Žiniasklaidoje kalbant apie Turkijos, Irako, Sirijos, kartais ir kitų Artimųjų Rytų šalių problemas, dažnai girdime minimus kurdus. Šios tautos atstovai daugelį metų kaunasi už savo nepriklausomybę ar bent jau didelę autonomiją, o pastaruoju metu turi spręsti ir itin sudėtingą išlikimo klausimą – dalis kurdų žemių tapo fanatiškų „Islamo valstybės“ teroristų taikiniu.

Manvydas VITKŪNAS

Pasaulyje yra daugybė tautų, neturinčių savo valstybės. Ypač tai būdinga Afrikos žemynui, kur daugelis valstybių sukurtos ne pagal tautų gyvenamų etninių žemių, o pagal kadaise Europos valstybėms priklausiusių kolonijų ribas. Taip pat pasaulyje yra itin margataučių valstybių, tokių kaip Indija. Kai kurios tautos sėkmingai gyvuoja neturėdamos savo valstybės, kitos siekia suvereniteto politiniais ar kariniais būdais. Viena iš tokių tautų – kurdai, kurių pasaulyje gyvena nuo 40 iki 45 mln. Šios tautos istorija susiklostė labai nesėkmingai: kurdų žemės yra keliose kaimyninėse šalyse, ir daugelis jų net neketina svarstyti kurdų nepriklausomybės klausimo. Geriausiu atveju kalbama apie autonomiją.

Padalyta nacija

Kurdistano nerasime pasaulio politiniame žemėlapyje. Tai ne valstybė, o etninis regionas, kuriame didelę dalį ar net absoliučią daugumą gyventojų sudaro kurdai. Kurdistanas yra keturiose šalyse – Turkijoje, Irane, Irake ir Sirijoje, o mažesnės kurdų gyvenamos „salos“ egzistuoja ir Armėnijoje, Azerbaidžane bei kitose šalyse. Toli gražu ne visi kurdai gyvena savo tradicinėse etninėse žemėse.

Turkijoje kurdų bendruomenę galima rasti ir Ankaroje ar Stambule, Irane – Teherane ir kituose didžiuosiuose šalies miestuose, o Irake daug kurdų gyvena sostinėje Bagdade. Bendras kurdų skaičius Turkijoje siekia nuo 13 iki 18 mln., Irane – nuo 3,5 iki 8 mln., Irake – apie 6,5 mln., Sirijoje – apie 2 mln., Armėnijoje – 37 tūkst., Azerbaidžane – iki 35 tūkst. Turkijoje ir Irane kurdų skaičius gana netikslus, nes oficialioji statistika, bylojanti apie tautinių mažumų atstovų skaičių šalyje, laikoma gana tendencinga.

Gausios kurdų išeivių bendruomenės gyvena kitose pasaulio šalyse. Itin gausu kurdų Vokietijoje (daugiau nei 800 tūkst.). Europoje, Amerikoje, Australijoje ir Rusijoje gyvena ne mažiau kaip 2,5 mln. kurdų. Dar dešimtys tūkstančių kurdų išsibarstę įvairiose Azijos šalyse – Izraelyje, Libane, Kazachstane, Afganistane.

Išskirtinė grupė – jazidai

Savo kilme kurdai yra viena iš iranėnų grupės tautų. Neseniai atlikti genetiniai tyrimai parodė, kad kurdai taip pat turi daug bendrų bruožų su kai kuriomis kitomis šio regiono tautomis – armėnais, žydais, gruzinais, azerbaidžaniečiais.

Kurdai kalba savo gimtąja kalba, skirstoma į kelis dialektus, rašo arabiškais rašmenimis, o Turkijoje vyrauja lotyniški rašmenys. Dauguma kurdų, priklausomai nuo šalies, kurioje gyvena, gerai moka arabų, turkų, persų ir kitas kalbas. Trys ketvirtadaliai kurdų – musulmonai sunitai, mažiau yra šiitų ir kitų srovių musulmonų. Išskirtinė kurdų grupė (dažnai laikoma netgi atskira tauta) – jazidai, išpažįstantys savo tikėjimą, kuriame persipina senieji, ikiislamiški, kurdų ritualai, taip pat islamo, krikščionybės, judaizmo, zoroastrizmo elementai. Jazidai tapo vienu iš svarbiausių „Islamo valstybės“ fanatikų taikinių. Būtent dėl tikėjimo radikalieji islamistai masiškai žudo jazidus užimtose teritorijose.

Saladinas buvo kurdas

Kurdai – viena seniausių Artimųjų Rytų tautų, tačiau, skirtingai nei daugelis kitų, jie nesuformavo savo valstybės. Iš pradžių tam sutrukdė arabų Kalifato užkariavimai, vėliau – turkų ekspansija. Nuo X a. atsirado keliolika trumpai gyvavusių valstybių kurdų gyvenamame regione, tačiau nė viena iš jų netapo tikros kurdų valstybės pagrindu. Viduramžiais gyvenęs garsusis musulmonų karvedys Salachas ad Dinas, europiečiams labiau žinomas kaip Saladinas (1138–1193), nuožmus kovotojas su į Artimuosius Rytus besiveržusiais kryžiuočiais, taip pat buvo kurdas, tačiau jo valdomoje valstybėje didesnę dalį gyventojų sudarė arabai.
XVI a. kurdų žemes pasidalijo dvi galingos kaimyninės valstybės. Turkų Osmanų imperija užkariavo du trečdalius kurdų žemių, o kitos buvo prijungtos prie Persijos (1935 m. pavadintos Iranu). Kurdų žemėse vyko daug pasienio konfliktų tarp Turkijos ir Persijos, juose priešiškose kariuomenėse buvo priverti kovoti ir kurdai.

Po Pirmojo pasaulinio karo Osmanų imperija žlugo, besikurianti Turkijos Respublika paveldėjo tik dalį jos žemių. Tautų Sąjungos sprendimu didelė dalis Osmanų imperijai priklausiusių žemių buvo perduotos Vakarų šalių kontrolei. Irakas buvo perduotas britams, o Sirija – prancūzams. Kurdų žemės buvo padalytos į keturias dalis – turkiškąją, iranietiškąją, irakietiškąją ir siriškąją. Kurdai siekė nepriklausomybės, surengė kelis sukilimus, tačiau jie buvo numalšinti.

„Einantieji mirti“

Šaltojo karo metais kurdai bandė orientuotis į Sovietų Sąjungą. Iš šios šalies grįžęs kurdų lyderis generolas Mustafa al Barzanis pradėjo partizaninį karą. Kurdų kovotojai, vadinamieji „pešmerga“ („einantieji mirti“), 1961 m. ėmė kontroliuoti kai kuriuos kalnuotus rajonus Irako šiaurės rytuose ir ten paskelbė Laisvąjį Kurdistaną. Irako valdžia daug metų kovojo su kurdais, o 1980-aisiais Sadamo Huseino nurodymu kurdų Halabdžos mieste netgi buvo panaudotas cheminis ginklas, žuvo tūkstančiai žmonių.

Sirijoje kurdai susivienijo į Kurdų demokratinę sąjungą ir stojo į kovą su prezidento Hafezo al Asado (dabartinio Sirijos prezidento Bašaro al Asado tėvo) režimu.
Turkijoje kurdai, siekę nepriklausomybės ar bent jau autonomijos, susidūrė su nuožmiu šalies vadovybės pasipriešinimu. 1960 m. Turkijoje po karinio perversmo reali valdžia atiteko kariuomenei. Represijos prieš kurdų separatistus labai sustiprėjo, ir 1961-aisiais kurdai pradėjo masinį sukilimą. 1978 m. dalis Turkijos kurdų susivienijo į Kurdistano darbininkų partiją – iš esmės karinę organizaciją, kuriai vadovavo Abdula Odžalanas. Kurdų daliniai ėmė puldinėti turkų policijos ir kariuomenės postus, o 1984-aisiais kurdai pradėjo didelio masto partizaninį karą, su tam tikromis pertraukomis, paliaubomis trunkantį iki mūsų dienų. Per tą laiką žuvo ne mažiau kaip 50 tūkst. kurdų kovotojų ir taikių gyventojų.

Irane kurdų santykiai su centrine šalies valdžia ne tokie įtempti, tačiau ir čia būta didelių kurdų sukilimų (pavyzdžiui, 1967–1968 m., 1979–1980 m.). Juos numalšino Irano kariuomenė.

Per daugelį kovos dešimtmečių kurdai taip ir nesugebėjo sudaryti vieningos politinės ir karinės jėgos. Įvairiose šalyse veikiančios kurdų grupuotės dažnai nesutaria tarpusavyje. A. Odžalanui pakliuvus į turkų rankas ir buvus nuteistam, 1999 m. partizaninis kurdų karas Turkijoje kiek aprimo, o mainais kurdai gavo kultūrinę autonomiją. Tačiau kovos tarp kurdų partizanų ir Turkijos pajėgų tebevyksta.

Irake nuvertus S. Huseino režimą, kurdų padėtis labai pagerėjo, jų gyvenamos šiaurinės Irako provincijos gavo autonomiją. 2005 m. priimtoje Irako (tapusio federacine valstybe) konstitucijoje numatytos labai didelės Irako Kurdistano, kuriame šiuo metu yra daugiau kaip 5 mln. gyventojų, teisės. Kurdams leista turėti netgi savo kariuomenę. Jos gretose – net 90 tūkst. karių. Tačiau visiškos Irako Kurdistano nepriklausomybės galimybę bet kokiomis priemonėmis bando suvaržyti kaimyninė Turkija.

Sirijoje kurdai – viena iš jėgų, stojusių į kovą su B. al Asado režimu. Dabar kurdų kovotojai yra nuosaikiosios opozicijos dalis. Kovose užgrūdinti Irako ir Sirijos kurdai turi kautis su dar vienais labai galingais priešais – „Islamo valstybės“ fanatikais. Kurdų kovotojai yra viena iš svarbiausių jėgų, stabdančių vadinamojo kalifato plėtrą.

Kol kas nepriklausomos kurdų valstybės perspektyva atrodo miglota. Didelė kurdų autonomija jau de facto egzistuoja Irake. Tikėtina, kad kurdai išsikovos tokią autonomiją ir Sirijoje, kur karas anksčiau ar vėliau turės baigtis. Turkijoje ir Irane bet kokią didelės kurdų autonomijos perspektyvą centrinė šalies valdžia kategoriškai atmeta. Kol kas sunku pasakyti, ar keičiantis geopolitinei padėčiai kurdai sugebės išsireikalauti didesnių teisių iš Ankaros ir Teherano.