Raganės visiems gėlių mylėtojams žinomos kaip vijokliniai augalai, išsiskiriantys kvapą gniaužiančiais įvairiaspalviais žiedais.

Eglė Cibienė

Raganės (clematis) – daugiamečių augalų gentis, kuriai priklauso žolinės rūšys, krūmai ir laipiojantys augalai, sudarantys didžiąją raganių rūšių dalį. Iš viso suskaičiuojama daugiau kaip 200 raganių rūšių. Raganės skirstomos į rūšines, tai yra savaime augančias gamtoje, ir veislines, kurios yra išvestos selekcininkų. Rūšinėms raganėms būdingas gausus žydėjimas, smulkesni nei veislinių raganių žiedai, labai tanki ir žalia lapija, ištvermingumas aplinkos sąlygoms, greitesnis augimas. Veislinės raganės yra lepesnės – joms reikia daugiau priežiūros, atidžiau parinktų augimo sąlygų, jos paprastai bijo ir žiemos šalčių.

Raganės žydi pačių įvairiausių spalvų žiedais: baltais, žydrais, mėlynais, violetiniais, rausvais, geltonais ar dvispalviais. Skirtingų rūšių ir veislių raganės pražysta ne tuo pačiu metu, tad pasisodinę raganių atsižvelgdami į jų žydėjimo laiką grožėsitės žiedais nuo gegužės iki spalio. Beje, ir vėliau, nes nužydėjusios raganės pasipuošia pūkuotomis sėklų dėžutėmis, ilgai išsilaikančiomis ant šakų.

Vieta
Beveik visų rūšių raganėms tinkamiausia tokia vieta, kur jos gautų pakankamai saulės, bet svarbu, kad tai nebūtų visiška pietinė atokaita, nes per didelis karštis gali pakenkti šaknims. Atokaitoje pasodintos raganės nuo perkaitimo gelbėjamos įvairiai: galima priekyje pasodinti vienmečių gėlių su nedidele šaknų sistema, kad sukurtų raganių šaknims pavėsį, o galima paprasčiausiai pamulčiuoti durpėmis, kurios sugers saulės kaitrą ir neleis raganių šaknims perkaisti.

Nepabostanti įvairovė

Lietuvoje bene dažniausiai auginamos stačiosios (C. recta), tangutinės (C. tangutica), gelsvosios (C. vitalba), mėlynžiedės (C. viticella), rytinės (C. orientalis L.), Davido (C. Davidiana Decne), sveikalapės (C. integrifolia), trilapės (C. heracleifolia), didžiažiedės (C. macropetala) ir kitos raganės.

* Gelsvosios raganės užauga iki 4–5 m aukščio. Jų žiedai nedideli, balkšvi, žydi labai gausiai ir ilgai, liepos–rugsėjo mėn. Atsparios šalčiams.

* Mėlynžiedės raganės užauga iki 2,5–3 m aukščio, žydi pavieniais vidutinio dydžio žiedais, kurie būna ryškiai mėlyni, violetiniai ar purpuriniai. Žydi nuo birželio iki rugsėjo mėn. Sunokina sėklas, kuriomis augalą galima ir padauginti. Nėra labai reiklios, šalčiams atsparios.

* Didžiažiedės raganės užauga iki 3 m aukščio, žydi nusvirusio varpelio formos mėlynais, melsvais, violetiniais, baltais žiedais pavasarį, gegužės–birželio mėn. Dėl vainiklapius primenančių spalvingų kuokelių didžiažiedžių raganių žiedai atrodo tarsi pilnaviduriai. Nereiklios auginimo sąlygoms, nedaug genimos, atsparios šalčiams.

* Trilapės raganės. Nors esame įpratę raganes matyti kaip laipiojančius vijoklius, jų yra ir kitokių rūšių, augančių krūmais ar puskrūmiais. Trilapės krūminės raganės formuoja platų kerą, o vasaros pabaigoje pasipuošia smulkiais melsvais, violetiniais, šiek tiek kvepiančiais žiedeliais, susitelkusiais į žiedynus.

* Stačiosios raganės auga iškiliu keru, jų žiedeliai susitelkę ne žiedynuose, o po kelis ir primena nedideles žvaigždutes.

* Davido raganės užauga iki 2 m aukščio. Jų žiedai nedideli, šviesiai violetiniai, skleidžia švelnų malonų kvapą, žydi rugsėjo–spalio mėn.

* Sveikalapės raganės augina žolinius stiebus, jos kasmet nugenimos iki žemės. Paprastai jos būna apie 1 m aukščio. Šios raganės nesivynioja aplink atramas, tačiau jas reikėtų parišti prie atramų, jei norite, kad nelinktų stiebai. Žydi birželį–liepą įvairių spalvų žiedais. Gražiai atrodo gėlių lysvėje, galima auginti vazonuose.

Nelipančias žolines raganes pamėginkite auginti lauko vazonuose

Iš ilgametės patirties

Raganių selekcija besidominti ir daugiau kaip 30 metų jas auginanti šiaulietė Janina Vestartienė sako, kad iš esmės raganės tikrai nėra tokios kaprizingos gėlės, kaip apie jas manoma. „Žinoma, yra visokių jų rūšių ir veislių. Man pačiai teko auginti japonines raganių veisles, kurios reikalavo tikrai be galo daug dėmesio ir priežiūros, buvo akivaizdu, kad joms netinka aplinka, oras. O šiaip aš sakau, kad yra raganės ponios ir paprastos raganės. Jei jums paklius paprasta, džiaugsitės žiedais ir daug vargo neteks įdėti, o jei ponia, tai jai ir tarnausite“, – juokiasi raganių augintoja.

Pasak J. Vestartienės, kartais žmonės gali įsigyti tam tikros rūšies raganę neįsigilinę į jos savybes. „Būna raganių, kurios žydi be galo dideliais, net iki sprindžio skersmens žiedais, tačiau tų žiedų būna vos pora dešimčių per vasarą, nes tokia yra tų raganių savybė. Ir jei žmogus tikėsis gausiai žydinčio augalo, jis nusivils, jam ims atrodyti, kad gėlei kas nors netinka“, – pasakoja pašnekovė.

Pati išvedusi porą dešimčių raganių veislių pašnekovė tikina, kad nebūtinai Lietuvoje išvesta veislė bus atsparesnė ir lengviau prižiūrima nei atvežtinė. „Net ir iš tų pačių motininių augalų išvestas vienas augalėlis gerai auga ir gausiai žydi, o kitas, žiūrėk, skursta ir tiesiog stovi vietoje. Garantijų šioje srityje nėra, tai – kaip loterija“, – patirtimi dalijasi gėlininkė.

Genėjimas. Visas raganes galima ir reikia genėti. Didysis raganių genėjimas būna rudenį, jau po pirmų šalnų, kai pradingsta visas jų grožis. Raganės genimos nebijant jas smarkiai iškarpyti. Reikia pašalinti silpnesnius, išsikraipiusius stiebelius, o senus, kelerių metų, stiebus galima nutrumpinti iki 20–40 cm. Visiškai negenėti galima jaunų, šiųmečių ir poros metų senumo stiebų. Genimos raganės geriau leidžia naujus ūglius, gausiau žydi. Jei raganės nebuvo nugenėtos rudenį, galima tai padaryti ir pavasarį, balandžio pirmoje pusėje. Pavasarį genėti labiau reikia dėl estetinių priežasčių: pašalinami nuo praeitų metų palikti nužydėję žiedynai, stiebeliai su nurudusiais lapais, kurie išsilaikė per žiemą, taip pat apšalę ar apdžiūvę, itin ploni ūgliai. Po genėjimo raganes reikia nupurkšti priemonėmis, skirtomis augalų kenkėjų ir ligų profilaktikai. Pats laikas dabar raganes patręšti. Joms puikiausiai tinka žydinčioms gėlėms skirtos kompleksinės trąšos.

Ligos ir kenkėjai. Baisiausia ir pakankamai dažna raganių liga – vytulys. Regis, raganė auga, gražiai žydi, ir staiga vieną dieną pastebite, kad nulinksta, nuleipsta ir galiausiai supūva vienas iš jos stiebų. Tai ženklas, kad raganę puola vytulys. Delsti tokiu atveju negalima – reikia kuo skubiau pašalinti ligos pažeistą stiebą, nukerpant jį prie pat žemės, galima ir dar giliau nupjauti, parausus žemę, kad liga būtų sustabdyta. Tada žemę aplink raganę reikėtų palaistyti preparatais nuo vytulio arba paprasčiausiu (ne per stipriu) kalio permanganato tirpalu ar mėlynuoju akmenėliu. Vytulys yra liga, ateinanti iš žemės, kai dirva yra per rūgšti, per šlapia, per trąši ir gauna per mažai saulės. Raganės bijo pernelyg didelės drėgmės, todėl reikia stengtis tokioje vietoje jų nesodinti.

Jei raganes pasodinsite netoli tos vietos, kur augo bulvės arba buvo pilamos atliekos nuo kitų augalų, jos gali užsikrėsti šakniniais nematodais – ant raganių šaknų ims formuotis gumbeliai, pamažu jie apims visą šaknų sistemą ir augalas gali visiškai nunykti. Būna, kad žmonės nusiperka raganes jau kuo nors užkrėstas, todėl visada patariama jas nusipirkus nupurkšti ir atidžiai stebėti, ar nepasireiškia kokios nors ligos ar kenkėjų požymiai.

Parengta pagal žurnalą „Namie ir sode" Nr. 8 (2016 m.)