Kai stalai lūžta nuo sodo gėrybių, ne vienam kyla klausimas, kokius tuos vaisius geriau valgyti – su odelėmis ar be jų, o gal sukramsnotas slyvos branduolys suteiktų daugiau stiprybės?

Laimius STRAŽNICKAS

Koks obuolys geriausias?

Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto direktorius prof. dr. Rimantas Stukas, paklaustas, kokį obuolį geriau valgyti – nuluptą ar ne, nė nesudvejojęs atsakė, jog didesnę maistinę vertę turi obuolys su odele. Juk jo odelėje yra daug vertingų medžiagų: vitaminų, mineralų, skaidulų. Žinoma, prieš valgant obuolį reikia nuplauti, kad jis būtų švarus ir saugus vartoti.

Obuolių būna įvairių spalvų ir skonių. Spalvą, aromatą ir skonį jiems suteikia fitocheminės medžiagos. Manoma, kad fitocheminės medžiagos taip pat gali saugoti ląstelių vientisumą ir gyvybingumą nuo aplinkos ir į organizmą įsibrovusių kancerogenų. Turint omeny, kad Lietuva – kraštas, kuriame dažnai sergama širdies ir kraujagyslių ligomis, obuoliai yra tie vaisiai, kurie dėl savo turtingos cheminės sudėties saugo nuo aterosklerozės vystymosi.

Pasak prof. dr. R. Stuko, kartais žmonės kalba, girdi, vaisiai užteršiami įvairiomis cheminėmis medžiagomis transportuojami ar sandėliuojami. Tai neva įrodo obuoliai, kuriuos paėmus atrodo, tarsi jie būtų apipilti vašku. Iš tikrųjų niekas jų niekuo neapliejo, tai – natūralus procesas: ant vaisių paviršiaus susidaro pektininių medžiagų. Jos – natūrali apsaugos priemonė. Tokių „vaškinių“ odelių lupti nereikia, užtenka tik rūpestingai nuplauti vaisius.

Mitybos specialistai nuolat kartoja, kad žmonės valgytų daugiau vietinių vaisių. Jų nereikia toli transportuoti, specialiai apdoroti, nes to daryti tiesiog neapsimokėtų. Ir nesvarbu, obuolį imate nuo žemės ar nuo parduotuvės prekystalio. Šiandien obuoliai laikomi moderniuose sandėliuose – vakuumo sąlygomis, pastovioje temperatūroje, kas leidžia be jokių cheminių medžiagų juos laikyti labai ilgai.

O ar reikėtų lupti importinius obuolius, kuriuos perkame iš prekybos centrų žiemą? Prof. dr. R. Stuko teigimu, visi į rinką tiekiami ir prekybos centruose parduodami vaisiai turi būti saugūs vartoti. Už tai atsako patys tiekėjai, o šį procesą kontroliuoja Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba. Tad telieka tikėtis, kad obuoliai yra saugūs vartoti, tereikia juos rūpestingai nuplauti šiltu vandeniu ir valgyti.

Tiesa, žmonės, kuriuos kamuoja skrandžio erozija, opaligė ar ūminis gastritas, greičiausiai jau yra gavę gydytojų rekomendacijų laikytis dietos ir vartoti švelnų maistą. Tad tokiems ligoniams patariama obuolius ar kriaušes prieš valgant nusilupti. Taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į alergiškus vaikus. Beje, jeigu jau obuolį ar kriaušę nulupote ir vaisiaus odelė – graži, nepažeista, iš jos galima pasiruošti skanios arbatos.

Tariami ir tikri pavojai

Į Lietuvą atvežama daugybė egzotinių vaisių iš svečių šalių. Faktas, kad didelius atstumus transportuojami vaisiai būna apdoroti tam, kad vartotojus pasiektų geros kokybės. Prof. dr. R. Stukas sako, jog šiuo atveju reikėtų laikytis vienos taisyklės – valgyti tik tai, kas yra valgoma.

Iš egzotiškų kraštų pas mus atvežti apelsinai gali būti apdoroti specialiomis cheminėmis medžiagomis. Tačiau tos medžiagos paprastai nusėda ant šių vaisių žievelės, o pats minkštimas išlieka nepažeistas. Būna, kad žmonės, nulupę apelsiną, sudžiovina jo žievelę ir paskui naudoja kompotams pagardinti. To daryti nereikėtų, nes šitaip suvartojamos ir tos medžiagos, kurių dažnai baiminamasi. Jeigu ketinate apelsinų skonį suteikti kokiam nors kompotui, tuomet geriau pirkite ekologiškus apelsinus.

Mažai tikėtina, kad persikai, nektarinai ar abrikosai apdorojami specialiomis medžiagomis. Šie vaisiai neskirti ilgai laikyti. Todėl pakanka prieš valgant juos nuplauti šiltu vandeniu.

Neretai žmonės aiškina, jog vaisius lupa dėl to, kad juose gali būti daug nitratų. Mitybos specialistas teigia, jog tokios problemos, kalbant apie vaisius, nereikėtų kelti. Mat nitratus paprastai kaupia pavasarinės daržovės, beje, labiau tos, kurios būna patręštos ekologiškomis – organinėmis – trąšomis (pavyzdžiui, mėšlu). Kita vertus, daržovės negali sukaupti tiek nitratų, kad jų kiekis būtų pavojingas mūsų sveikatai. Gerdami iš kaimo šulinio netikrintą vandenį tų nitratų galime „susimedžioti“ kur kas daugiau negu valgydami agurkus.

Pirmosiose daržovėse didesni kiekiai nitratų paprastai kaupiasi tose vietose, kur vyksta intensyviausias augimas: salotų gūžėje – kur mažiausi lapeliai, agurke – kur vaisiaus kotelis, kopūsto šerdyje ir pan. Tad jeigu juntate didelę nitratų baimę, galite nupjauti, pavyzdžiui, tamsiąją agurkų dalį (kelis milimetrus).

Sėklos ir kauliukai

Priminus, jog yra tokių vaisių valgytojų, kurie valgo obuolius su sėkomis, traiško vyšnių, slyvų, abrikosų kauliukus, kad prisikastų iki jų branduolių, pašnekovas dar kartą pabrėžė, jog valgyti reikia tik tai, kas valgoma. Nei sėklų, nei kaulavaisių branduolių vartoti nereikėtų. Nuo mažo kiekio gal ir nieko bloga neatsitiks, tačiau juose yra tokių medžiagų, kurių daugiau suvartojus galima apsinuodyti.

Mokslininkai nustatė, kad vyšnių, slyvų, persikų, abrikosų, karčiųjų migdolų branduoliuose ir obuolių, kriaušių sėklose yra amigdalino. Jis mūsų virškinimo sistemoje skildamas išskiria cianido rūgštį – labai stiprų nuodą. Tačiau nereikia baimintis, jeigu netyčia prarijote, tarkim, vyšnios kauliuką – virškinimo sistema per storą kaulą paprasčiausiai „neprisikas“ iki tų nuodų.

Taigi atminkite keletą svarbių dalykų. Traiškyti vyšnių, slyvų, abrikosų, persikų kauliukus ir valgyti jų branduolius – pavojinga. Jeigu netyčia prarijote keletą obuolio sėklyčių – nieko baisaus, tačiau jų nevalgykite saujomis. Vyšnių su kauliukais uogienių ir spiritinių trauktinių nelaikykite ilgiau nei vienerius metus – vėliau nuodai gali prasiskverbti į skystį. Apsinuodijimo cianido rūgštimi simptomai – padažnėjęs kvėpavimas, galvos svaigimas, pykinimas. Jos priešnuodis – gliukozė.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2016 m. Nr. 37)