Bauda iki 300 tūkst. eurų arba kalėjimas iki 2 metų. Tokios sankcijos nuo praėjusių metų gresia prekybininkams ir gamintojams, kurie sąmoningai naudoja suplanuoto senėjimo technologijas. Maža to, nuo šiol gamintojai privalo ne tik nurodyti numatytą gaminio tarnavimo trukmę, bet ir pranešti, kiek laiko bus galima gauti atsarginių dalių įrenginiui sugedus. Taip yra Prancūzijoje.

Vitalijus BALKUS

Atrodytų, kokia nauda iš to mums, lietuviams? Vis dėlto neskubėkite daryti skubotų išvadų, nes dar prieš kelerius metus suplanuoto senėjimo technologijų taikymas oficialiai nebuvo pripažįstamas ir ši tema priskirta vadinamosioms sąmokslo teorijoms.

Amžinos prekės – ekonomikos katastrofa

Būtent taip dar 1928 m. rašė vienas Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) reklamos specialistams skirtas leidinys. Masinės, konvejerinės siauros specializuotos gamybos, atsiradusios XX a. pradžioje, plėtrai buvo itin svarbu, kad prekes pirktų kuo daugiau vartotojų, maža to, kad tai jie darytų kuo dažniau. Priešingu atveju tai, ką mes šiandien vadiname vartojimo ekonomika, negalėtų funkcionuoti.

Neatsitiktinai pirmą kartą mintis sąmoningai mažinti prekių tarnavimo trukmę ar net įstatymu priversti vartotojus pirkti naujas prekes įgavo rimtą mokslinį pagrindą 1932 m., Didžiosios depresijos metu. Būtent tokį variantą pasiūlė stambus verslininkas Bernardas Londonas savo analitiniame darbe „Depresijos pabaiga per planuotą senėjimą“. Jo pasiūlymas iš tiesų buvo labai radikalus. Dėl ekonomikos augimo per vartojimą jis siūlė kiekvienam gaminiui nustatyti naudojimo terminą, kuriam pasibaigus vartotojas neturėtų teisės šio gaminio naudoti ir būtų priverstas įsigyti naują. Beje, būtent B. Londonas pirmasis pavartojo terminą „suplanuotas senėjimas“.

Laimė, ši idėja taip ir netapo įstatymu. Tiesa, pati mintis sudaryti vartotojams tokias sąlygas, kad jie būtų priversti įsigyti naujų prekių, niekur nedingo. Šiuolaikinė pramonė turi labai didelį tokių priemonių arsenalą.

Pataisyti neįmanoma

Vienas „nekalčiausių“ būdų priversti pirkti – tai padaryti tokį gaminį, kad jo remontas taptų neįmanomas. Na, o jei einamasis remontas – neišvengiamas (pavyzdžiui, automobilių), jis turi būti brangus, be to, toks, kad reikėtų keisti daug detalių. Gal ne vienam iškilo klausimas, kodėl suremontuoti traktorių dažnai galima tiesiog laukuose, o štai šeimos lengvojo automobilio gedimą įmanoma pašalinti tik gerai įrengtose dirbtuvėse. Be to, traktoriaus ar komercinės paskirties automobilio gedimui pašalinti dažnai tereikia menkos detalės, o štai „buitinėje“ transporto priemonėje keičiami ištisi neardomi mazgai.

Niekuo ne geresnė, o gal net ir blogesnė padėtis dėl buitinės elektronikos ar elektrotechnikos. Čia gamintojai puikiai moka „tobulinti“ savo gaminius taip, kad senesniems modeliams tiesiog nebetinka naujai gaminamos dalys. Jūs išmetate vis dar veikiantį spausdintuvą, nes nerandate jam pakaitinių kasečių, perkate naują telefoną tik kartu su maitinimo šaltiniu, nes senasis tiesiog nebetinka dėl kitokios jungties (tiesa, šis klausimas Europos Sąjungoje jau reglamentuojamas siekiant suvienodinti gamintojų siūlomas jungtis), įsigyjate virtuvės prietaisą tik dėl to, kad senajam neberandate pakaitinių peilių. Žodžiu, tereikia gamintojui pakeisti menką detalę, kad jūsų turimas ir vis dar puikiai veikiantis daiktas taptų beverte šiukšle.

Gaminių gadinimo inžinieriai

Praėjusio amžiaus 4 dešimtmetyje JAV chemijos milžinas „DuPont“ sukūrė naują sintetinę medžiagą nailoną. Jo naudojimo perspektyvos buvo itin plačios. Viena pirmųjų jo pritaikymo sričių – moteriškų pėdkelnių gamyba. Iš tiesų medžiaga tam puikiai tiko: patvari, išlaikanti formą ir neyranti per siūles. Kad parodytų jos pranašumus, kompanijos darbuotojai demonstravo, kaip tokiomis pėdkelnėmis it tikru lynu galima tempti automobilį. Ir viskas būtų buvę gerai, jei ši ypatybė nebūtų užkliuvusi bendrovės rinkodarininkams – jie visai pagrįstai iškėlė klausimą, ar pernelyg tvirtos pėdkelnės bus perkamos taip dažnai, kad tai būtų naudinga gamintojui. Taigi netrukus į rinką jau buvo tiekiamas gerokai silpnesnis produktas.

Gerai žinoma ir kaitrinės lempos 1 000 valandų tarnavimo trukmės standarto atsiradimo istorija. Dar XX a. pradžioje pavyko pasiekti, kad tokios lempos tarnautų apie 2 000, kartais net daugiau kaip 2 500 valandų. Maža to, iki šiol šviečia lempos rekordininkės – viena iš jų buvo pagaminta 1901 m. ir nuo to laiko nepertraukiamai veikia. Na, o pirmąją lempą, tarnaujančią ne mažiau kaip 1 000 valandų, 1881 m. pristatė pats Tomas Edisonas. Deja, jau 1924-aisiais stambiausi lempų gamintojai, tarp kurių buvo ir dvi iki šiol puikiai žinomos kompanijos, sudarė susitarimą, pagal kurį standartu siekta pripažinti 1 000 valandų lempos degimo trukmę, ir apie 1950 m. ilgiau degančių buitinių kaitrinių lempų rinkoje nebeliko...

Šiuolaikiniai gamintojai žengia dar toliau. Buvo pastebėta, kad vieno gamintojo rašaliniai spausdintuvai nepaaiškinamai genda, o gedimo nepavyksta aptikti ir pašalinti įprastomis priemonėmis. Tik labai užsispyrusių vartotojų dėka paaiškėjo, kad spausdintuvuose buvo įmontuotos mikroschemos, atliekančios kopijų skaitiklio funkcijas. Atlikęs tam tikrą skaičių kopijų spausdintuvas tiesiog sugesdavo, tačiau tą mikroschemą pašalinus veikdavo kuo puikiausiai. Be abejo, tai padariusių vartotojų buvo vienetai, o štai naujų spausdintuvų dėl tokios gudrybės pavyko parduoti kelis šimtus tūkstančių.

Elektroninių skaitiklių aptinkama ir kituose gaminiuose. Su suplanuotu senėjimu kovojančiose ir informacija besidalijančiose interneto bendruomenėse gausu informacijos apie televizorius, kurių tarnavimo trukmė – 10 000 valandų, telefonų akumuliatorius, kurių darbo limitas – 300 įkrovimo ciklų, ir kitą, kartais net labai brangią, techniką. Pabrėžtina, kad tokiomis kiaulystėmis garsėja būtent „kilmingi“ gamintojai, nes sukurti kuo mažiau pastebimam gadinimo mechanizmui taip pat reikia išteklių, būtent šioje srityje dirbančių inžinierių ir konstruktorių.

Nesame visiškai bejėgiai

Vis dėlto, nors gamintojai žiniomis ir galimybėmis lenkia paprastus vartotojus, o Lietuvoje įstatymo, analogiško minėtam prancūziškam, greičiausiai teks laukti dar ilgai, nesame visiškai bejėgiai. Nustebsite, tačiau posakis, jog nesame tokie turtingi, kad pirktume pigius daiktus, šiuo atveju pasiteisina. Daugiausia problemų kyla, kai perkami daugiafunkciai buičiai skirti prietaisai, kurių bet kokios funkcijos praradimas gali paversti beverčiu visą gaminį. Gaminiai, skirti profesionalams, dažniausiai turi vieną paskirtį, tad gamintojas yra suinteresuotas, kad ta funkcija būtų atlikta nepriekaištingai. Maža to, profesionalams skirta įranga (nuo mėsmalių iki automobilių) kuriama taip, kad jos techninė priežiūra būtų kuo paprastesnė. Tad, kad ir kaip keistai skambėtų, esant galimybei vertėtų rinktis naudotus profesionalams skirtus vienafunkcius gaminius nei naujus buitinius daugiafunkcius prietaisus.

Be to, drąsiai naudokitės jums įstatymiškai suteikta teise į 2 metų garantiją elektrotechnikos ir elektronikos gaminiams. Dažnas nenorinčių nekokybiškos prekės priimti pardavėjų argumentas, esą tai – tik buitinis prietaisas, yra niekinis. Na, ir kas, kad jūs per pusmetį spausdintuvu padarėte 10 tūkst. kopijų ar elektriniu purkštuvu, kurio techniniame pase puikuojasi teisiškai niekinis užrašas „tik buitiniam naudojimui“, nudažėte ne tik savo, bet ir kelių kaimynų tvoras. Vis tiek galite ir turite reikalauti laikytis garantinio termino. Tokio termino taikymo galite reikalauti net LED lempoms, nors jas gudrūs gamintojai ar prekybininkai vis bando pavadinti bet kuo kitu, tik ne elektronikos prietaisais, kaip yra iš tikrųjų.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2016 m. Nr. 14)