Leopoldas Digrys: „Vargonų muzika – tai pokalbis su Aukščiausiuoju“

Už tai, kad Lietuvoje skamba vargonai, turėtume padėkoti žymiam Lietuvos muzikui, šių metų Nacionalinės premijos laureatui Leopoldui DIGRIUI. Po karo mūsų šalyje vargonai, patys didžiausi ir brangiausi muzikos instrumentai, buvo beveik visiškai sunaikinti, tačiau maestro pasirūpino, kad jie sugrįžtų į bažnyčias ir suskambėtų nuostabiais garsais.

Meilė JANČORIENĖ

Maestro L. Digrys – žinomas vargonų muzikos atlikėjas, surengęs daugiau nei 2 500 koncertų įvairiose pasaulio šalyse. Jis – taip pat pedagogas, profesorius, ilgus metus buvęs vienintelis šios disciplinos dėstytojas ir daugelio garsių šalies vargonininkų mokytojas. L. Digrys yra dabartinės lietuvių vargonavimo mokyklos įkūrėjas, kompozitoriaus Juozo Naujalio pradėto darbo tęsėjas.

Kaip garsusis vargonų maestro gyvena šiuo metu?

Kiekvienas sekmadienis – bažnyčioje

Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčios vargonus galima pasiekti siaurais įvijais laiptais, vinguriuojančiais, atrodo, į pačias Dievo valdas. Čia stovi nauji ir labai brangūs vargonai, o šalia esančiuose mažuose kambarėliuose įsikūrė Religinės muzikos centras. 81-erių L. Digrys aukštus stačius laiptus įveikė žvaliai ir lengvai, nė karto nesustojo pailsėti, neužduso. Ar tik neapsirikau dėl amžiaus?

„Neapsirikote, – atsako maestro, – iš tiesų jau pradėjau devintąją dešimtį. Tačiau jaučiuosi, lyg būčiau penkiasdešimties. Dirbti dar galiu, o ko daugiau reikia?“ – „Ar ir sveikata nesiskundžiate?“ – „Sveikos tik mano ausys, – linksmai sako maestro, – o visa kita...“ Sužinau, kad L. Digrys yra patyręs infarktą, turi stuburo problemų ir didelių bėdų dėl akių. Kas akims? „Viskas, kas tik gali būti. Aš anku. Susigadinau akis karo metais, prie žvakės storiausias knygas skaitydamas.“

Dėl ko vargonininką kamuoja stuburo skausmai, suprantu pamačiusi, kaip jis sėdi grodamas – balansuoja ant kėdės kraštelio. Trys eilės klavišų yra skirti groti rankomis, viena eilė – kojomis (šie gerokai didesni). Maestro repetuodavo labai ilgai, kartais net po aštuonias valandas per dieną, tad suprantama, kad stuburas krūvio neatlaikė. Prasidėjo tokie skausmai, kad iš lovos negalėjo pakilti. Teko gulėti ligoninėje.

Sako tik gerokai vėliau supratęs, kad geriausi vaistai – ne tabletės, o gydomoji mankšta, tempimo pratimai, labai panašūs į jogos asanas. Kai pradėjo mankštintis, stuburo skausmai praėjo. „Tačiau jei kurią dieną mankštos nepadarau, blogai pasijuntu...“ – padejuoja muzikantas, daugiau kaip penkiasdešimt metų kiekvieną dieną pradedantis mankšta.

Vargonininkas pasakoja, kad net tais laikais, kai mūsų šalyje apie jogą ir budizmą niekas nežinojo, jis sugebėjo gauti knygų ir įsigilinti į Rytų filosofiją. Iš knygų pradėjo mokytis ir jogos pratimų. L. Digrio mokiniai prisimena laiką, kai dėstytojas susižavėjo joga – tuo metu ir juos „ant galvų sustatė“. Maestro visada buvo toks: jei kuo susidomėdavo, tai su didžiausiu entuziazmu. Prisiskaitęs apie jogos mitybą, pradėjo vegetariškai maitintis. Tačiau kiek perlenkė lazdą, tad po metų tokios mitybos pateko į ligoninę. Teko gydytis.

„Tikriausiai esate toks energingas ir gyvybingas dėl to, kad nepaprastai mylite savo darbą?“ – provokuoju atviresniam pokalbiui L. Digrį. „Iš tiesų taip, – atsako pašnekovas. – Man darbas teikia didžiausią džiaugsmą ir sutampa su pomėgiu, turbūt dėl to niekada nesijaučiu pavargęs. Juk beveik niekada neturėjau laisvadienių, nuo pat studijų metų sekmadienių nešvenčiu. Ir atostogauti pastaruoju metu beveik nebuvau išvažiavęs...“ Susimąstau – nejaugi net sekmadieniai nebūna laisvi? Staiga topteli – juk kiekvieną sekmadienį maestro groja vargonų muzikos koncertuose. Daugybę metų grojo katedroje, dabar – Šv. Kazimiero bažnyčioje. Kiekvieną sekmadienį pirmą valandą dienos...

Muziko kelias

Būsimasis vargonų muzikos atlikėjas gimė Kėdainiuose, o nuo mokyklinio amžiaus augo Kaune. Jo tėvai buvo teisininkai: mama – advokatė, tėtis – tardytojas. Inteligentų šeimose buvo įprasta vaikus mokyti muzikos, o Leopoldas buvo ypač gabus vaikas, tad skambinti pianinu pradėjo nuo penkerių. Prisimena, kad didelės meilės muzikai tada nejuto, labiau norėjo žaisti, tačiau nurodytu laiku privalėjo sėdėti prie instrumento. „Ateidavo šeimininkė virti pietų ir kontroliuodavo, kiek laiko groju, – mena L. Digrys. – O aš pasidėdavau natas, ant jų – knygą ir skaitydamas improvizuodavau. Taip daug įdomių knygų perskaičiau.“

Pokario metais trūko ir muzikos mokyklų, ir pedagogų. Leopoldas atsimena per pamoką užmigusio girto mokytojo šnopavimą ir mokytoją, išeinantį perrišti ožkos. Norėdami išmaitinti šeimas, net ir miestiečiai buvo priversti auginti gyvulius.

Tikrą potraukį muzikai būsimasis vargonininkas pajuto tik mokydamasis Vilniaus dešimtmetėje muzikos mokykloje (dabar – Mikalojaus Konstantino Čiurlionio menų mokykla). Norėjo stoti į Vilniaus konservatoriją (dabar – Muzikos ir teatro akademija), tačiau valdžia reikalaudavo gabiausius studentus iš periferijos siųsti mokytis į centrą, tad Leopoldui buvo pasiūlyta važiuoti į Maskvą: „O jeigu nenori, galime pasiųsti kur nors toliau...“ Pasirinkimo neliko.

Darbštumo matas – Digrys

Studijuojant Maskvoje lietuvio studento pavardė tapo darbštumo sinonimu: „Esi tikras digrys“, – šitaip dėstytojai girdavo darbščiausius studentus.
Teko gyventi bendrabučio kambarėlyje kartu su kitais dešimt studentų. Čia ramybės nebuvo. Kai kurie studentai repetuodavo pūsdami trimitus ar trombonus. L. Digriui jie sakė: „Tu gali skambinti, mums netrukdysi...“

L. Digrio muzikos kelias – ne vien rožėm klotas

Maskvoje mokėsi ir daugiau iš Lietuvos atsiųstų gabių studentų, tad L. Digriui nebuvo liūdna. Gyveno linksmai, kartais vieni kitiems prikrėsdavo kiaulysčių. L. Digrys buvo išradingas ir linksmas – toks pat, kaip kiti jauni žmonės. Kadangi buvo gabus, sugebėjo ir darbus atlikti laiku, ir smagiai paišdykauti.

Į vargonų klasę prisimena patekęs visiškai atsitiktinai. Kartą fortepijono mokytojas pasiūlė vargonais pagroti polifoniją – sakė taip geriau suprasiąs šią muzikos formą. L. Digrys gražiai pagrojo, tad po kiek laiko dėstytojas pasiūlė stoti į vargonų klasę. Daugiau iš mandagumo nei iš pašaukimo pradėjo mokytis groti vargonais profesoriaus Aleksandro Gedikės klasėje.

Maskvoje daug koncertavo, bet prieš kiekvieną koncertą labai jaudindavosi. Kai tik reikėdavo eiti į sceną, jaunąjį Leopoldą apimdavo toks jaudulys, kad rankos ir kojos pradėdavo drebėti. Tą jaudulį bandė įveikti valios pastangomis. Beveik visada pavykdavo. Maskvoje L. Digrys ir jo draugas violončelininkas Romualdas Kulikauskas pirmieji išbandė ir reklamos galimybes. Parduotuvėje stovėdami ilgoje eilėje pradėjo garsiai kalbėtis – taip, kad visi girdėtų: „Ar žinai, kad šį vakarą konservatorijoje grieš pasaulinio lygio violončelininkas?“ – „O ar žinai, kad kartu su juo gros ir pasaulinio lygio vargonininkas?“

Garsėjo reiklumu

1960 m. Maskvos konservatorijos aspirantas L. Digrys pradėjo dirbti Vilniaus konservatorijoje Fortepijono katedros vyr. dėstytoju. Grįžęs į Tėvynę ėmė įtikinėti aukštosios mokyklos vadovus atidaryti vargonų klasę. Tuo metu Vilniaus konservatorijos Didžiojoje salėje vargonai neveikė, o iš Mažosios buvo kažkur dingę. Jaunasis vargonininkas net pats neturėjo kur repetuoti: „Namie turėjau fortepijoną, tad kojomis grodavau tiesiog ant grindų“, – prisimena maestro.

Pagaliau viena Vilniaus mokykla atidavė seną fisharmoniją su pedalais. Neblogi vargonai dar buvo išlikę Vilniaus Šv. Rapolo bažnyčioje, tačiau dėstytojui jais groti nebuvo leidžiama, juk tai – bažnyčia... Vis dėlto 1962 m. L. Digriui pavyko atkurti vargonų klasę. Į ją stoti buvo leidžiama tik patiems geriausiems pianistams, be to, su viena sąlyga – kad saugumas jų neaptiks grojančių bažnyčiose. Žinoma, kai kurie vis tiek grodavo. Viena mergina buvo priversta mesti studijas – ją kažkas pastebėjo vargonuojančią bažnyčioje.

L. Digrys garsėjo tvarkingumu ir pedantiškumu, neleido vėluoti, tad visus studentus išmokė punktualumo. Jis buvo vadinamas kirviu, per pamokas studentės net pravirkdavo, nes dėstytojas mokėjo ironiškai įgelti. Mokiniai buvo įsitempę, pervargę ir nerviškai išsekę, ypač merginos. Jos prisimena, kad groti egzaminuose ar koncertuose būdavo lengviau nei pamokose. Juk kai kada pamokos užsitęsdavo kelias valandas!

Dėstytojas buvo įsitikinęs, kad daugiau pasiekia tie, kuriems „skauda“, todėl niekada studentų negirdavo, vardijo tik blogybes. Tačiau net ir iškankinti studentai negalėjo pakeisti mokytojo – L. Digrys buvo vienintelis! Tik gerokai vėliau L. Digrio mokiniai suvokė, kad iš šio dėstytojo buvo galima labai daug ko išmokti, tik reikėjo priimti jį tokį, koks yra, – su visu jo pedantiškumu. Dabar L. Digrys mano esąs gerokai „suminkštėjęs“, tikrai taip nebesielgtų, ne tik blogybes vardytų, bet ir pagirtų.

Vargonų muzikos dvasia

Tačiau ne visada ir ne viskas jaunajam Lietuvos konservatorijos dėstytojui sekėsi lyg sviestu patepta. Atsitiko taip, kad 1964 m., nuvykęs į vargonininkų konkursą Leipcige, L. Digrys užėmė... pirmąją vietą nuo galo. Kodėl taip atsitiko?

„Mano tuometis mokytojas Maskvoje buvo įsitikinęs, kad vargonai yra normalus pasaulietinis instrumentas, o visos „meditacijos ir religijos“ – nesąmonė, – apie nesėkmę konkurse pasakoja vargonininkas. – Todėl jis mane ir rengė groti taip, kad publika plotų, kad kopčiau karjeros laiptais, būčiau solistas. Aš stengiausi gražiai pagroti, tačiau tame grojime nebuvo tikrosios muzikos esmės. Tada visiškai nekreipiau dėmesio į tai, kad net 90 proc. vargonų muzikos yra religinio turinio. Juk iš tiesų vargonai gimė bažnyčioje, jie taip pat yra vizualinė jos interjero dalis. Grodamas muzikantas turi atskleisti kūrinio turinį, o ne galvoti, kaip save parodyti. Šiuo požiūriu aš viską dariau atvirkščiai, iš dvasingos vargonų muzikos padariau šou. Tik vėliau supratau, kad muzika – tai universali Dievo kalba. Tai filosofinė, meditacinė muzika, tad ją reikia atlikti atitinkamai.“

Tik po daugelio metų L. Digrys prisipažino suvokęs, kaip iš tiesų reikia atlikti vargonų muziką. Savo knygelėje „Kaip groti vargonais“ jis aiškina: „Įpraskime dirbti tyliai, išgirskime tylos skambėjimą. Gerai groti sekasi tada, kai muzika gimsta tyloje ir ištirpsta tyloje. Kaip senų žmonių veidai Rembranto portretuose: ateina iš tamsos ir sugrįžta į tamsą. Tyla tai nėra niekas. Tyloje gimsta garsas – mūsų sielų ryšys su grožio ir gėrio pasauliu. Niekada nepamirškime Motinos Teresės žodžių: „Žemiausioje pakopoje – sunkusis rokas, kiek aukščiau – estradinė muzika, dar aukščiau – klasikinė, dar aukščiau – grigališkasis giedojimas, o pačioje viršūnėje skamba TYLA.“

„Ar jūs – tikintis?“ – pagaliau išdrįstu užduoti klausimą, kuris kirbėjo visą pokalbio laiką. „Taip, – labai rimtai atsako visą gyvenimą bažnyčiose grojęs muzikas. – Keturiasdešimt metų ieškojau, domėjausi įvairiomis religijomis, kol suvokiau, kad arčiausiai tiesos yra krikščionybė. O kas yra Dievas, pasakyti neįmanoma. Juk žemesnės sistemos priemonėmis neįmanoma paaiškinti aukštesnės sistemos, todėl klausimas, ką vadiname Dievu, yra nekorektiškas, nes žmogaus protas to suvokti negali.“

Vargonų naikinimo metas

Lietuvai praradus valstybingumą, okupantai uždarė gražiausias ir didžiausias šalies bažnyčias. Jose įrengė grūdų sandėlius, mašinų remonto dirbtuves, muziejus, mokyklų sporto sales. Veikiančių bažnyčių tuo metu liko nedaug. Laimė, kad lietuviai sugebėjo okupantams tyliai pasipriešinti, net ir partinės valdžios viršūnėse buvo protingai mąstančiųjų. Taip Vilniaus arkikatedroje vietoj planuojamų traktorių remonto dirbtuvių buvo įrengta paveikslų galerija. Vėliau L. Digrio iniciatyva čia atsirado vargonai, o sekmadieniais lygiai pirmą valandą dienos skambėjo vargonų muzikos koncertai.

Vargonams sugrąžinti į jiems priklausančią pagarbią vietą iš tiesų reikėjo titano jėgos. Laimė, L. Digrys jos turėjo. Ne veltui apie jį kolegos kalbėjo: „Jeigu Leopoldas ko nors prašo, reikia duoti iš karto, nes anksčiau ar vėliau vis tiek iškaulys.“

„Filharmonijos vargonais pradėjau rūpintis dar mokydamasis aspirantūroje, – pasakoja vargonų maestro. – Tada kartu su tuomečiu Lietuvos filharmonijos direktoriumi nuvykome pas „aukščiausią valdžią“ Maskvoje ir paprašėme leisti įsigyti dvejus vargonus: vienus – didelius, stacionarius, kitus – mažus, kad galėtume vežiotis po Lietuvą ir koncertuoti. Prašėme pasirašyti dokumentus, bet valdininkas nenorėjo sutikti, ėmė pykti: „Kodėl tokiai mažai Lietuvai reikia dvejų vargonų?“ „Na, tuomet nereikia, – atsakė direktorius, – tegul bus vieni, tačiau pasirašykite du sutarties egzempliorius.“ Valdininkas pasirašė... Išėję iš kabineto, negalėjome nulaikyti juoko – juk iš tiesų valdininkas pasirašė leidimą įsigyti dvejus vargonus! Tačiau sąžinė mūsų negraužė, visų nuostata tuomet buvo tokia: apgauti Maskvą – ne nuodėmė. Taip ir atsirado filharmonijoje dveji vargonai. Mažuosius vežiojome į Nidą, kitus Lietuvos miestus, o kai sumanėme rengti koncertus katedroje, pastatėme juos Kazimiero koplyčioje."

Sovietų valdžiai patiko vargonų muzika

L. Digrys dar studijavo Maskvoje, kai į ten vykusį jo koncertą atėjo trys „didžiausi“ tuometės Lietuvos valdžios atstovai: Antanas Sniečkus, Mečislovas Gedvilas ir Justas Paleckis. Kitą dieną po koncerto A. Sniečkus pakvietė L. Digrį į Lietuvos atstovybę, padėkojo už koncertą ir uždavė vienintelį klausimą: „Kaip jūs, toks mažas ir liesas, sugebate taip garsiai groti?“

Tai, kad A. Sniečkus susidomėjo vargonų muzika, buvo gerai. Juk tai padėjo L. Digriui su bendraminčiais gauti aukščiausiosios valdžios palaiminimą rengti koncertus Vilniaus katedroje, Kazimiero koplyčioje. Leidimas buvo duotas tik su viena sąlyga – kad visi koncertai vyks sekmadieniais pirmą valandą dienos, mat kažkas sugalvojo, kad jie padės „pervilioti“ žmones iš pamaldų, kurios kaip tik tuo metu vykdavo Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, neva tie koncertai bus puiki „ateistinė propaganda“.

Kazimiero koplyčioje buvo grojama mažaisiais filharmonijos vargonais, bet žmonių prisirinkdavo tiek daug, kad teko instrumentą pertempti į didžiąją bažnyčios erdvę ir pastatyti šalia altoriaus. O čia vargonai skambėjo, pasak L. Digrio, tarytum pianinas futbolo aikštėje.

Teko imtis didžiųjų katedros vargonų atkūrimo. Su meistrais iš Vokietijos buvo nutarta atstatyti tokius vargonus, kokius sukūrė lietuvių meistras Juozapas Radavičius XIX a. pabaigoje. Visi suprato, kad Maskva naujų vargonų statyti neleis, bet restauruoti buvo leidžiama, juk net ir Trakų pilį tada šitaip restauravo. Taip ir su vargonais – panaudojus tris iš buvusių 50-ies senojo instrumento balsų (vamzdelių) katedroje buvo pastatyti nauji vargonai.

Suskambo kartu su nepriklausomybe

Kai 1988 m. katedra vėl tapo maldos namais, koncertai joje jau nebevyko. Tada L. Digrys sužinojo, kad tikintiesiems grąžinama Šv. Kazimiero bažnyčia. Nuvykęs pas tuometį jėzuitų provincijolą Joną Borutą, paprašė leisti vargonų muzikos koncertus rengti čia. Maestro jau žinojo, kad kunigas Antanas Saulaitis grįžta iš Amerikos ir siunčiasi elektroninius vargonus. Šv. Kazimiero bažnyčia buvo atidaryta 1991 m. kovo 3 d., o balandį jau šventė naujųjų vargonų „atidarymą“. J. Boruta tada davė leidimą vienerius metus po mišių rengti 15–20 minučių trukmės vargonų muzikos koncertus – taip pat sekmadieniais pirmą valandą dienos. Tačiau jie vyksta iki šiol ir trunka visą valandą!

L. Digrys pradėjo vargonuoti, kai vargonų beveik nebuvo

Nuo tų pačių metų L. Digrio iniciatyva Lietuvoje kas kelerius metus vyksta tarptautinis M. K. Čiurlionio pianistų ir vargonininkų konkursas. Vargonininkų konkurso finalininkai varžosi Šv. Kazimiero bažnyčioje, o tapti žiuri pirmininku visada yra kviečiamas žinomas muzikantas iš užsienio. Kaip tik vienam tokiam pirmininkui iš Vokietijos padedant bažnyčioje atsirado dideli ir labai vertingi vargonai, juk gėda buvo tokio konkurso finalininkus versti groti elektroniniu instrumentu. Dar daug teko pavargti ir lėšų skirti, kol šie Vokietijoje pirkti vargonai buvo atnaujinti ir priderinti prie bažnyčios interjero, tačiau dabar Šv. Kazimiero bažnyčios vargonai, konkurso žiuri narių nuomone, yra vienas geriausių instrumentų, po karo pastatytų buvusiame Rytų bloke.

Klausiu vargonų maestro ir Religinės muzikos centro įkūrėjo, ar jis visais Lietuvos vargonais rūpinosi? „Ne visais, – nusijuokia L. Digrys. – Pirmieji vargonai Lietuvoje buvo pastatyti XV a. pradžioje, taigi šitais negalėjau pasirūpinti. Jie buvo Kryžiuočių ordino magistro dovana kunigaikštienei Onai ir stovėjo Trakų pilyje.“

Laisvalaikis – kalnai ir jūra

Mažame kambarėlyje, kuriame jau ilgokai šnekučiuojamės, stovi maži elektroniniai vargonėliai. Ant instrumento pastebiu nuotrauką su kalnų vaizdu. „Jums patinka kalnai?“ – „Oi, labai, – atsako L. Digrys, – nors buvau juose tik tris kartus. Kalnuose pajunti tai, ko niekur kitur negalėtum pajusti. Labai bijojau aukščio, dėl to ir nusprendžiau važiuoti į kalnus – kad baimę įveikčiau. Į viršūnę lipome „šuliniu“ – buvo sienos, tad nebuvo baisu, o kai tikslą pasiekėme, tupėjau ir iš baimės negalėjau atsistoti. Draugai nusirengę šildėsi saulutėje, o aš drebėjau. Tačiau po pusvalandžio baimė išgaravo, tarytum ją kas ranka nuėmė. Paskui net stačia siena galėjau lipti.“

Įkvėpimo šaltinis – kalnai

Dar vieną ekstremalų nuotykį vargonininkas pasakoja patyręs jachtoje. Kartu su tais pačiais dviem draugais muzikais, su kuriais kartu lipo į viršūnę, nusprendė parplukdyti varžybose dalyvavusią jachtą iš Rygos į Klaipėdos uostą. Po koncerto Rygoje L. Digrys lipo į jachtą vilkėdamas fraku ir tempdamas didžiulį lagaminą su drabužiais. Tačiau naktį buriuotojus užklupo didžiulė audra, bangos laivą mėtė kaip skiedrą ir vos nesudaužė kažkur prie Liepojos. Juos „pagavę“ pasieniečiai sakė, kad audra galėjo būti kokių 9 balų.

O iš kur įgavo tiek fizinės jėgos? Juk ir kalnams jos reikėjo, ir buriuoti? „Tuo metu gyvenau Žvėryne, tad prisikraudavau kuprinę akmenų, apsiaudavau alpinistams skirtus batus ir eidavau Karoliniškių kalniukais aukštyn žemyn. Taip stiprindavau ir kojas, ir širdį. Jaunas buvau, dar net keturiasdešimties nesulaukęs“, – atskleidžia devintąją dešimtį pradėjęs žymiausias Lietuvos vargonininkas.

Asmeninio albumo nuotr.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2015, nr. 52)