Nors dar ką tik užvertėme paskutinio žiemos mėnesio kalendoriaus lapelį, kai kuriuose gėlynuose, kur skaisčiau pašviečia saulė ir neužpučia šiauriniai vėjai, jau žybsi pavasarį pranašaujančių augalų žiedeliai. Pirmieji pavasarį paskelbia augalai vadinami efemerais.

Laimius STRAŽNICKAS

Kas tie efemerai?

Vytauto Didžiojo universiteto Kauno botanikos sodo vyr. kolekcijų kuratorius Kęstutis Obelevičius aiškina, jog efemerai yra trumpai gyvenantys augalai, pražystantys bei subrandinantys vaisius per itin trumpą vegetacijos laikotarpį. Jie gali būti vienmečiai ir daugiamečiai. Pastarieji vadinami efemeroidais.

Efemerai labai greitai auga, jie skuba pasimėgauti saule ir stengiasi peržydėti medžiams ar krūmams dar nespėjus sulapoti, dar nesužaliavus aplinkiniams žoliniams augalams, kad jų žiedus pastebėtų skraidantys apdulkintojai. Paskui jie lygiai taip pat greitai subrandina ir išbarsto savo sėklas. Tokios taktikos laikosi dauguma anksti pražystančių miško augalų, pavyzdžiui, triskiautės žibuoklės (Hepatica nobilis) ar plukės (Anemone).

Ankstyvieji dirvų augalėliai paprastai būna žemaūgiai ir labai gležni, jie skuba džiaugtis pavasario saule bijodami, kad jų nenustelbtų aukštesni, konkurenciją jiems keliantys augalai. Prie pastarųjų, pavyzdžiui, galėtume priskirti pavasarines ankstyves (Erophila verna). Jos auga beveik visur, kur yra bent menkiausias tarpelis plikos lengvesnės žemės, – pakelėse, dykvietėse daržuose, gėlynuose, pasėliuose. Žydėti pradeda jau kovo mėnesį, o mėnesio pabaigoje subrandina sėklas. Birželio pabaigoje jų vegetacija jau būna pasibaigusi.

Stebinančiu atsparumu pasižymi daržinės žliūgės (Stellaria media). Šiltos ilgai užsitęsusio paėjusio rudens dienos joms buvo labai palankios daugintis. Gausybė šių augalų pridygo daržuose, gėlynuose ir sėkmingai peržiemojo. Joms visai nebaisus trumpalaikis sniego apklotas – žliūgės sėkmingai gali žydėti net po juo, jeigu tik saulė nepašykšti spindulių. Tad nesistebėkite, jeigu šiuo metu daržuose išvysite žydinčias ar jau sėklas bebarstančias šias piktžoles.

Pirmasis pranašas

Kas yra pirmasis pavasario pranašas, anot botaniko K. Obelevičiaus, yra diskutuotinas klausimas. Pašnekovas pasakoja, kad apie vasario vidurį prie jo namų jau savo geltonus žiedlapius išskleidė erančiai (Eranthis), netrukus paskui jį subaltavo snieguolės (Galanthus). Tačiau kurie iš šių augalų galėtų vadintis tikraisiais pavasario pranašais, spręsti sunku. Darželiuose anksti pavasarį pražystantys augalai dažniausiai yra introdukuoti, t. y. įvežti iš kitų kraštų, todėl jų metų laikų kaitos „suvokimas“ yra šiek tiek kitoks nei tų, kurie milijonus metų auga mūsų platumose. Tarkim, iš Šiaurės Amerikos kilę erančiai, vos įšilus orui, jau ima skleisti žiedus, nes jiems jau atrodo, kad atėjo pavasaris. Šis vos 5-8 cm aukščio augalas žydi ganėtinai ilgai – apie mėnesį, bet vasarą jo gėlyne jau neberasite – augalo vegetacija bus pasibaigus, antžeminė dalis nunykusi. Taip elgiasi visi efemerai.

Įkandin šiems atvykėliams žiedus jau krauna kiti mūsų darželiuose paplitę augalai: sniegžydrės (Chionodoxa), žydrės (Muscari), eritroniai (Erythronium), scylės (Scilla), eleborai (Helleborus L) ir kiti. Tačiau kurie bus pirmesni, sunku nuspėti, nes vienais metais pirmiau prasiskleidžia vieni, o kitais metais gali pirmauti kiti. Ankstyviesiems pavasario augalams užtenka +5–8 laipsnių vidutinės oro temperatūros, kad įvyktų didysis žiedų sprogimas.

Didžiausią efemerų grupę sudaro vėdryninių šeimos augalai. Jiems priklauso ir miškuose augančios triskiautės žibuoklės ar plukės. Koks ankstyvasis augalas yra pats gražiausias, pašnekovas nedrįso įvardyti, – tai labai subjektyvu. Didžiuma mūsų platumose augančių efemerų dažniausiai žydi geltonai arba baltai, todėl galbūt galėtume gražiausiais efemerais laikyti mūsų krašte itin paplitusias žibuokles, pavasario peizažą nuspalvinančias mėlynais, o kartais net violetiniais žiedais. Nors televizijos šiemet jau skelbė apie žmonių pastebėtas žydinčias žibuokles, iš tikrųjų jų sezonas dar neprasidėjo. Mūsų platumų augalai, ko gero, ir yra tikrieji pavasario indikatoriai – kai pražys žibuoklės, tvirtai galėsime sakyti, kad pavasaris atėjo.

Ar efemerams pražūtingi ankstyvą pavasarį pasitaikantys staigūs orų atšalimai? K. Obelevičius sako, jog dėl staigiai pažemėjusios oro temperatūros visi efemerai tikrai neišnyks. Šaltis kartais pakanda augalų žiedus, tačiau nepražudo augalų. Jie vėl atsigauna ir sėkmingai sunokina sėklas.

Yra ir tokių pavasarinių augalų, kurie pirmiau sužydi, o tik po to išskleidžia lapelius. Tarp tokių galime paminėti visiems gerai pažįstamus ankstyvuosius šalpusnius (Tussilago farfara). Jie pirmiausiai užaugina žiedynstiebius su geltonais žiedynais, o tik po to, žydėjimui einant į pabaigą, pradeda auginti lapus.

Panašiais vegetacijos ypatumais pasižymi ir šaukščiai (Petasites). Jie pirmiau išleidžia įspūdingus stambių varpų pavidalo žiedynus su daugybe graižiukų ir tik jiems baigiant žydėti pradeda auginti lapus. Šaukščiai užauga įspūdingo dydžio, prilygstančio skėčiui. Kadangi jie pasirodo anksti pavasarį, kol dar nesuvešėjusi žolė, juos lengva pastebėti iš tolo. Žmonės važiuodami per Lietuvą neretai juos pastebi ir nustebę sustoja pasižiūrėti, kas ten tolumoje taip keistai raudonuoja.

Sėklos – po kelių savaičių

Kadangi efemerai yra greit vegetuojantys augalai, tai ir jų sėklų nokinimas nėra ilgas procesas – tai trunka dvi tris savaites. Išbarstę savo sėklas ne visi efemerai nunyksta.

Jau minėtos greitai pražystančios pavasarinės ankstyvės subrandinusios sėklas skuba jas išbarstyti. Vėliau, suvešėjus kitiems augalams arba įsiviešpatavus konkurencijai dėl tinkamos vietos, jos gali ir nepasirodyti.

Šalpusniai taip pat stengiasi peržydėti ir sėklas subrandinti greitai, kol aplinkiniai augalai nepasiglemžia dalies šviesos. Tad vienas žiedynas težydi vos keletą dienų, o po maždaug trijų savaičių jau sunoksta šimtai mažais parašiutėliais pasirūpinusių sėklų, kurios vėjo padedamos skrenda užkariauti naujų teritorijų.

Ne visi nužydėję ir sėklas išbarstę pavasariniai augalai nudžiūsta. Pavyzdžiui, ankstyvieji šalpusniai peržydi, žiedynstiebis sėkloms išbyrėjus nunyksta, tačiau lapai lieka žaliuoti visą vasarą. Panašiai elgiasi ir triskiautės žibuoklės. Jų žydėjimo laikas yra gana trumpas. Tačiau žibuoklių lapeliai nenudžiūsta, juos žaliuojančius galima pamatyti netgi žiemą.

Tačiau plukės elgiasi šiek tiek kitaip. Vasarą jų žaliuojančių praktiškai nepamatysime. Plukės savo žiedus išskleidžia jau besibaigiant žibuoklių žydėjimo laikui ir, pasibaigus vegetacijai, greitai nunyksta.

Daugiamečiai efemerai

Priešingai nei efemerai, sunykstantys po greitos vegetacijos, efemeroidai yra daugiamečiai augalai. Jie taip pat pražysta anksti pavasarį, vos nutirpus sniegui, ir žydi apie dvi savaites. Dar dvi savaites trunka, kol jie subrandina ir išplatina sėklas. Vėliau dar kurį laiką jie kaupia maisto atsargas kitiems metams, po to nugelsta ir nunyksta. Vasaros pradžioje, kai sulapoja medžiai, jų jau nematyti, tačiau žemėje lieka vadinamieji sandėliniai organai – svogūnai, gumbasvogūniai, šakniastiebiai.

Prie tokių augalų galėtume priskirti ir minėtas snieguoles, žibuokles, plukes ar erančius. Žydi ir Alpių miškuose paplitę, o pas mus auginami darželiuose heleborai, taip pat iš Pietų Europos kilę gumbasvogūnį turintys krokai.

Jiems nužydėjus, lieka požeminė dalis. Po metų, prisikaupusi maisto medžiagų, ji vėl atgis ir skelbs pavasarį toje pačioje vietoje.

Parengta pagal žurnalą „Namie ir sode" Nr. 5 (2016 m.)