Venesueloje paskelbta, kad N. Maduras buvo perrinktas šalies vadovu trečiajai kadencijai, nors rinkėjų apklausa rodo kitokius rezultatus.

Viktoras DENISENKO

Vilties blyksnis

Liepos pabaigoje Venesueloje įvyko prezidento rinkimai. Dėmesio jiems buvo rodoma nemenkai, turint galvoje, kad buvo viliamasi, jog balsavimo rezultatas gali pakeisti šalies ateitį. Kova vyko tarp dabartinio prezidento N. Maduro ir opozicijos kandidato Edmundo Gonsaleso. Tiesa, iš pat pradžių buvo nuogąstaujama, kad rinkimai nebus sąžiningi.

N. Maduras faktiškai valdo Venesuelą kaip diktatorius. Valdžią jis „paveldėjo“ iš savo pirmtako Hugo Čaveso, kuris mirė nuo vėžio 2013 metais. Venesuela nėra laisva valstybė, rinkimų rezultatai joje pastaruoju metu kelia nemažai abejonių. Tiesa, šį kartą iš tikrųjų egzistavo tam tikras vilties blyksnis.

Praeitais metais Venesuelos valdžia sudarė su šalies opozicija vadinamuosius Barbadoso susitarimus, pagal kuriuos N. Maduro režimas įsipareigojo surengti laisvus ir demokratinius rinkimus, dalyvaujant tarptautiniams stebėtojams. Reaguodamos į šiuos susitarimus Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) net laikinai atšaukė dalį sankcijų, kurias taiko Venesuelai dėl jos vykdomų politinių represijų.

Nesilaikė susitarimo

Galima sakyti, kad N. Maduro režimas iš pat pradžių laikėsi susitarimo ne iki galo. Pavyzdžiui, rinkimuose taip ir nebuvo leista dalyvauti aršiausiems valdžios oponentams. Dar 2023 metais Venesuelos opozicija per savo surengtus pirminius rinkimus nusprendė, kad stoti į kovą prieš N. Madurą turi Marija Korina Mačado.

Tačiau 2024 metų sausį Venesuelos Aukščiausiasis Teismas, kurį kontroliuoja N. Maduro režimas, uždraudė jai 15 metų užimti bet kokį valstybinį postą. Sprendimas buvo priimtas kaltinant politikę korupcija (M. K. Mačado šiuos kaltinimus neigia). Po to taip pat nepavyko užregistruoti į rinkimus kitos opozicijos lyderės profesorės Korinos Joris.

Vis dėlto, nepaisant įvairių kliūčių, vienam opoziciškai nusiteikusiam kandidatui buvo leista dalyvauti rinkimuose. Juo tapo jau minėtas buvęs diplomatas E. Gonsalesas. Jį palaikė visos Venesuelos opozicijos jėgos.

Valdymas sukėlė krizę

Kitą dieną po rinkimų oficialiai buvo paskelbta N. Maduro pergalė. Teigiama, kad jis surinko 51,2 proc. rinkėjų balsų. Už E. Gonsalesą neva balsavo 44,2 proc. prie balsadėžių atėjusių žmonių. Tiesa, šie rezultatai smarkiai skiriasi nuo tų, kuriuos parodė tiek visuomenės nuomonės apklausa, vykusi prieš rinkimus, tiek ir balsavusiųjų asmenų apklausa, daryta prie rinkimų apylinkių rinkimų dieną. Pagal apklausų rezultatus, N. Maduras galėjo tikėtis ne daugiau kaip 30 proc. palaikymo, o už E. Gonsalesą planavo balsuoti apie 70 proc. rinkėjų.

Menkas N. Maduro palaikymas, kurį pademonstravo nuomonių apklausos, neturėtų stebinti. Paradoksas yra tai, kad Venesuela, turinti gausių naftos atsargų, pastaraisiais metais išgyvena labai skaudžią ekonominę krizę. Šalį jau paliko apie 7,8 mln. žmonių, t. y. maždaug ketvirtadalis visų šalies gyventojų. Visa tai yra būtent N. Maduro valdymo „nuopelnas“.

Nepavykęs perversmas

2019 metais Venesueloje bandyta įvykdyti politinį perversmą. Nacionalinio Susirinkimo (parlamento) pirmininkas Chuanas Gvaidas pasiskelbė laikinuoju šalies vadovu. Būtina paminėti, kad toks žingsnis sulaukė gana plataus tarptautinio palaikymo. Penkiasdešimt pasaulio valstybių pripažino Ch. Gvaidą Venesuelos vadovu.

Tačiau N. Maduras atsisakė perleisti valdžią Nacionalinio Susirinkimo pirmininkui. Venesuelos diktatorių taip pat palaikė pagrindinės pasaulio autokratijos, įskaitant Kiniją ir Rusiją. Galiausiai N. Maduras išsaugojo valdžią savo rankose, o Ch. Gvaidas emigravo į JAV, baimindamasis dėl savo saugumo.

Dabartiniai rinkimai teikė vilties, kad valdžios tranzitas Venesueloje galėtų įvykti taikiu ir civilizuotu būdu. Tačiau paskelbti rezultatai, aiškiai prieštaraujantys visuomenės apklausų duomenims, rodo, kad N. Maduras nesiruošia atsisakyti valdžios. Deja, būtent toks scenarijus ir buvo labiausiai tikėtinas. Autoritariniai lyderiai labai retai traukiasi iš valdžios savo noru, o ir tokiu atveju bando perduoti visas galias iš anksto numatytam įpėdiniui.

Susipyko su kaimyninėmis šalimis

Opozicinės jėgos atsisakė pripažinti rinkimų rezultatus. Jų šalininkai išėjo protestuoti į Venesuelos miestų gatves. Šalies sostinėje Karakase įvyko protestuotojų, siekusių šturmuoti prezidento rūmus, susidūrimas su policijos ir kariuomenės pajėgomis. Deja, galima numanyti, kad protestai nepasieks tikslo. Bent jau kol jėgos struktūros lieka ištikimos N. Maduro režimui.

Kaimyninės Venesuelos valstybės irgi neskuba pripažinti rinkimų rezultatų ir sveikinti N. Maduro su perrinkimu. Karakasas reagavo į tai gana aštriai. Pranešta, kad Venesuela atšaukė savo diplomatus iš Argentinos, Čilės, Kosta Rikos, Panamos, Peru, Dominikos Respublikos ir Urugvajaus.

Kai kurios valstybės, tarp jų – JAV, ir tarptautinės organizacijos, įskaitant Jungtines Tautas, paragino Karakasą paviešinti visus rinkimų duomenis ir pateikti atitinkamus dokumentus, kurie patvirtintų, kad rinkėjų balsai buvo suskaičiuoti sąžiningai. „Mes turime pagrįstų abejonių ir įtariame, kad paskelbti rezultatai neatspindi Venesuelos žmonių valios ir atiduotų balsų“, – pareiškė JAV valstybės sekretorius Entonis Blinkenas.

Niūrios perspektyvos

TIkėtina, kad jeigu Venesuela nesugebės įrodyti rinkimų rezultatų tikrumo (o tai greičiausiai neįvyks, nes pernelyg daug aspektų rodo, kad rezultatai buvo suklastoti), JAV gali grąžinti anksčiau atšauktas sankcijas. Tai gali tik pabloginti ir taip gana prastą ekonominę Venesuelos situaciją.

Kalbama apie galimos dar vienos emigracijos bangos iš Venesuelos pavojų. Apklausos rodo, kad emigruoti iš šalies pasiryžę apie 10 proc. joje likusių gyventojų, o tai yra daugiau nei 3 mln. žmonių. Kitais duomenimis, palikti Venesuelą gali siekti trečdalis dabartinės populiacijos, taigi emigracijos mastas pakiltų iki 10 mln. žmonių.

Tai gali tapti rimtu iššūkiu pirmiausia kaimyninėms valstybėms, į kurias bėga Venesuelos gyventojai, taip pat JAV, kur jau yra susiformavusi gana didelė venesueliečių diaspora.