Spalio 1 d. Ispanijai priklausančiame Katalonijos autonominiame regione surengtą referendumą dėl nepriklausomybės brutaliai malšino šalies centrinės valdžios atsiųstos policijos ir kitų viešojo saugumo tarnybų pajėgos. Po referendumo savo tėvynės Katalonijos nepriklausomybę palaikantys šio regiono vadovai ir didelė dalis gyventojų yra įsitikinę, kad Katalonija turi teisę tapti nepriklausoma. Pasak jų, taip būtų ne tik įgyvendinta tautos apsisprendimo teisė, bet ir atkurtas istorinis teisingumas.

Manvydas VITKŪNAS

Katalonija – istorinis regionas Pirėnų pusiasalio šiaurės rytų dalyje, prie Viduržemio jūros. Dabar didesnė dalis katalonų žemių priklauso Ispanijai, mažesnė (vadinamoji Šiaurės Katalonija) – Prancūzijai. Taip pat dalis istorinių katalonų žemių yra viena iš nykštukinių Europos valstybių – tarp Ispanijos ir Prancūzijos, Pirėnų kalnuose įsikūrusi Andora. Joje valstybinė kalba – katalonų. Be to, istorinėmis katalonų žemėmis laikomos ir kai kurios kitos, už dabartinio Katalonijos autonominio regiono ribų esančios, Ispanijos teritorijos: Balearų salos Viduržemio jūroje (Maljorka, Menorka, Ibisa ir kt.), dalis Valensijos autonominio regiono. Katalonai sudaro daugumą gyventojų ir Italijai priklausančios Sardinijos salos Algero mieste.

Barselonos grafystė

Katalonų kalbą pasaulyje dabar moka apie 11 mln. žmonių. Tai viena iš romanų grupės kalbų, o artimiausia jai yra sparčiai nykstanti oksitanų kalba, kadaise plačiai vartota pietinėje Prancūzijos dalyje (dabar oksitanų kalbą temoka mažiau nei 2 mln. žmonių – Pietų Prancūzijoje įsigalėjo prancūzų kalba). Daugiausia katalonų gyvena Ispanijoje (apie 8,2 mln.) ir Prancūzijoje (300 tūkst.). Daug išeivių yra įsikūrę Jungtinėse Amerikos Valstijose, taip pat įvairiose Lotynų Amerikos šalyse (nuo Meksikos ir Kubos iki Argentinos ir Čilės).

Katalonų protėviai – iberų gentys, bėgant amžiams patyrusios kaimynų keltų, taip pat šiose žemėse savo kolonijas steigusių finikiečių, kartaginiečių įtaką. II a. pr. Kr. šias žemes užėmė romėnai. Septynis šimtmečius vyko regiono romanizacija, turėjusi didžiulę įtaką katalonų kalbos formavimuisi.

Žlugus Romos imperijai, V a. Pirėnų pusiasalyje įsikūrė Vestgotų karalystė. VIII a. pradžioje iš Šiaurės Afrikos ėmė veržtis arabai. Tačiau mažiau nei po šimtmečio didesnę dalį dabartinės Katalonijos regiono iš arabų atkovojo frankai, labai palaikomi vietos gyventojų, nenorėjusių gyventi musulmonų valdžioje. 801 m. čia buvo įkurta Barselonos grafystė. Ji tapo krikščionybės forpostu prie arabų užkariautų žemių sienos ir katalonų laikoma jų tautinės valstybės pradininke.

Ispanijos dalis

Barselonos grafystės išlikimas kelis amžius kybojo ant plauko – arabai rengė dažnus žygius į krikščionių žemes. 985 m. Kordobos kalifato kariuomenė užėmė Barseloną, miestas buvo labai nusiaubtas. Arabai šeimininkavo Barselonoje pusę metų. Daug gyventojų buvo nužudyti ar išvaryti į nelaisvę, dalis spėjo pabėgti laivais.

Sunkiose kovose su arabais Barselonos grafai pagalbos dažniausiai ieškojo Prancūzijoje, galiausiai tapo priklausomi nuo jos karalių. Tačiau jau 988 m. grafas Borelis II paskelbė, kad nesutinka pripažinti Prancūzijos karaliaus valdžios. Todėl būtent tuos metus katalonai laiko nepriklausomos Katalonijos valstybės atsiradimo data.

Rekonkista (Pirėnų pusiasalio žemių vadavimas iš musulmonų valdžios) tęsėsi iki pat 1492 m., kai žlugo Granados emyratas ir visas pusiasalis vėl tapo valdomas krikščionių karalių. Pietvakarinėje jo dalyje susiformavo Portugalija, šiaurės vakaruose VIII–X a. buvo Astūrijos, o X–XIII a. – Leono karalystė. Centrinėje dalyje nuo 1037-ųjų gyvavo Kastilija (būsimosios Ispanijos branduolys), šiaurėje – maža Navaros karalystė. Barselonos grafystė 1150 m. tapo Aragono karalystės, gyvavusios nuo 1043-iųjų, dalimi.

1475 m. buvo sudaryta dinastijų sąjunga, lėmusi Pirėnų pusiasalio istoriją. Izabelei I, Kastilijos ir Leono karalienei, ištekėjus už Aragono karaliaus Ferando II, buvo padėti Ispanijos valstybės pamatai.

Padalyta tauta

Kurį laiką Aragonas išlaikė tam tikrą savarankiškumą būdamas Ispanijos dalimi, tačiau laikui bėgant regionas vis labiau buvo integruojamas į Ispanijos sudėtį. Centrinė valdžia buvo kastiliečių rankose. Atradus Ameriką Viduržemio jūros uostų (taip pat ir Barselonos) reikšmė kiek sumenko, ekonominio klestėjimo centras pasislinko Atlanto vandenyno link. Katalonijos pakrantes dažnai puldinėjo musulmonų piratai iš Šiaurės Afrikos.

XVI a. vis didėjo Ispanijos centrinės valdžios ir Katalonijos prieštaravimai. Katalonus ypač spaudė karalius Pilypas II, norėjęs papildyti karų nualintos valstybės iždą iš gana pasiturinčios Katalonijos. Šios diduomenė, motyvuodama dar 1475 m. Kastilijos ir Aragono sudarytos sutarties sąlygomis, kaip įmanydama priešinosi.

Ispanijos valdovai siekė absoliutizmo, tad pavienių regionų autonomija jiems buvo nepalanki. Kai Madridas pabandė panaikinti katalonų žemėse gyvavusias privilegijas, 1640-aisiais prasidėjo net 12 metų trukęs katalonų sukilimas. Jo kibirkštimi tapo karaliaus Pilypo IV sprendimas katalonų tautybės karius išsiųsti kariauti į Italiją, o į pačią Kataloniją įvesti dalinius, suformuotus kituose Ispanijos regionuose ar sudarytus iš svetimšalių samdinių, taip pat nuolatiniai bandymai riboti Katalonijos savivaldą. Buvo nukautas Ispanijos karaliaus vietininkas, daug kitų valdininkų. 1640 m. rugsėjo 10 d. buvo paskelbta Katalonijos Respublika, o jos globėju tapo Prancūzijos karalius Liudvikas XIII. Beveik metus Katalonija gyveno iš esmės nepriklausoma, kol į ją vėl įžengė gausios Ispanijos kariuomenės pajėgos, prasidėjo naujos represijos. Galiausiai 1659 m. Ispanija ir Prancūzija pasirašė Pirėnų taikos sutartį. Pagal ją šiaurinė Katalonijos dalis atiteko Prancūzijai, o didžioji dalis liko Ispanijai.

Nutautinimo politika

XVIII a. katalonams buvo itin dramatiškas. Prancūzijai atitekusioje Šiaurės Katalonijoje karaliaus Liudviko XIV nurodymu buvo uždrausta valdžios įstaigose vartoti katalonų kalbą. Prancūzijos teritorijoje atsidūrusių katalonų identitetas tirpo kur kas greičiau nei Ispanijoje.

Po paskutinio iš Habsburgų dinastijos kilusio Ispanijos karaliaus Karolio II mirties ir 1701–1714 m. vykusio kelių šalių karo dėl vadinamojo Ispanijos palikimo katalonai tikėjosi pasinaudoti proga ir išsikovoti nepriklausomybę, atkurti Aragono karalystę, todėl palaikė Ispanijos priešus. Tačiau karą laimėjo naujasis Ispanijos karalius Pilypas V. Po ilgo ir kruvino šturmo 1714 m. rugsėjo 11 d. Ispanijos kariuomenė užėmė Barseloną. Keršydamas Ispanijos karalius įsakė paleisti vietos parlamentą, uždaryti universitetus, uždraudė kataloniškai mokyti vaikus netgi pradinėse mokyklose, katalonų kalba rengti dokumentus. Teritorijų valdymas buvo pavestas iš Madrido atsiųstiems gubernatoriams. Į katalonų nutautinimą buvo priversta įsitraukti ir Katalikų Bažnyčia – kai kuriose vyskupijose buvo perrašytos parapijiečių registravimo knygos, t. y. kataloniški vardai ir pavardės buvo pakeisti ispaniškomis jų formomis. Vėliau centrinės valdžios spaudimas kiek sumažėjo.

Priespauda tik skatino pasipriešinimą. Kūrėsi įvairios, daugiausia pogrindinės, katalonų tautinės organizacijos, buvo svajojama apie Aragono karalystės atkūrimą. Šis judėjimas ypač sustiprėjo XIX a. Didelė grupė katalonų inteligentų, visuomenės veikėjų 1885 m. oficialiai kreipėsi į Ispanijos karalių Alfonsą XII ir reikalavo atkurti pamintas katalonų teises. Sužydėjo katalonų tautinis atgimimas. 1880-aisiais įvyko pirmasis katalonų nacionalinis kongresas, jame buvo sutarta siekti kuo didesnės regiono autonomijos, o radikaliausios grupės jau kalbėjo apie nepriklausomybės atkūrimą.

Atkurta autonomija

1932 m. buvo paskelbta Katalonijos autonomija, tačiau jau 1939-aisiais, Ispanijoje įsigalėjus Fransisko Franko režimui, ji buvo panaikinta. Iš Madrido vėl skambėjo seniai kartojama „tiesa“, esą katalonai – ne atskira tauta, o tik ispanų etninė grupė.

Apie 1960 m. prasidėjo spartus Katalonijos ekonomikos augimas. Į regioną (ypač į Barseloną ir jos priemiesčius) ėmė keltis daug naujakurių iš kitų Ispanijos vietovių. Tai pakoregavo katalonų ir ispanų procentinį santykį.

Po F. Franko mirties 1975 m. Ispanijoje buvo atkurta demokratinė valstybės sandara. 1978-aisiais priimta demokratinė šalies konstitucija, įtvirtinusi kai kurių regionų, taip pat ir Katalonijos, autonomiją. Buvo sukurta autonomijos teismų sistema, įkurta regiono policija, suklestėjo žiniasklaida ir švietimas katalonų kalba. 1992 m. Katalonija turėjo puikią progą prisistatyti visam pasauliui – Barselonoje vyko vasaros olimpinės žaidynės. 2006-aisiais regione buvo surengtas referendumas, kuriame daugelis gyventojų palaikė didesnės autonomijos siekį.

Regiono ekonomika nuolat auga. Katalonija – turtingiausia Ispanijos dalis. Tai viena iš priežasčių, skatinančių katalonų separatizmą. Regiono gyventojai mano, kad į šalies biudžetą įneša daugiau, nei iš jo gauna.

Katalonai jaučiasi esantys tauta, subrendusia nepriklausomybei ir turinčia visas teises turėti atskirą valstybę. Didelės dalies katalonų netenkina gyvenimas Ispanijoje. Neginkluota kova už Katalonijos laisvę vyksta jau daug metų. 2015-aisiais regiono parlamentas paskelbė rezoliuciją dėl Katalonijos nepriklausomybės. Tam nuožmiai priešinasi Ispanijos centrinė valdžia. Prieš kelias dienas vykęs referendumas buvo brutaliai stabdomas ne katalonų policijos, o iš kitų Ispanijos regionų atsiųstų pareigūnų. Norom nenorom kyla istorinės asociacijos – prieš šimtus metų Ispanijos karaliai taip pat siuntė savo karius į Kataloniją, siekdami įtvirtinti savo valdžią. Tačiau katalonų laisvės siekio taip ir nepajėgė nuslopinti.