Neseniai buvo paskelbta, kad Lietuva gavo Prancūzijos kvietimą prisijungti prie Jungtinių Tautų remiamos ir Afrikos Sąjungos vadovaujamos tarptautinės misijos Centrinės Afrikos Respublikoje. Taigi jau nutarta, kad ir mūsų kariai prisijungs prie misijos pačioje Afrikos širdyje.

Šalis grimzta chaose

Jau kurį laiką į chaosą vis labiau grimztančioje vienoje vargingiausių pasaulio šalių – Centrinės Afrikos Respublikoje – šiuo metu dislokuota apie 1,6 tūkst. prancūzų karių ir daugiau kaip 4,5 tūkst. karių iš kitų šalių (daugiausia – Afrikos valstybių). Praėjusių metų pabaigoje Prancūzija ėmėsi plėsti tarptautinę koaliciją ir išsiuntė kvietimus prisijungti prie misijos įvairioms šalims, tarp jų – ir Lietuvai. Mūsų Seimas suteikė tokį mandatą šalies kariams.

Šiuo metu Seimas yra suteikęs mandatą Lietuvos kariams dalyvauti NATO vadovaujamose operacijose Afganistane, Kosove, taip pat kovos su piratavimu operacijoje „Vandenyno skydas“ ir Europos Sąjungos vadovaujamoje kovos su piratavimu operacijoje „Atalanta“ prie Somalio krantų. Be to, du mūsų kariai buvo išsiųsti į Europos Sąjungos mokymo misiją Malyje. Taigi Lietuvos kariuomenės misija Centrinės Afrikos Respublikoje nebus pirmoji misija Juodajame žemyne.

Milijonas pabėgėlių

Centrinės Afrikos Respublika – šiuo metu vienas karščiausių planetos taškų ne tik tiesiogine (dėl itin karšto ir sauso klimato), bet ir perkeltine prasme. Daugelį metų šalyje trunkantys įvairių politinių grupuočių, genčių klanų, musulmonų ir krikščionių prieštaravimai galiausiai persipynė ir praėjusių metų pavasarį po šalyje įvykusio eilinio karinio perversmo virto tikra tragedija: prasidėjo kruvini susirėmimai.

Politinė krizė ėmė virsti tikra humanitarine katastrofa: iš šalies jau pasitraukė penktadalis gyventojų – beveik milijonas žmonių. Pabėgėliai (daugiau nei pusė jų yra vaikai) ne tik traukiasi į užsienį, bet ir blaškosi šalies viduje. Daugybei žmonių trūksta maisto, vaistų ir net geriamojo vandens.
Kas gi atsitiko šioje šalyje, tapusioje nestabilumo židiniu pačioje Afrikos širdyje? Norėdami tai suvokti, turime pažvelgti į šalies istoriją.

„Imperatorius“ – kanibalas

Neturinti prieigos prie jūros, buvusi atokiau nuo pagrindinių per Afriką ėjusių prekybos kelių, dabartinė Centrinės Afrikos Respublikos teritorija iki pat XIX a. nesulaukė kolonizatorių dėmesio. Čia gyvavo įvairios afrikiečių valstybės, dalis jų buvo priklausomos nuo arabų, Afrikoje platinusių islamą. Tik XIX a. pabaigoje į šalį įžengė prancūzai.

1889 m. jie įkūrė Bangio fortą, kurio vietoje išaugo dabartinė šalies sostinė, o 1893-iaisiais pastatė pirmąją šalyje katalikų bažnyčią. Prancūzų kolonizatoriai užimtose žemėse įkūrė Ubangio–Šario kolonijinę teritoriją, pradėjo steigti kavamedžių ir vilnamedžių plantacijas, organizavo aukso ir deimantų gavybą. 1960 m. šalis tapo nepriklausoma, tačiau Centrinės Afrikos Respublikos gyvavimas nuo pat jos atsiradimo buvo sudėtingas.

Jau 1966-aisiais valdžią šalyje užgrobė kariuomenės štabo viršininkas pulkininkas Žanas Bedelis Bokasa. Tai buvo vienas ekscentriškiausių šalies vadovų per visą XX a. pasaulio istoriją: 1976 m. jis pasiskelbė imperatoriumi, šalį pervadino Centrinės Afrikos Imperija, o prašmatnioms vainikavimo iškilmėms ir įspūdingai karūnai išleido net 25 milijonus dolerių – ketvirtį to meto valstybės biudžeto. Korupcija šalyje pasiekė neįsivaizduojamą mastą, gamtinių išteklių gana turtinga valstybė grimzdo į vis baisesnį skurdą.

1979 m. Bokasa buvo nuverstas. Atvėrus slapčiausias jo rūmų kertes paaiškėjo kraupi tiesa – „imperatorius“ buvo kanibalas. Jo rūmų šaldytuvuose aptikta žmogienos atsargų (daugiausia – jaunų moterų ir vaikų kūnų dalių). Buvusio šalies vadovo tarnai aiškino, kad imperatorius mėgo valgyti žmogieną (ją vadino „cukrine kiauliena“).

Puldinėja krikščionis

Klaikųjį „imperatorių“ Bokasą nuvertė opozicija, padedama į šalį atskraidintų prancūzų desantininkų. Valstybė vėl tapo respublika. Jai vadovavo prezidentas Deividas Dakas. Tačiau po kelerių metų jį nuvertė generolas Andrė Kolingba. Vėliau šalyje įvyko dar keli kariniai perversmai, o visi bandymai sukurti bent kiek tvaresnę demokratiją dužo į šipulius.

Kilo pilietinis karas, 2004–2007 m. nusinešęs šimtų afrikiečių gyvybes ir daugiau nei 200 tūkst. žmonių pavertęs pabėgėliais. 2007-aisiais kovos aprimo, tačiau pernai atsinaujino su dar didesne jėga.
Dalį Centrinės Afrikos Respublikos rajonų praėjusiais metais užėmė islamistinė sukarinta grupuotė „Seleka“, kurios daugelis kovotojų yra kilę iš musulmoniškų šiaurinių šalies rajonų.

Į kovą su „Seleka“ stojo krikščioniška sukarinta grupuotė „Anti-balaka“ („Antimačetė“ – aliuzija į tai, kad islamo ekstremistai savo aukas dažnai užkapoja mačetėmis). Konfliktas šalyje įgavo ryškų religinį atspalvį. Krikščionys sudaro apie 50 procentų, tradicinių Afrikos religijų išpažinėjai – 35 procentus, o musulmonai – vos 15 procentų Centrinės Afrikos Respublikos gyventojų. Tačiau musulmoniška sukarinta organizacija „Seleka“ pasižymi kovingumu ir ryžtu kovoje su oponentais.

Būtent dėl religinio faktoriaus pilietinis karas Centrinės Afrikos Respublikoje tapo itin baisus. Pirmųjų išpuolių, pagrįstų konfesine neapykanta, ilgai laukti neteko: praėjusių metų pavasarį prasidėjo katalikų ir kitų krikščionių konfesijų bažnyčių puldinėjimai ir padegimai, pasirodė vis daugiau pranešimų apie įvairiose šalies vietovėse vykdomus prievartavimus ir žudynes. Iš šalies ėmė masiškai trauktis pabėgėliai (daugiausia – krikščionys). Jų baimės buvo pagrįstos.

Pavyzdžiui,Buaro miesto apylinkėse „Selekos“ kovotojai užpuolė ir sudegino keturiolika krikščionių kaimų, keliasdešimt žmonių nužudė ir jų kūnus sumetė į upę. Beveik tūkstantis žmonių buvo priversti palikti savo namus ir bėgti.

Tarp „Selekos“ kovotojų yra nemažai iš kitų Afrikos šalių atvykusių islamo ekstremistų. Nuožmiausiuose smogikų būriuose yra atvykėlių iš Čado, Sudano, Libijos ir kitų valstybių. Jungtinės Tautos perspėjo, kad šalyje gali kilti genocidas religiniu pagrindu.

Klaikybės gatvėse

Prieš Kalėdas padėtis šalyje buvo dramatiška. Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus ir kitų humanitarinių organizacijų darbuotojai pranešinėjo apie šimtus ir net tūkstančius žmonių, ieškančių prieglobsčio bažnyčiose, krikščionių misijose. Viename iš šalies vakarų miestų, turinčiame 35 tūkstančius gyventojų, įsikūrusioje misijoje buvo susitelkę dar apie 40 tūkstančių pabėgėlių. Čia stichiškai formavosi savigynos būriai, bandantys apsaugoti žmones nuo „Selekos“ kovotojų.

Savo ruožtu radikaliausi krikščioniškos sukarintos grupuotės „Anti-balaka“ kovotojai vykdė represijas prieš musulmonus. Kruvinos pjautynės užvirė ne tik tarp sukarintų grupuočių, bet ir tarp paprastų šalies gyventojų. Neįsivaizduojami žiaurumai vyksta ne tik provincijoje, bet ir sostinėje. Gruodžio viduryje pasaulį sukrėtė plačiai išviešintas atvejis, kai krikščioniu save laikantis Bangio gyventojas, padedamas minios, gatvėje ištraukė iš autobuso, peiliu supjaustė ir padegė musulmoną, o jo koją ėmė valgyti... Visa ši košmariška scena buvo nufilmuota.

Savo poelgį žudikas įvardijo kaip kerštą už tai, kad musulmonų kovotojai, tarp kurių esą buvo ir nužudytasis, užmušė jo nėščią žmoną, jos seserį ir vaiką.

Nenuostabu, kad tarptautinės taikdarių pajėgos, atvykusios iš Prancūzijos, Kongo Respublikos, Pietų Afrikos Respublikos, Gabono, Angolos, Čado ir Kamerūno, buvo sutiktos kaip gelbėtojos (tik į Čado, tradiciškai palaikančio musulmoniškas Centrinės Afrikos Respublikos grupuotes, atstovus daugelis krikščionių žiūri su nepasitikėjimu).

Artimiausiu metu prie misijos prisijungs karių ir iš kitų šalių, taip pat ir iš Lietuvos. Tiesa, taikdarių misija Afrikos širdyje – pavojinga: čia jau žuvo du Prancūzijos, trys Kongo, devyni Čado ir net trylika Pietų Afrikos Respublikos atstovų. Tačiau užsienio kariams pavyko bent dalyje Centrinės Afrikos Respublikos rajonų stabilizuoti padėtį, sumažinti išpuolių ir žudynių skaičių. Vadinasi, išgelbėta šimtai ar net tūkstančiai gyvybių.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė“