Julija Miliūtė

„Emigrantai. Kodėl aš vis dar ten?“

„Obuolys“

Anglijoje gyvenančios ir dirbančios Julijos Miliūtės knyga apie emigraciją. Trijų vaikų motina 2000 m. su turistine viza be teisės dirbti atsidūrė Anglijoje. Ir pasiliko ten dirbti – savaime suprantama, nelegaliai. Lietuvoje liko 20 metų duktė Ditė ir du sūnūs – 17 metų Eimantas ir 15 metų Virginijus. Autorė atvirai ir nuoširdžiai (pakeitusi vardus ir pavardes, bet nepakeitusi situacijų ir nepragžinusi poelgių motyvų ii pasekmių) pasakoja apie darbo paieškas ir darbo patirčių specifiką Anglijoje, apie pūvančius kopūstus ūkininkų laukuose, gėlių skynimą ir sėkmę „Mango“ kompanijoje. Ir apie naująją emigrantų bangą iš Lietuvos.

Dr. Jimas B.Tuckeris

„Sugrįžimas į gyvenimą“

„Eugrimas“

Viena ankstesnį gyvenimą prisimenančio vaiko istorija

Reinkarnacija – mitas ar tikrovė? Sugrįžimo į gyvenimą atvejus kruopščiai tiria medicinos mokslų daktas Dr. Jim. B. Tuckeris. Leidyklos „Eugrimas“ išleistoje knygoje „Sugrįžimas į gyvenimą. Nepaprastos ankstesnį gyvenimą prisimenančių vaikų istorijos“ jis pasakoja vaikų istorijas, po kurių sunku suabejoti reinkarnacijos tikimybe.

Vieni staiga prabyla niekam negirdėta tolimos šalies kalba, kiti turi įgimtų dėmių ar apgamų, kurie tiksliai sutampa su mirusio (ir atgimusio) žmogaus turėtais kūno defektais ar patirtomis žaizdomis, o dar kiti tiksliai nurodo gyvenamąją vietą, artimų žmonių vardus ir kitas svarbias ankstesnio gyvenimo detales.
Tačiau labiausiai šioje knygoje stulbina ne faktų apie praėjusius gyvenimus sutapimas, o vaikų išgyvenimai sutikus buvusius artimuosius ar apsilankius anksčiau gyventose vietose.

Ištrauka iš knygos „Sugrįžimas į gyvenimą“:

„Mianmare mums teko susidurti su vienu iš atvejų, kuriuos Ijanas pavadino eksperimentinių apgamų atvejais.

Kai kurių Pietryčių Azijos sričių gyventojai palieka žymes ant kūno, kai kas nors numiršta, vildamiesi, kad velionis atsineš šį ženklą į kitą gyvenimą. Tokiu būdu, jeigu kūdikis gimsta su apgamu, atitinkančiu žymę ant mirusiojo kūno, žmonės gali jį identifikuoti esant tuo pačiu sugrįžusiu į gyvenimą asmeniu.

Ijanas ištyrė dvidešimt tokių atvejų, o mudu su Jurgenu aptikome dar aštuoniolika panašių. Kai susitikome su Jin Jin, ji buvo maža septynerių metų amžiaus mergaitė. Jos senelė iš motinos pusės numirė nuo inkstų ligos prieš devynerius metus iki Jin Jin gimimo.

Praėjus maždaug porai valandų po jos mirties, jos duktė (Jin Jin teta) ant jos kūno nupiešė suodžiais dvi žymes. Vieną žymę nupiešė išorinėje kairės kojos pusėje tiesiai virš kulkšnies, o kitą žymę paliko dešinės kojos vidinėje pusėje po kulkšnimi.

Keletas žmonių stebėjo ją piešiant šiuos ženklus, įskaitant ir mūsų kalbintą kaimynę. Jin Jin motina nematė šių ženklų, bet žinojo, kad jos sesuo juos nupiešė.

Dar prieš pastodama, Jin Jin motina trejetą kartų sapnavo Jin Jin senelę, kuri tuose sapnuose teigė norinti sugrįžti į namus ir gyventi su Jin Jin motina. Šiuose sapnuose Jin Jin motina iš pradžių atsakė senelei neigiamai, tačiau šiai kiekviename pasikartojančiame sapne vis atkakliau prašant, Jin Jin motina galiausiai nusileido ir tarė: „Elkis, kaip tau patinka.“ Po mėnesio ji pastojo.

Per visą nėštumo laikotarpį jautė nenumaldomą potraukį prie arbatos ir pyragaičių, gausiai indiškais prieskoniais pagardinto maisto ir pieno. Iki nėštumo ji buvo įpratusi valgyti visai kitokį maistą, tačiau Jin Jin senelė, kurios tėvas buvo indas, labai mėgo minėtus dalykus.

Gimusi Jin Jin ant kūno turėjo apgamus, kurie atitiko abi žymes, jos tetos išpieštas suodžiais ant senelės kūno. Šį faktą mums patvirtino mergaitės šeima ir jų kaimynė. Kitų apgamų ji neturėjo, o ir abu jos broliai taip pat neturėjo jokių apgamų.

Kai mergaitei sukako šešeri metai, jos apgamai jau buvo išnykę, todėl, susitikę su ja dar po metų, jų nepamatėme. Jin Jin prakalbo būdama maždaug aštuoniolikos mėnesių ir paminėjo daugybę dalykų, susijusių su senelės gyvenimu.

Ji ėmė klausinėti apie kadaise senelei priklausiusią grūstuvę, ir kai mergaitės dėdė susižeidė kelį, patarė grūstuvėje susismulkinti vaistų ir ant skaudamos vietos užsidėti iš jų padarytą kompresą. Jin Jin senelė taip pat turėjo ilgą palaidinukę be apykaklės, kurią užsivilkdavo tik švenčių proga.

Niekas kitas jos šeimoje tokių palaidinukių nevilkėdavo, tačiau Jin Jin, prieš prasidedant vienai šventei, paprašė būtent tos palaidinukės. Abu šiuos klausimus ji pateikė dar iki tol, kol jai sukako dveji, o sulaukusi dvejų, vis dažniau imdavo kalbėti apie ankstesnį gyvenimą.

Pavyzdžiui, ėmė klausinėti apie savo pinigus ir papuošalus. Panašu, jog mergaitės senelė gyveno gan pasiturinčiai. Senelei mirus, šeima susidūrė su finansiniais sunkumais, ir Jin Jin kartą paklausė motinos, kodėl buvo iššvaistyti jos pinigai.

Kai mama jai pliaukštelėdavo, ji klausdavo: „Kodėl negerbi savo motinos?“ Mūsų kalbinta kaimynė Jin Jin šeimai buvo pažįstama Ma Vin Kji vardu, o Jin Jin senelė į ją kreipdavosi Do Vin Kji vardu.

Taip šią moterį vadino ir Jin Jin, nors, jai girdint, kaimynės niekas taip nevadino. Be to, savo tėvus, tetą ir dėdę ji kviesdavo vardais. Per Antrąjį pasaulinį karą Jin Jin senelė gyveno kartu su pussesere Davėjuje, kitoje Mianmaro dalyje esančiame mieste.

Pusseserę ji vadino Mažute, ir taip ją šaukdavo tik ji viena. Vėliau, kai Jin Jin sukako penkeri metai, ši pusseserė atsikraustė gyventi į jos šeimos namus. Jin Jin toliau tebevadino ją Mažute, o kartą jai pasakė: „Užsikimšk ausis, tuoj atskris anglų bombonešiai mėtyti bombų.“

Mergaitės šeimos nariai šią frazę suprato kaip užuominą į anglų antskrydžius per Antrąjį pasaulinį karą, kai anglų lėktuvai skrisdavo bombarduoti karinių Japonijos bazių Mianmare.

Sunerimę dėl nuolatinių Jin Jin užuominų apie velionės senelės gyvenimą, mergaitės šeimos nariai visaip mėgino ją atgrasyti nuo polinkio į panašias kalbas. Kurį laiką, pagal Mianmare įprastą paprotį, jie maitino mergaitę kiaušiniais, vildamiesi tokiu būdu priversti ją atsikratyti prisiminimų apie
ankstesnį gyvenimą.

Vargu ar ši priemonė buvo veiksminga, bet, kiek paūgėjusi, ji vis rečiau užsimindavo apie savo ankstesnį gyvenimą. Mums susitikus su Jin Jin, ji imdavo kalbėti apie savo senelės gyvenimą tik smarkiai supykusi ar nuliūdusi.

Tačiau, likus dviem dienoms iki mūsų susitikimo, ji ištarė pas ją besisvečiuojančiai pusseserei: „Atrodai kaip mano sūnus.“ Šeimos nariai patvirtino, kad Jin Jin pusseserė iš tikrųjų buvo labai panaši į senelės sūnų (savo tėvą), tačiau tądien jis nebuvo atvykęs į Jin Jin namus.

Jin Jin savo šeimos nariams senelę primindavo ne vien kalbomis, bet ir vienu įpročiu: ji valgydavo užsikėlusi vieną koją ant kėdės. Ji ir senelė buvo vieninteliai šeimos nariai, turėję šį įprotį. Tai priminė berniuko iš Šri Lankos vardu Sudžitas, kurį tyrė Ijanas, elgesį.

Šis berniukas gerdamas prisitraukdavo kojas panašiai kaip buvo įpratęs žmogus, kurio gyvenimą jis tarėsi prisimenąs. Pasikalbėję su Jin Jin, nieko konkretaus nesužinojome. Ji tik prisiminė apie kadaise padarytą grupinę nuotrauką. Toje nuotraukoje buvo nufotografuoti šeimos nariai, įskaitant ir senelę.

Jin Jin neatpažino nė vieno iš nufotografuotų žmonių, tačiau pasakė prisimenanti dar vieną nuotrauką, kuri buvo padaryta viename iš šeimos namo kambarių, kurį ji mums parodė. Jin Jin šeimos nariai patvirtino, kad grupinė nuotrauka, kurioje buvo užfiksuota ir mergaitės velionė senelė, iš tiesų buvo padaryta tame kambaryje prieš dvidešimt penkerius metus.

Nuotrauka vėliau buvo padauginta, ir jos egzempliorius veik prieš dvidešimt metų pasidalino kiti Davėjuje gyvenę giminaičiai, ir Jin Jin šeimynykščiai daugelį metų apie ją net nepagalvojo."