tiekimui iš Italijos.

Austrija nuo seno palaiko glaudžius energetikos ryšius su Rusija, o 2018 m. pratęsė dujų tiekimo sutartį iki 2040-ųjų. Kita iš šalių, kurios galėtų nukentėti dėl Rusijos gamtinių dujų tiekimo sutrikimų, – Vengrija. Ji tvirtina, kad Rusijos energijos išteklių (taip pat rusiškos naftos) negali ir neketina atsisakyti, nes tai neva pakenktų šalies ekonomikai.

Kaltinti galės tik save

„Bloomberg“ cituojama Londono karališkojo koledžo mokslininkė Džeidė Makglin pabrėžia, kad „kai kurios Europos šalys vis dar importuoja rusiškas dujas, nes nori valgyti savo pyragą. Jos nenori patirti politinių išlaidų, susijusių su greitesniu rusiškų dujų atsisakymu. Tai gali sukelti energijos rinkų sutrikimus, paskatinti kainų kilimą, o jis būtų labai nepopuliarus tarp rinkėjų“. Tačiau jei dujų tiekimas iš Rusijos dabar sutriks, mokslininkės teigimu, šalys bus kaltos tik pačios.

Skelbiama, kad valstybės kontroliuojamas Rusijos dujų milžinas „Gazprom“ pirmąkart šiame amžiuje patyrė metų grynąjį nuostolį. Pagrindinė jo priežastis – rusiškų gamtinių dujų eksportuotojui svarbios Europos rinkos praradimas.

Koncernas „Gazprom“, taip pat valdantis solidžius naftos ir elektros energetikos aktyvus, pranešė 2023 m. suskaičiavęs 629 mlrd. rublių (6,4 mlrd. eurų) grynąjį nuostolį. Kaip teigiama, pirmąjį nuo 1999 m. „Gazprom“ metų grynąjį nuostolį lėmė smarkiai sumažintas gamtinių dujų tiekimas istoriškai didžiausiai rinkai – Europai, taip Kremliui reagavus į jos paramą Rusijos invaziją atremiančiai Ukrainai, o neigiamą rezultatą dar labiau padidino dujų kainų kritimas ir vangi dujų paklausa.

„Gazprom“ pranešime skelbiama, kad pardavimo pajamos pernai sumenko 27 proc. iki 8,5 trln. rublių (86,15 mlrd. eurų), o vien dujų – 40 proc. iki 4,88 trln. rublių (49,46 mlrd. eurų). Tarptautinės energetikos agentūros skaičiavimais, rusiškų dujų tiekimo į Europą apimtys 2023 m. sunyko iki kukliausių nuo praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio pradžios.

Pragmatizmo versijos

Taigi bendra tendencija yra tokia, bet, kaip minėta, kai kurios valstybės dar gana smarkiai susijusios su Rusijos dujomis. Tai – Austrija, Slovakija ir Vengrija. Be to, jos – savotiškas sutapimas – yra linkusios į draugystę su Kremliumi ir autoritarines tendencijas. Šiuo metu galima konstatuoti, kad pragmatiška ir gana ciniška jų pozicija neatnešė gerų rezultatų ir tiems, kuriais šalių vyriausybės rūpinasi, tad kyla klausimas, ar šios šalys rūpinosi ne tiek arba ne tik savo interesais ir stengėsi padėti Rusijai gauti pajamų bei išlaikyti ekonominę įtaką Europoje?

„The Economist“ buvo išspausdintas straipsnis „Vladimirui Putinui naudingi idiotai“. „Naudingas idiotas“ ar „naudingas kvailys“ yra menkinantis apibūdinimas asmens, kuris mano, kad kovoja dėl savo tikslo, ir visiškai nesuvokia savo veiksmų padarinių bei to, kad juo ciniškai manipuliuojama. Šaltojo karo metais šis terminas dažnai buvo vartojamas apibūdinti ne komunistams, kurie šlovino Sovietų Sąjungą. Nemažai autorių jį priskiria Vladimirui Leninui, tačiau tai neparemta jokiais įrodymais. Teigiama, kad V. Leninas taip apibūdino Vakarų politikus ir rašytojus, kurie, pasivaikščioję po Raudonąją aikštę (ar išvis joje nesilankę), liaupsino Rusijos santvarką, grožį, didybę, dvasingumą ir kt.

Kaišioja pagalius į ratus

„The Economist“ pateiktą valstybių Kremliaus pagalbininkių Europoje sąrašą pradeda Vengrija. V. Putinas kliaunasi kraštutiniais kairiaisiais ir dešiniaisiais populistais, iš kurių bene aktyviausiai reiškiasi Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas. Valdančiosios partijos „Fidesz“ lyderis nuosekliai kritikuoja paramą kariaujančiai Ukrainai, ignoruoja sankcijas Maskvai ir importuoja rusiškas gamtines dujas, bendradarbiavo su rusų koncernu „Rosatom“. Netrukus po to, kai buvo paskelbtas minėtas sąrašas, Vengrija nusprendė blokuoti 500 mln. eurų karinę ES paramą Ukrainai, vėliau – užkirsti kelią Švedijos narystei NATO.

Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją (442 nariai balsavo už, 144 – prieš, 33 susilaikė), kuria suabejojo ES narės galimybėmis 2024 m. antrąjį pusmetį perimti iš Belgijos pirmininkavimą ES Tarybai. Rezoliucija teturi simbolinę reikšmę, bet aplinkybė, kad už ją balsavo penkios Europos Parlamento partijos, rodo, jog europiečių kantrybė išseko. V. Orbano vyriausybė pastaraisiais metais su ES konfliktuoja nuolat. Šį procesą vainikavo skubus V. Orbano vizitas į Maskvą vos Vengrijai pradėjus pirmininkauti ES Tarybai ir tuomet, kai Rusijai verkiant reikia derybų ir paliaubų.

Istorijos pamokos

ES sutartyse numatyta, kad Europos Vadovų Taryboje daugelis sprendimų turi būti priimti vienbalsiai, o ne daugumos balsais. V. Orbanas, jau prieš keletą metų sulaukęs Europos Komisijos finansinių sankcijų, ėmėsi mojuoti veto teise, stengdamasis išsimušti ES lėšų.

Lenkijos kairieji, viena iš Lenkijos valdančiosios koalicijos grupių, paskelbė, kad Europos Parlamente sieks panaikinti pavienių valstybių narių teisę vetuoti tam tikrą ES politiką, nes veto „suteikia neatsakingiems politikams įrankius sugriauti bendriją iš vidaus“. Šiuos ketinimus kairieji paskelbė gegužės 3 d., kai Lenkija švenčia valstybinę šventę – Abiejų Tautų Respublikos konstitucijos metines.

Šis dokumentas, laikomas pirmąja modernia Europos konstitucija ir antrąja pasaulyje po Jungtinių Amerikos Valstijų konstitucijos, panaikino pavienių bajorų teisę vetuoti įstatymus. Daugelis istorikų tą prerogatyvą, vadinamą liberum veto, laiko viena iš Abiejų Tautų Respublikos žlugimo priežasčių. 1652–1733 m. nieko nenutarę išsiskirstė 26 seimai, 13 iš jų posėdžiai buvo nutraukti pavienių atstovų. Nutraukus seimo darbą, visi iki tol jo priimti nutarimai neįsigaliodavo. Nemažai tokių seimų ardytojų tiesiog būdavo paperkami.

Ir dabar veto teisė turi destruktyvų poveikį Lenkijai ir ES, nes pastaraisiais metais tai leido Vengrijos ministrui pirmininkui V. Orbanui blokuoti pagalbą Ukrainai, o buvusiam Lenkijos premjerui Mateušui Moraveckiui – ES planus apmokestinti dideles korporacijas.

Tiesa, pats siekis nebūtinai lems, kad tam pritars visos valstybės ir visos politinės jėgos. Nors apie tai, kad demokratine teise šaliai nebalsuoti už esminius jos interesus pažeidžiančią politiką piktnaudžiaujama naudojant ją kaip šantažo priemonę, kalbama jau senokai.