Visame pasaulyje viešbučių lankytojai vagia iš laikinų gyvenamųjų patalpų visa, ką tik sugeba išnešti, išvilkti ar net išvežti.

Prabangūs viešbučiai taip pat kenčia

Atrodytų, nuo lankytojų, kurie „užsimiršę“ išsineša rankšluostį ar peleninę, kenčia tik pigūs ar vidutinės klasės viešbučiai. Pasirodo, nieko panašaus. Nuo klientų kleptomanų kenčia ir prabangūs viešbučiai visame pasaulyje. Netikite? Pateikiame jums keletą nutikimų tikrai nepigiuose Šveicarijos viešbučiuose, kur viena naktis kainuoja mažiausiai tiek, kiek pora gerų proginių batų.

Štai vietos policija jau beveik 10 metų negali rasti buvusių viešbučio „Victoria-Jungfrau Grand Hotel & Spa“ lankytojų, kurie dar 2005-aisiais sugebėjo iš šio viešbučio holo išvilkti (išridenti?) 83,5 kg sveriantį akmenį. Vagims nesutrukdė nei šio akmens svoris, nei tai, kad akmuo buvo grandine prirakintas prie akmeninių grindų. Tas akmuo jau daugiau kaip 200 metų buvo naudojamas kaip sporto inventorius žaidžiant tradicinį šveicarų žaidimą „Unspunnenfest“: vyrai varžosi, kas tą akmenį kuo toliau numes. Ligšiolinis rekordas – 4,11 metro.

Šveicarų policija iki šiol niekaip negali suvokti, kas ir kaip ištempė tą sporto inventorių ir kartu neatsiejamą šio prabangaus viešbučio interjero detalę. Nors minėto viešbučio liukso apartamentuose, kurių langai ir balkonai atveria puikų kraštovaizdį, ant palangės padėta po brangius žiūronus – grožėtis nuostabia šios kalnų šalies gamta, – per tiek metų dar nedingo nė vieni žiūronai.

Ne mažiau tapo garsus ir kitas nemažomis kainomis garsėjantis šveicarų viešbutis – „La Pendule“. Iš jo konferencijų salės dingo masyvus ant grindų stovėjęs laikrodis su švytuokle (nuo jo ir kilęs šio viešbučio pavadinimas), svėręs daugiau kaip 50 kilogramų. Ir vėl – jokių nusikaltimo pėdsakų, nors kiekvienam aišku, kad vienas žmogus to padaryti tikrai negalėjo. Ir vėl policija nerado jokių „kabliukų“...

Nuslėpti nepavyksta

Panašių istorijų policijos pareigūnams yra papasakoję kone pusė Europos viešbučių, besiorientuojančių į žmones, gaunančius dideles pajamas. Visuomenę šios žinios pasiekia tik tada, kai landūs žurnalistai nepatingi pasirausti policijos suvestinėse ar pakalbina pažįstamą policininką.

Tai suprantama: visi ūkio subjektai, juo labiau tokie, kurie aptarnauja visuomenės grietinėlę, stengiasi tokių dalykų neafišuoti. Tačiau ką daryti, kai dingsta viešbučio simbolis, toks kaip minėtas laikrodis ar akmuo? Todėl kartais patys viešbučiai kreipiasi į visuomenę, kad ši padėtų atgauti prarastą simbolį…

Beje, su ne mažesniais užmojais vagiama iš prabangių viešbučių ir anapus Atlanto. Štai neseniai iš penkių žvaigždučių viešbučio „Carlyle“, esančio garsiojoje Medisono aveniu, dingo Fernano Ležė drobė „Kompozicija su mechaniniais elementais“. Paveikslas – ne iš pigiųjų: viešbutis už jį paklojo 350 tūkst. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių. Ir vėl – vagis nepagautas: stebėjimo kameros tik užfiksavo, kaip veidą dengiantis vyras juodais drabužiais paskubomis nusikabina paveikslą nuo sienos ir...

Tenkinasi šampūnais ir šlepetėmis

Neseniai Tarptautinė viešbučių asociacija atliko savo narių apklausą, ką dažniausiai vagia klientai. Paaiškėjo gana įdomių dalykų. Kas trečias viešbutis nuolat skaičiuoja dingstančius vonios kambarių aksesuarus. Nemanykite, kad vien muilą, šampūno buteliukus ar vienkartines skutimosi priemones. Lankytojai į kelioninius krepšius sugeba įsimesti ir daug vietos juose užimančius išsipūtusius frotinius chalatus, jau nekalbant apie šlepetes. Kas penktas lankytojas pasiima tualetinį popierių.

Sudėjus visus nuostolius, skaičiai išeina įspūdingi. Pasirodo, vien šampūno viso pasaulio viešbučiuose pavagiama daugiau kaip 2 mln. litrų. Panašus „ežeras“ būtų ir pavogto skysto muilo bei skutimosi želės. O kur dar tokios smulkmenos kaip siuvimo ar manikiūro rinkiniai – juos išvykstantys viešbučių klientai taip pat labai dažnai „pasiskolina“.

Galima tik spėti, ar viešbučių valdytojai po tokių klientų vizitų ilgai suka galvas, kaip pritvirtinti vieną ar kitą daiktą, kad jis nedingtų iš numerio. Mat kartais dingsta unitazų dangčiai. Pasisavinami čiaupai ar durų rankenos su spynomis, durų akutės, lemputės iš šviestuvų ar pagaliau patys šviestuvai... Dar „praktiškesni“ klientai pasiima ir visą lovos patalynę (tiesa, lovos dar niekur nepavogė). O labai „kuklūs“ lankytojai, jei nepavagia universalaus televizoriaus valdymo pultelio, iš jo pasiima bent jau baterijas…

Ypač nukenčia viešbučių valgyklos, restoranai, kavinės ir barai. Po pusryčių ar pietų, priešpiečių ar vakarienės aptarnaujantis personalas nuolat skaičiuoja nuostolius: kiek trūksta puodukų, šaukštelių ar lėkščių... Gana pavojinga savitarnos valgyklėlėse palikti elektrinius arbatinius ar nedidelius puodus – dingsta ir jie. Jau nekalbant apie maistą – kai kurie „praktiški“ turistai stengiasi tokių valgyklėlių maistu maitintis visą parą ir dar kurį laiką palikę „svetingą“ viešbutį…

Beje, „procesas“ būna ir atvirkštinis. Pasirodo, turistai ne tik vagia iš viešbučių, bet ir patys palieka juose įvairiausių daiktų – nuo ramentų iki dantų protezų (palikti laikrodžiai ar brangenybės – gana banalūs atvejai). Viršūnė, aišku, kai viešbučių numeriuose paliekami... vaikai. Savi ar kaimynų, paprašiusių juos prižiūrėti „tik valandėlę“...

Kenčia ne tik viešbučiai

Ką jau kalbėti apie viešbučius ir jų „smulkmenas“ – turistai patikusią šalį pasirengę tiesiog „nurengti“. Štai prie Atėnų Akropolio kartą per savaitę ankstų rytą, kol jo link dar netraukia turistų ordos, išpilami keli sunkvežimiai smulkinto marmuro gabaliukų. Antraip suvenyrų medžiotojai jau būtų į gabalėlius suskaldę patį Akropolį... Lygiai tas pats vyksta ir Egipto Gizos slėnyje: ten irgi periodiškai aplink piramides išpilami keli sunkvežimiai smulkinto akmens – tokio paties, iš kurio iškalti piramidžių luitai. Su tikru užmoju atvykėliai veikia Alžyre. Mat dalis jo teritorijos – Sacharos dykuma. Bene didžiausios pasaulyje dykumos landšaftas kinta labai lėtai. Tuo ir naudojasi meteoritų ieškotojai: tamsūs akmenys labai gerai matomi šviesiai rausvo smėlio fone. Nors vežama iš tos šalies viskas – ir archeologiniai radiniai, ir reti augalai, ir patikusių uolienų pavyzdžiai.

O štai Norvegijoje labai nemėgstama turistų iš Vokietijos. Šie kažkodėl pamėgo vogti kelio ženklus; ypač dideliu populiarumu tarp vokiečių turistų „naudojasi“ kelio ženklai, įspėjantys apie galimą susidūrimą su briedžiu. Kasmet Norvegijos kelių tarnybos turi statyti šimtus naujų kelio ženklų, tačiau padėtis nesikeičia ir toliau.

Austrijoje nuolat pavagiamas ženklas su vieno mažo miestelio pavadinimu, ir tai daroma jau kelerius metus. Mat jo pavadinimas – Fucking, kas vokiečių kalba nereiškia nieko nepadoraus, o štai angliškai... Miestelio valdžia jau net galvojo keisti jo pavadinimą, tačiau vėliau susigriebė: vis dėlto gyvenvietei – jau daugiau kaip 800 metų. Tačiau turistai kažkodėl nevagia ženklų su kitų dviejų šios šalies miestelių pavadinimais – Petting ir Harakiri.

Kuo pasižymi mūsų keliautojai?

Pakalbinta Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos prezidentė Evalda Šiškauskienė pripažino, kad ir mūsų keliautojai stengiasi neiškristi iš bendro vagišių turistų konteksto. Aišku, kaip ir visame pasaulyje, tai daro ne visi mūsų šalies atstovai, tačiau tie, kurie vagiliauja, tai atlieka su azartu ir pavydėtinu išradingumu. Na, sakykite, kuriam vakariečiui šaus į galvą manikiūro žirklutėmis atsargiai praplatinti degtinės butelio kamštį, jį nuimti, butelio turinį išgerti, po to į tuščią butelį pripilti vandens ir vėl pastatyti jį į barą?

Vis dėlto mūsų išradingumo viršūnė, kad lygiai taip pat ištuštinami ir viskio buteliai. Tik tada į juos pripilama ne vandens, o atvėsusios arbatos, beje, tokios spalvos, kad naujojo gėrimo spalva būtų identiška buvusiojo... Tokių „manipuliacijų“, aišku, nepastebi nė vieno viešbučio personalas, kol naujas apartamentų klientas neįsipila to „viskio“ į taurę.

Be abejo, ir tarp lietuvių (kaip ir tarp kitų šalių atstovų) yra tokių linksmų plaučių žmonių, kurie su bičiuliais net organizuoja varžybas, kas daugiau ir kuo įvairesnių daiktų išsineš iš viešbučio, kavinės ar restorano. Tačiau tokia publika – jau kitai turistų kategorijai priklausantys asmenys, kuriais labiau domisi policija, o ne į naują šalį išsirengę „padorūs“ piliečiai.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė“