Volfgangas Amadėjus Mocartas – genijus su humoro jausmu

Prieš 260 metų, 1756 m. sausio 27 d., Austrijos Zalcburgo mieste gimė vienas iškiliausių pasaulio muzikos klasikų – Volfgangas Amadėjus Mocartas. Jo genialūs muzikiniai gabumai atsiskleidė dar vaikystėje – berniukas ne tik grojo, bet ir kūrė sulaukęs vos penkerių, o jau šešerių kartu su tėvu ir seserimi išvyko į pirmąsias gastroles!

Manvydas VITKŪNAS

Tikrasis Volfgango Amadėjaus Mocarto vardas, įrašytas krikšto registracijos knygoje, buvo Johanas Chrizostomas Volfgangas Teofilis Mocartas. Tačiau greitai graikiškas vardas Teofilis („Dievo mylimas“) buvo pakeistas lotynišku vardu Amadėjus („mylintis Dievą“). Pats Mocartas labiausiai mėgo, kai jį vadindavo Vofgangu.

Muzikų šeima

Jau trečią šimtmetį neblėstančią pasaulinę šlovę pelnęs kompozitorius gimė muziko Leopoldo Mocarto ir jo žmonos Marijos šeimoje. Tėvas dirbo Zalcburgo arkivyskupo orkestro koncertmeisteriu, buvo puikus smuikininkas, klavesinininkas, vargonininkas, kompozitorius (kūrė simfonijas, kantatas, arijas ir kitus kūrinius). L. Mocartas taip pat garsėjo kaip puikus pedagogas. Tais metais, kai gimė Volfgangas Amadėjus, tėvas išleido europinio pripažinimo sulaukusį smuiko vadovėlį – jis vokiškai buvo perleistas net dešimt kartų, taip pat išverstas į olandų ir prancūzų kalbas. Būtent tėvas buvo svarbiausias Volfgango Amadėjaus mokytojas.

Leopoldas su žmona Marija (beje, nepasižymėjusia muzikiniais gabumais) susilaukė septynių vaikų, tačiau net penki iš jų mirė maži. Išgyveno tik duktė Marija Ana, visų vadinta Nanerl, ir sūnus Volfgangas Amadėjus. Jį gimdydama mama pati vos nenumirė.

Mocartų šeima: sesuo Marija Ana, Volfgangas Amadėjus ir tėvas Leopoldas. Ant sienos – motinos Marijos portretas

Ir Volfgangas Amadėjus, ir penkeriais metais vyresnė jo sesuo nuo mažumės buvo mokomi muzikuoti, bendrąjį išsilavinimą taip pat įgijo namuose. Marija Ana klavesinu grojo nuo septynerių. Sūnaus muzikiniai gabumai ėmė ryškėti jau ketvirtaisiais gyvenimo metais. Jis greitai išmoko puikiai groti klavesinu, smuiku, vėliau ir vargonais, bet vaikystėje paniškai bijojo trimitų ir kitų pučiamųjų instrumentų. Penkerių Volfgangas Amadėjus jau ėmė kurti savarankiškai, o tėvas užrašė jo muzikines pjeses natų sąsiuviniuose.

Leopoldas Mocartas sūnų Volfgangą Amadėjų ir dukterį Mariją Aną nuo mažumės mokė muzikos

„Aš jus vesiu!“

Tėvas su abiem vaikais daug keliavo po Europą, grojo ir kėlė visuotinį susižavėjimą. Norėdamas dar labiau nustebinti publiką, jis sūnui kartais užrišdavo akis, plonu audeklu uždengdavo klaviatūrą, tačiau mažasis virtuozas ir toliau kaip niekur nieko puikiai skambindavo. Mocartų šeimos koncertų klausėsi Austrijos, Vokietijos, Prancūzijos, Anglijos ir kitų šalių publika. Miunchene jie grojo Bavarijos kurfiurstui Maksimilijonui III, o Vienoje – Austrijos imperatorienei Marijai Teresei. Šių koncertų metu būta įvairių įdomių nutikimų ir kuriozų.

Jau vaikystėje Volfgangas Amadėjus garsėjo kaip muzikos vunderkindas

Per gastroles Londone grupė mokslininkų paprašė tėvo leidimo apžiūrėti vunderkindą, norėdami sužinoti fenomenalių gabumų priežastį. Vienos imperatoriaus rūmuose po koncerto princesė Marija Antuanetė (būsimoji Prancūzijos karalienė) pasiūlė aprodyti rūmų sales. Vienoje iš jų berniukas suklupo, ir princesė padėjo jam atsistoti. „Jūs tokia šauni! Manau, užaugęs aš jus vesiu!“, – padėkojo mažasis Mocartas. „Kodėl gi tu nori vesti jos didenybę?“ – juokdamasi paklausė imperatorienė Marija Teresė. „Iš dėkingumo“, – atsakė Volfgangas Amadėjus.

Vieno iš koncertų metu į salę įbėgo katė. Berniukas liovėsi grojęs, pasigavo katę ir ėmė ją glostyti. Pyktelėjęs tėvas liepė berniukui grįžti prie instrumento. „Bet, tėti, klavesinas juk niekur nedings, o katytė išeis“, – su ašaromis akyse ištarė Volfgangas Amadėjus.

Sužavėjo Europą

1763–1766 m. Mocartų šeimos, keliavusios po Vokietiją, Prancūziją, Angliją ir Olandiją, šlovė tik augo. Paryžiuje jie grojo karaliui Liudvikui XV ir jo favoritei markizei de Pompadur, Anglijoje – karaliui Jurgiui III. Šių kelionių metu Volfgangas Amadėjus ne tik grojo, bet ir vis daugiau kūrė. Kartą tėvas, natų sąsiuvinyje peržiūrėjęs vieną iš kūrinių, tarė sūnui: „Šis kūrinys labai sudėtingas. Jo niekas nesugebės atlikti!“ Volfgangas Amadėjus atšovė: „Kokie niekai, tėti! Šį kūrinį gali pagroti netgi vaikas. Pavyzdžiui, aš.“

Sulaukęs septyniolikos, Volfgangas Amadėjus jau buvo 4 operų, 13 simfonijų, 24 sonatų ir daugybės kitų kūrinių autorius! Jo sesuo Marija Ana, skirtingai nei brolis, kūryba neužsiėmė, bet grojo tiesiog fantastiškai.

Sulaukęs septyniolikos, Volfgangas Amadėjus jau buvo 4 operų, 13 simfonijų ir kitų kūrinių autorius

Ilgai trukusios gastrolės Vakarų Europoje vos nesibaigė liūdnai: Olandijoje Mocartai užsikrėtė vidurių šiltine, labai sunkiai sirgo ir vos nenumirė. Taip pat sunkiai jie persirgo raupais, kuriais užsikrėtė Vienoje. Talentingosios šeimos narių gyvybės ne kartą kybojo ant plauko. 1778 m. koncertinės kelionės metu Paryžiuje nuo ūminės karštligės mirė Volfgangą Amadėjų lydėjusi mama.

Ūgtelėję mažieji talentai jau tapo ne tokie įdomūs publikai. Volfgangui Amadėjui atėjo laikas pelnytis duoną ne tik grojimu, bet ir vis daugiau laiko skiriant kūrybai. 1779-aisiais Volfgangas Amadėjus tapo Zalcburgo arkivyskupo kapelmeisteriu. Tačiau greitai jaunasis kompozitorius pateko į ganytojo nemalonę, nes pernelyg ilgai gastroliavo Miunchene, kur labai sėkmingai įvyko operos „Idomenėjas“ premjera. Įsiplieskus konfliktui, V. A. Mocartas buvo atleistas. 1781 m. jis persikėlė į Vieną. Šį miestą jam teko užkariauti iš naujo – jau ne kaip atlikėjui, o kaip kompozitoriui. Operos „Pagrobimas iš seralio“ premjera Vienoje praėjo su trenksmu. V. A. Mocartas siekė dirbti imperatoriaus rūmuose, tapti juose gyvenusios Viurtembergo princesės Elžbietos muzikos mokytoju, tačiau, didžiuliam nusivylimui, pralaimėjo konkurencinę kovą italų kompozitoriui Antonijui Saljeriui. Jis buvo pakviestas į rūmus, nes buvo geresnis vokalinės muzikos specialistas.

Prieš tėvo valią

Vienoje Volfgangas Amadėjus susipažino su buto, kurį nuomojosi, šeimininkės dukra Konstanca Vėber. Nepaisant maldavimų, tėvui kas kelias dienas į Zalcburgą siunčiamų laiškų, Volfgangas Amadėjus niekaip negalėjo gauti tėvo leidimo tuoktis. Leopoldas užsispyrė ir buvo įsitikinęs, kad panelės Vėber šeima nori ištekinti dukrą už jo sūnaus tik iš išskaičiavimo. Galiausiai V. A. Mocartas nusprendė tuoktis negavęs tėvo palaiminimo. Jungtuvės Vienos Šv. Stepono katedroje buvo liūdnos, dalyvavo vos keli žmonės. Po ceremonijos visi, įskaitant kunigą, apsiverkė. Tačiau jau kitą dieną po vestuvių Volfgangas Amadėjus gavo tėvo laišką, kuriame šis pagaliau sutiko sūnui leisti tuoktis.

Volfgangas Amadėjus ir Konstancija susituokė, nepaisant kompozitoriaus tėvo prieštaravimų

Mocartas vyresnysis trukdė ne tik sūnaus, bet ir dukros vedyboms. Kai Marijai Anai pasipiršo pirmasis jaunikis, tėvas jaunuolį išvijo. Galiausiai žentu tapo pasiturintis 15 metų už nuotaką vyresnis vyras, jau dukart našlys, turėjęs penkis vaikus. Marija Ana pagimdė dar tris. Gabi muzikantė nesiekė tęsti atlikėjos karjeros, tapo muzikos mokytoja, buvo mėgstama zalcburgiečių. Senatvėje apako ir mirė, sulaukusi 78-erių.

Išgyveno tik du vaikai

Volfgangas Amadėjus su Konstanca susilaukė šešių vaikų (keturių berniukų ir dviejų mergaičių), bet tik du sūnūs sulaukė pilnametystės. Karlas Tomas tapo žymiu pianistu, o Francas Ksaveras Volfgangas – pianistu, kompozitoriumi ir muzikos pedagogu.

Iš šešių Volfgango Amadėjaus ir Konstancos vaikų išgyveno tik du – Karlas Tomas (dešinėje) ir Francas Ksaveras Volfgangas

Sutuoktiniai gyveno santarvėje, nors visą laiką virš jų tvyrojo santuokai nenorėjusio pritarti senojo Mocarto šešėlis. Net jaunavedžių vizitas Zalcburge 1783 m. nesuminkštino tėvo širdies – marčią jis priėmė mandagiai, bet šaltai. Netrukus pora grįžo į Vieną. 1785-aisiais jau L. Mocartas atvažiavo į Vieną ir tapo savo sūnaus triumfo liudininku: jaunojo Mocarto muzika žavėjosi tūkstančiai klausytojų.

Volfgangas Amadėjus dirbo labai intensyviai – pavyzdžiui, opera „Figaro vedybos“ buvo sukurta vos per šešias savaites. Iš viso kompozitorius paliko net 626 muzikinius kūrinius. Retas laisvalaikio valandas jis leisdavo jodinėdamas, žaisdamas biliardą. Volfgangas Amadėjus laikė narveliuose kanarėlių ir kitų paukščių. Buvo geras šokėjas, mėgo puotas ir maskaradus, garsėjo puikiu humoro jausmu. Pasakojama, kad vienas kompozitoriaus bičiulis buvo pokštininkas. Kartą jis atsiuntė V. A. Mocartui didžiulį siuntinį, kurio viduje po daug popieriaus sluoksnių tebuvo mažas laiškelis: „Mielasis Volfgangai! Aš gyvas ir sveikas.“ V. A. Mocartas nusiuntė atsakymą – didžiulę dėžę, kurioje buvo akmuo ir laiškelis: „Mielas drauge! Kai gavau tavo laišką, šis akmuo nukrito nuo mano širdies.“

Bendrame kape

Nepaisant šlovės, Europos muzikos sostine tapusioje Vienoje V. A. Mocartui teko konkuruoti su kitais kompozitoriais. Itin aršus konkurentas buvo A. Saljeris. Dažnai V. A. Mocartas likdavo jo šešėlyje – to meto publikos akyse šalia „didžiojo operų meistro“ A. Saljerio jis būdavo tik „nuostabus pianistas“.

Volfgangas Amadėjus su Konstanca daug keliavo. Prahoje jis baigė kurti operą „Don Žuanas“, vėliau gastroliavo Leipcige, Drezdene, Berlyne ir daugelyje kitų miestų. Visgi finansinė šeimos padėtis tik blogėjo: honorarai toli gražu nebuvo pakankami, o sunkiai sergančiai Konstancai reikėjo ne tik gydytojų paslaugų, bet ir gydymo kurortuose.

1790 m. mirus imperatoriui Juozapui II, sostas atiteko Leopoldui II. V. A. Mocartas labai tikėjosi, kad jo rūmuose ras vietą, bet viltys sudužo – naujasis monarchas nebuvo toks muzikos mylėtojas ir kompozitorių mecenatas kaip jo pirmtakas. Skolų prislėgtas Volfgangas Amadėjus netgi turėjo išvažiuoti iš Vienos, gelbėdamasis nuo kreditorių. Grįžęs į sostinę, jis nesėkmingai bandė gauti imperatoriaus kapelmeisterio (A. Saljerio) pavaduotojo pareigas. Dirbo labai daug, tačiau pinigų vis stigo, o jėgos silpo. 1791-ųjų rudenį sveikata visai pašlijo: ėmė tinti rankos ir kojos, kompozitorius dažnai vėmė, kasdien vis labiau neteko jėgų. Šiandienos tyrinėtojai kelia daug teorijų, kokios buvo V. A. Mocarto pašlijusios sveikatos priežastys, tačiau nė viena iš jų neįrodyta. Buvo plačiai paplitęs teiginys, esą V. A. Mocartą nunuodijo A. Saljeris. 1997 m. Milane atlikto specialaus tyrimo išvadose rašoma, kad A. Saljeriui metami kaltinimai – niekuo nepagrįsti. Tačiau žinoma, kad abu kompozitoriai dažnai nesutarė, ir tai įrodo Vienos archyvuose saugomi dokumentai – abiejų kompozitorių imperatoriui siųsti skundai.

Kolega ir konkurentas A. Saljeris buvo įtariamas V. A. Mocarto nunuodijimu

V. A. Mocartas mirė Vienoje 1791 m. gruodžio 5 d., sulaukęs vos 35-erių. Palaidotas Šv. Morkaus kapinėse pagal tuo metu galiojusią neturtingų žmonių laidojimo tvarką – 5 ar 6 karstai dėti į vieną duobę. Kompozitoriaus kapo vieta žinoma tik apytiksliai.

V. A. Mocarto antkapinis paminklas Vienos Šv. Morkaus kapinėse. Kapo vieta žinoma tik apytiksliai

* * *

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" Nr. 4