Kita šalis, kita sistema, kita epocha. Tačiau kodėl galingiausios valstybės vadovas primena Leonidą Brežnevą paskutiniais jo valdymo metais, o vienas iš kandidatų į šį postą – ekscentriškąjį Nikitą Chruščiovą? Beje, ir Sovietų Sąjunga buvo galinga valstybė potencialaus pavojaus aspektu. Kalbamės su Rytų Europos studijų centro direktoriumi, politologu Linu KOJALA.

Teodora RAŠIMAITĖ

– Vyresni žmonės dar prisimena, kai Sovietų Sąjungos agonijos laikotarpiu šalį valdė ligotas ir sunkiai besiorientuojantis L. Brežnevas. Vėliau kalbėta, kad jis buvo laikomas poste dėl vidinių partijos intrigų. Kas nutiko Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) demokratams?

– Siekdamas pirmosios kadencijos, Džo Baidenas leido suprasti, kad sutinka būti pereinamojo laikotarpio lyderiu, kuris nesieks antrosios kadencijos. Visgi jo nuomonė pasikeitė, ir tai atskleidė JAV partijų silpnumą. Jei pareigas einantis prezidentas nusprendžia siekti antrosios kadencijos, partija turi itin mažai svertų jam sukliudyti.

Pirma, prezidentas yra faktinis partijos lyderis, turintis milžinišką pranašumą prieš bet kokius konkurentus – didelę komandą, nacionalinį matomumą, žinomumą. Antra, Dž. Baidenas nesunkiai laimėjo pirminius vidinius partijos rinkimus, mat mesti iššūkio prezidentui nenorėjo net ambicingiausi demokratų politikai. Tie demokratai, kurie teoriškai galėjo su juo varžytis, nenorėjo atrodyti kaip partijos skaldytojai ir nusprendė pataupyti savo politinį kapitalą ateičiai.

Trečia, prasidėjus aršioms vidinėms kovoms, kiltų rizika partijai suskilti, o kartu tai susilpnintų galimybes varžytis su pagrindiniu konkurentu – Donaldu Trampu. Todėl partijos atstovai nusprendė, kad Dž. Baidenas yra saugiausias variantas ir turi bent iš dalies prisiimti atsakomybę, nes neįvertino amžiaus įtakos, nors rinkėjai per apklausas dėl to nuogąstauja jau ne vienus metus. Nerimas dėl Dž. Baideno amžiaus ir būklės iš esmės buvo siejamas su perspektyva, kad jam galbūt tektų dirbti dar vieną kadenciją ir ją jis baigtų sulaukęs 86-erių. Dabar prezidentas galės dėmesį telkti į pagrindines funkcijas, nes nebereikės aktyviai dalyvauti rinkimų kampanijoje. Beje, ji sekina fiziškai ir psichologiškai net ir kur kas jaunesnius politikus.

– Iki šiol visuomenės dėmesys labiau krypo į Dž. Baideną, tačiau ir D. Trampas turi galbūt su amžiumi susijusių sveikatos problemų, ir jos sulaukia pašaipų – pavyzdžiui, „Amazon“ galima nusipirkti orą gadinančių kandidato išvaizdos lėlyčių... Dabar taikiniu taps D. Trampas?

– Galime neabejoti, kad Kamala Haris kampanijos metu pabrėš, jog D. Trampas yra vyriausias kandidatas šalies istorijoje. Kitaip tariant, situacija apsivertė aukštyn kojomis: amžiaus ir jo įtakos mentaliniams ir fiziniams pajėgumams argumentas, kurį taip efektyviai prieš Dž. Baideną naudojo D. Trampas, dabar bus atgręžtas prieš jį patį. Apskritai pastaruosius kelis mėnesius D. Trampo padėtis buvo itin palanki, nes viešoji diskusija koncentravosi į jo konkurento problemas. Tuo metu respublikonų kandidato silpnybės, įskaitant kelias dešimtis klaidingų teiginių, išsakytų per garsiuosius televizijos debatus su Dž. Baidenu, liko nuošalyje. Konkurente tapus K. Haris, bendras kampanijos fonas jau keičiasi.

– Egzistuoja versija, kad Dž. Baidenas nori likti JAV prezidento poste dėl sūnaus – esą, jį D. Trampas persekiotų. Žinoma, tai nepaaiškina, kodėl demokratai turėtų pritarti, kad Dž. Baideno tėviški rūpesčiai yra svarbūs partijai ir Amerikai...

– Dž. Baidenas – ambicingas politikas, visą gyvenimą svajojęs apie prezidento postą. Tad noras dirbti dvi kadencijas vargu ar gali būti pagrįstai sietinas su šeiminėmis aplinkybėmis. Be to, jis jau anksčiau yra patvirtinęs, kad malonės savo teisinių problemų turinčiam sūnui nesuteiktų.

– Respublikonų partijoje buvo kitų kandidatų, bet vėliau jie užleido vietą D. Trampui. Ar čia viską lemia populiarumas – kadangi D. Trampas jau visur prisišmėžavęs, nors ne visada iš teigiamos pusės, žmonės greičiausiai balsuos už jį? Ar išties tikrąją lyderystę pasaulyje keičia pigus populiarumas?

– D. Trampas – fenomenalus kandidatas, iškilęs Respublikonų partijoje 2016 m., nepaisant aktyvaus jos elito pasipriešinimo. Be abejo, D. Trampo kaip verslininko ir asmenybės žinomumas itin prisidėjo sutelkiant ištikimų rinkėjų grupę, kuri palaiko jį nepaisydama skandalingų veiksmų ar kalbų. Respublikonų lyderiams teko susitaikyti su tuo, kad jis – įtakingiausias partijoje.

Visgi reikia turėti galvoje, kad D. Trampas iš principo nėra populiarus politikas. Jį neigiamai vertina apie 52 proc. amerikiečių. Jis turi milijonus ištikimų gerbėjų, tačiau dar daugiau – kritikų. Jam išlikti leidžia dvipartinė sistema – daugybei amerikiečių tenka rinktis iš to, kas yra, tad dažnai balsuojama ne už, o prieš kandidatą. Ne veltui teigiama, kad abi didžiosios partijos turi aukštas „grindis“ (t. y. beveik nėra šansų nesurinkti 40 proc. balsų šalies mastu) ir žemas „lubas“ (sunku šiais laikais įsivaizduoti tokį kandidatą, kuris nušluotų konkurentą perviliojęs reikšmingą dalį kitos partijos rinkėjų).

Net jei kandidatas rinkėjui nėra itin simpatingas, balsuojama pragmatiškai. Pavyzdžiui, 2016 m. prie D. Trampo pergalės apčiuopiamai prisidėjo konkretus pažadas Aukščiausiojo Teismo teisėjais skirti konservatyvius teisininkus. Tad konservatyvūs amerikiečiai, net ir nebūtinai būdami D. Trampo gerbėjai, jį palaikė – juk tie teisėjai ilgam lems Aukščiausiojo Teismo sprendimus abortų ir kitais klausimais, mat jie skiriami iki gyvos galvos. Panašus principas galioja ir kitose srityse: ekonomikos, vertybių ir pan.

– Tarp respublikonų prezidentų randame tokias asmenybes kaip Abrahamas Linkolnas, Teodoras Ruzveltas, Dvaitas Eizenhaueris, Ričardas Niksonas, Ronaldas Reiganas, Džordžas Herbertas Bušas, Džordžas Volkeris Bušas, ir štai išrenkamas D. Trampas, pasižymintis ne respublikonišku solidumu, o populizmu, teistas. Jeigu jau kalbame apie JAV protesto balsus, tai pirmiausia ir turėtų būti protestuojama prieš respublikonus?

– Partijos išgyvena skirtingus istorinius etapus ir keičiasi. Pavyzdžiui, R. Niksonas buvo laikomas efektyviu prezidentu, bet kartu jis įsivėlė į Votergeito skandalą ir buvo priverstas atsistatydinti, taigi taip sugriovė savo reputaciją ir gerokai susilpnino respublikonų pozicijas. Be abejo, D. Trampas perrašo daugelį politinių taisyklių ir normų, turbūt yra skandalingiausias prezidentas bent jau pastarųjų dešimtmečių istorijoje. Visgi dramos JAV politikoje netrūko ir anksčiau. Svarbu, kaip JAV politinė sistema, institucijos, galiausiai visuomenė atlaiko smūgius ir išlaiko pusiausvyrą. Šiuo metu nestinga nerimo, kad priešprieša šalyje yra pasiekusi seniai regėtą lygį. Ar šį egzaminą pavyks išlaikyti, parodys laikas. Tačiau tai nėra naujiena.

– Kaip vertinate K. Haris šansus tapti JAV prezidente?

– Ji per trumpą laiką sugebėjo mobilizuoti partijos paramą, surinkti rekordines piniginės paramos lėšas ir iš esmės nepalikti erdvės kitokiems scenarijams. Tačiau laimėti rinkimus jai nebus paprasta. Šiuo metu respublikonų kandidatas, kaip rodo apklausos, pirmauja daugelyje svarbiausių valstijų, nors ir nedideliu skirtumu. Be to, K. Haris nėra itin populiari viceprezidentė, todėl jai reikės per trumpą laiką įrodyti, kad geba sutelkti gausesnį palaikymą. Galiausiai ji yra kilusi iš Kalifornijos – itin liberalios valstijos, tad jos asmeninės nuostatos įvairiais politiniais klausimais nėra artimos konservatyvesnėse valstijose gyvenantiems amerikiečiams. Ne veltui Demokratų partijoje ilgą laiką buvo svarstyta, kad geriausią galimybę nugalėti D. Trampą turėtų būtent nuosaikesnių pažiūrų politikas. Visgi K. Haris kandidatūra neabejotinai sustiprino partijos narių entuziazmą ir užbaigė nemalonias diskusijas apie Dž. Baideno problemas. Tai leidžia vėl kritikuoti D. Trampą ir rodyti jo silpnybes.

– K. Haris būtų pirmoji moteris JAV prezidentė, nors net Afrikoje tai nebėra retenybė. Šis aspektas jai padės ar trukdys?

– K. Haris jau dabar yra aukščiausią politinį postą JAV istorijoje pasiekusi moteris – pirmoji viceprezidentė, tačiau kol kas sunku pasakyti, kokį poveikį rinkimų kampanijai turės lytis. Pavyzdžiui, yra ženklų, kad ji gali sutelkti daugiau moterų rinkėjų, ypač tų, kurios nuogąstauja dėl kraštutinių Respublikonų partijos pažiūrų abortų klausimais. Be to, svarbu, ką ji pasirinko kaip kandidatą į viceprezidentus. Svarstoma, kad baltaodžio vyro pasirinkimas rodo intenciją subalansuoti kampanijos įvaizdį ir padidinti potencialą.

– JAV prezidento rinkimų nugalėtojas svarbus visam pasauliui. Ką, jūsų nuomone, lemtų vienas ar kitas JAV piliečių pasirinkimas?

– JAV prezidentas – itin įtakingas pareigūnas. Visgi JAV politinėje sistemoje net ir šalies vadovui tenka paklusti įstatymams ir sutartims, derinti pozicijas su Kongresu, ieškoti ir bendražygių, ir oponentų paramos. Tad mes galime tik stebėti, analizuoti procesą ir laukti, ką pasirinks amerikiečiai, tikėdamiesi, kad valstybės strateginė kryptis dramatiškai nepasikeis. Vis dėlto JAV poveikis Europos saugumui ir ekonomikai yra milžiniškas, bet abipusis. Kitaip tariant, JAV taip pat reikia draugų ir partnerių – be jų šios šalies pozicijos susilpnėtų. Ši interesais grįsta logika leido išlaikyti panašią politikos kryptį net ir keičiantis politiniams lyderiams ir administracijoms.

Amžina trapi pusiausvyra

Nors daugelis šalių šiuo metu nerimauja dėl padidėjusio savo visuomenės susipriešinimo, naujausi tyrimų, kuriais vertinamas politinis smurtas visame pasaulyje, duomenys rodo, kad JAV yra vienintelė Vakarų valstybė iš 50-ies konfliktų labiausiai apimtų pasaulio šalių.

Remiantis organizacijos „Armed Conflict Location and Event Data“ duomenimis, JAV reitingą lemia pastaraisiais metais didėjantis politinio smurto lygis ir kraštutinių dešiniųjų grupių gausėjimas šalyje.

Minėta organizacija renka duomenis apie daugiau nei 240 šalių ir teritorijų visame pasaulyje. Praėjusiais metais iš viso buvo užregistruota daugiau kaip 139 tūkst. politinio smurto atvejų – 27 proc. daugiau nei užpernai. „Armed Conflict Location and Event Data“ sudaromame indekse kiekviena šalis ir teritorija reitinguojama pagal keturis rodiklius – konfliktų dažnumą, pavojų civiliams, geografinę sklaidą ir ginkluotų grupuočių paplitimą. Nors daugumoje šalių buvo užfiksuotas bent vienas politinio smurto incidentas, 50 valstybių pagal konfliktų lygį gavo „ekstremalų“, „aukštą“ arba „turbulentinį“ įvertinimą. Mianmaras, turintis daugiausia ginkluotų grupuočių pasaulyje, su „ekstremaliu“ įvertinimu atsidūrė sąrašo viršuje. Po jo rikiuojasi Sirija ir Meksika. JAV buvo įvertintos kaip „turbulentinės“ kartu su 19 kitų šalių, daugiausia – Afrikos ir Azijos, įskaitant Libiją, Ganą ir Čadą.

JAV visuomenės skilimas į dvi stovyklas prasidėjo dar XVIII a. 1789 m. išrinktas prezidentas Džordžas Vašingtonas nebuvo susijęs su jokia politine partija. Prieštaros dėl JAV konstitucijos paskatino įkurti Federalistų partiją – stiprios federacinės vyriausybės ir riboto valstijų suvereniteto šalininkę. Priešininkai įkūrė Demokratų-respublikonų partiją, vadovaujamą Tomo Džefersono.

XIX a. 2-ąjį dešimtmetį šalies vadovybė vėl susiskaldė – iš Demokratų-respublikonų partijos gimė dvi – Demokratų ir Respublikonų – partijos. Jos pasikeisdamos vadovauja JAV iki šiol. Šios partijos per visą šalies istoriją turėjo apylygiai prezidentų ir rėmėjų. Jei politinės svarstyklės ir juda, tai tik tiek, kad vienu metu rinkimus gali laimėti viena partija, kitu – kita.

Iš 46 JAV prezidentų dvi kadencijas šiame poste praleido 14, taigi mažiau nei trečdalis. Beje, ir šiuo atveju demokratai ir respublikonai sulošė lygiosiomis – turi po 7 tokius prezidentus.

Įdomu, kad, priešingai nei dabar, iki XX a. vidurio Demokratų partija buvo konservatyvesnė už Respublikonų. Pavyzdžiui, pastaroji buvo už vergijos panaikinimą, ir tai, ko gero, buvo labiau skaldantis visuomenę klausimas nei dabartinės problemos.

1856 m. rinkimai buvo pirmieji, kuriuose dalyvavo tiek Demokratų, tiek Respublikonų partijų kandidatai. Jie žymi didžiosios politinės konkurencijos, kuri dominavo JAV politikoje pastaruosius 168 metus, pradžią. 1870 m. JAV kongresas patvirtino 15-ąją konstitucijos pataisą, ir juodaodžiai gavo rinkimų teisę. Štai tada užvirė dar vienas pilietinis pragaras.