Juozas Budraitis: „Kitokio gyvenimo neįsivaizduoju ir nenoriu“

Per pusės amžiaus karjerą jis atliko daugiau kaip 100 vaidmenų. Ekrane jam teko būti žveju, kaimiečiu, mokytoju, skulptoriumi, maištininku, kvepalų testuotoju, Prancūzijos karaliumi, vokiečių karininku, sovietų žvalgu ir net kosmonautu. Visi vaidmenys – jo išgyventi. Dar buvo ir tebėra teatras, šeima, gamta, kur atsigauna siela. Buvo ir tebėra svarbus žvilgsnis pro fotoaparato objektyvą.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Šie metai jums – jubiliejiniai. Kokie jie buvo?

– Kaip ir kiekvieni metai. Šie niekuo ypatingi nebuvo. Kai baigiau aktyvią tarnybą, metai tapo vieni į kitus panašūs. Gal tik skiriasi perskaitytų knygų, dar gal peržiūrėtų filmų skaičiumi. O šiaip viskas tas pats.

– Kuklinatės... Į jūsų kūrybinę biografiją šiemet įėjo režisieriaus Algimanto Puipos filmas „Edeno sodas“, kur atlikote pagrindinio herojaus Benjamino Šalčio vaidmenį. Tad jūsų filmų skaičius jau perkopė šimtą?

– Visi vaidmenys – didesni ir mažesni – surikiuoti pagal metus. Savo gyvenimą iš tiesų matuoju filmais. Vienaip ar kitaip tie nauji filmai yra kartojimas to, kas praeita, ir jie nieko naujo nei man, nei žiūrovams neduoda... Iš esmės dėl to, kad filmo, kaip reiškinio, didelio meno kūrinio, tikriausiai greitai nesulauksime. O filmuojantis smulkesniuose darbuose iš esmės išeina vienas ir tas pats. Tik filmuotis pas tokį meistrą, patyrusį režisierių kaip Algimantas Puipa man buvo įdomu. Pirmą kartą su juo dirbau, ir mane labai džiugina, nes teko nemažai malonaus laiko praleisti.

– Tikriausiai buvo smagu „Edeno sode“ susitikti ir kartu dirbti su visu būriu legendinių lietuvių aktorių, su kuriais, jau grįžęs į Lietuvą iš darbų Rusijoje, ko gero, nedažnai susitikdavote?

– Su kolegomis visada malonu susitikti ir padirbėti kartu, paplepėti – taip pat, kai ką prisiminti. Praėjusi vasara ir ruduo, kai filmavome Taujėnų dvare ir kitose gražiose Lietuvos vietose, man buvo tarsi atostogos. Filme daug kino ir teatro veteranų, su kuriais yra apie ką kalbėti. Daug neužrašytų prisiminimų, turbūt nuplauksiančių į nebūtį. Tad sakyčiau, kad filmavimo laikas praėjo labai įdomiai.

– Labai solidi jūsų jubiliejaus dovana kino istorijai, taip pat ir sau pačiam – ką tik R. Paknio leidyklos išleista solidi knyga „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“. Tai pirmoji jūsų knyga?

– Čia mes su Margarita Matulyte, humanitarinių mokslų daktare, vizualinės kultūros tyrinėtoja, vargome tą medžiagą rengdami ir galvodami apie jos pateikimą. Dirbome maždaug metus. Labai nenorėjau memuarų, man jie – neįdomūs, nes jų prirašyta galybė. Ir ten vis tiek autoriai visos tiesos neparašo… Rašoma taip, kaip rašantis žmogus norėtų matyti save. Dėl to aš norėjau tikslesnio dalyko, ir Margaritos pasiūlymas man pasirodė įdomus. Knygoje yra ne tik mano biografija, bet ir iš dalies visos kino epochos biografija. Mokslo taryba dėl to ir patvirtino šios knygos leidybą.

– Jūsų knygoje – ne tik įdomiausi jūsų nuotykiai filmavimo aikštelėse, gerbėjų laiškai, rašteliai, bet ir daug įdomių fotografijų, kuriose įamžinti kinui nusipelnę žmonės dažnai jiems netikėtose situacijose. Tad nenuostabu, kad ir pirmąją fotografijų parodą kolegos jus išprovokavo surengti Maskvos kino namuose. Tai buvo jūsų, kaip fotografo, karjeros startas. O toliau?..

Aktoriai Eglė Gabrėnaitė ir Regimantas Adomaitis filmuojant „Sadūto tūto“. Veisiejai, 1973 m.

– Fotografuoti kino aikštelėse pradėjau nuo filmo „Moteris juodais drabužiais“, paskui fotoaparatas mane lydėjo nuolat. Fotografavau sau ateičiai, kad senatvėje galėčiau prisiminti tuos žmones, kurie su manimi dirbo, o išėjo taip, kad kolegos ir fotografai mane paragino surengti parodą. Maskvos kino namuose eksponavau apie 20 kolegų portretų, vėliau fotografijos namų direktorės paragintas turėjau parengti net 70 darbų kitai parodai „Mosfilme“. Nuo to viskas ir prasidėjo... Paskui parodos keliavo po įvairius Rusijos, Baltarusijos miestus, o Vilniuje, „Prospekto“ galerijoje, su paroda „Mano kinas“ atsiradau tik prieš trejus metus. Prieš metus pristačiau naują temą „Sienos ir žmonės“. Šią fotografijų parodą neseniai atidariau Helsinkyje.

Rusų aktorius Inokentijus Smoktunovskis „Priešuose“. 1977 m. Juozo Budraičio nuotr. Iš knygos „Mano kinas. Pasaulis, kuris priklausė vyrams“

– Grįžkime prie jūsų knygos. Jos pristatyme, neseniai vykusiame Lietuvos nacionaliniame dailės muziejuje, pasakojote, kad to solidaus leidinio rengimas buvo proga surasti kažkur namų užkaboriuose dūlantį segtuvą su užrašu „Niekas nenorėjo mirti“. Sakėte – jei ne knyga, ta vertinga medžiaga būtų supelijusi jūsų sandėliuke...

– Taip, ko gero, būtų gulėjusi ir supelijusi, be to, ir aš pats gal būčiau sudūlėjęs. Dabar visa tai atsiras kino archyve. Toks ir skirtumas. Nežinau, kam nuo to geriau. Pasaulis dėl to nepraturtės. Na, bus dar vienas tipelis, apie kurį surinkta medžiagos.

– Knygoje – įdomūs, dar negirdėti prisiminimai apie Lietuvos kino korifėjus, padėjusius kertinius akmenis mūsų kinui. Tarp jų – jūsų tarnystės kinui krikštatėvis Vytautas Žalakevičius. Ką geriausiai prisimenate iš bendravimo su juo?

Režisierius Vytautas Žalakevičius filmavimo aikštelėje. Jalta, Krymas, 1972 m.

– Jis – man labai svarbus žmogus, atvedęs mane į kino pasaulį, savo erudicija, protu stebinęs ir aplinkinius, ir mane. Jis buvo iškilus menininkas, kūrėjas. Tokių žmonių retai sutinkama gyvenime. Džiaugiuosi, kad likimas man padovanojo galimybę dirbti su juo. O viskas prasidėjo nuo legendinio filmo „Niekas nenorėjo mirti“. Jame vaidinę kone visi aktoriai tapo geidžiami kitų kino studijų.

– Esate vaidinęs bene visuose V. Žalakevičiaus filmuose. Kai kurie jo darbai atgavus nepriklausomybę buvo vertinami prieštaringai, tačiau, man atrodo, 1972 m. jo sukurtas filmas „Tas saldus žodis – laisvė“ gali būti aktualus ir dabar. Pats maestro tuomet rašė: „Žmonija sukūrė eiles apie laimę, dėl laisvės verkė, apie ją kūrė legendas. Bet dar niekada tokiais visaapimančiais mastais nepasireiškė būtinybė tiesiogiai įsijungti į kovą...“ Šiuos žodžius šiandien tikriausiai būtų galima pritaikyti kovai su pasaulį bauginančiu terorizmu?

– Galbūt tikrai tiktų šį filmą parodyti šiandien. Jis išties vertingas ir savo stilistika, ir kovingumu – prieš prievartą ir neteisybę... Tame filme vaidinau Felicijų. Sudėtingas buvo ir filmo scenarijus, parašytas paties V. Žalakevičiaus, ir pats vaidmuo, leidęs savyje pasirausti, ištraukti iš savęs šiokio tokio mėšlo – bruožų, kurių reikėjo šio sugniuždyto žmogaus charakteriui atskleisti. Tai buvo žmogus dvigubu dugnu, savyje nešiojęsis neišsakytų dalykų. Tas vaidmuo man buvo tarsi aukštesnioji kino mokykla, suteikusi naujų impulsų, žinių ir dar daugiau pasigėrėjimo filmo kūrėju. Šį vaidmenį iki šiol laikau vienu iš reikšmingiausių savo kūryboje. Jis, beje, buvo lemtingas ir tolesniems mano darbams. Tačiau sovietmečiu visuomet rinkdavausi, kad filmai nebūtų pernelyg ideologizuoti. Beveik visi mano vaidmenys kine yra nuo to atriboti. Štai vienas geras režisierius man buvo pasiūlęs vaidinti Feliksą Dzeržinskį, visaip įkalbinėjo, tačiau ar aš galėjau sutikti, kai mano giminaičius sovietmečiu sušaudė?

– Vis dėlto tuomet, kai 1979–1989 m. dirbote Kauno valstybiniame dramos teatre, suvaidinote Leniną režisieriaus Jono Vaitkaus spektaklyje „Mėlyni žirgai raudonoje pievoje“...

– Tuo metu tai buvo labai populiarus spektaklis. Kas jį 1982 m. matė, suprato, kad Lenino vaidmeniu buvo parodytas žmogus, atsidūręs savo paties sukurtoje gyvenimo kilpoje. Tai buvo šizofreniko paralitiko tragiško likimo išgyvenimo demonstravimas. Niekas tais laikais nematė to žmogaus paskutinėje jo gyvenimo fazėje, kai jis sirgo. O mes tai nuspėjome, ir apskritai tas spektaklis buvo kitoks, nei tikėjosi valdžia. Scenoje galėjome kalbėti tai, ko jokiu būdu nebūtume galėję ištarti Laisvės alėjoje. Mums, artistams, buvo savotiškai linksma, kad spektaklyje galėjome rėkauti, kiek norime, ir niekas už tai nepasodins.

– Jus filmuose lydėjo nedaugiakalbio, santūraus, vyriško herojaus amplua. Kino specialistai teigia, kad jums ir vaidinti nereikia, nes visko turite savyje, viską pasako jūsų žvilgsnis, mimika. Iš kur toks gilus ir spalvingas jūsų sielos šaltinis?

– Tai ne mano, o pono Dievo, tiksliau – tėvukų nuopelnas. Jie man „sumetė“ savo chromosomas ir galbūt, kaip jūs sakote, šis tas išėjo. Mano nuopelnų čia nedaug, o kinas man tapo lemtingas dėl to, kad aš atsiradau Vilniuje – įstojau į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą. Tai tiek mano paties pastangų, o visa kita – padovanota Dievo.

– Papasakokite apie savo tėvelius Stasį ir Stasę Budraičius. Jūs gimėte 1940 metais – sunkiu visiems Lietuvos žmonėms laiku, kai likimas vienus lietuvius nubloškė į Sibirą, kitus – už Atlanto. Ką pamenate iš to tragiško mūsų krašto žmonėms meto?

– Mano šeimos istorija – eilinė, tuo metu būdinga ne vienai šeimai. Man buvo treji, kai artėjant frontui tėvukas su broliu nutarė pasitraukti į Vakarus. Susikrovėme į brikeles mantą ir išvykome iš gimtojo Lipinų kaimo. Pakeliui tėvukas apsigalvojo – nepajėgė Tėvynės palikti, nutarė grįžti, o dėdė Juozas patraukė toliau, atsidūrė Amerikoje. Visiems tuo metu buvo sudėtinga – atsidūrėme kryžkelėje, pakliuvome į tą karo mašiną, kuri tuomet užvažiavo ant Lietuvos ir traiškė viską iš eilės. Tad mes su tėvais taip pat pakliuvome į tą mėsmalę, bet kažkaip išvengėme tremtinių vagonų, likimas mums buvo palankus. Antraip negalėčiau dabar sakyti, kad savo gyvenimą matuoju filmais. (Šypsosi – G. M.) Gaila, kad namo, kuriame gimiau, nebėra. Parūpo sugrįžti į gyvenimo pradžią, nuvažiavau kartą pasižiūrėti artimų vietų – pažvelgti į stogą, kaminą, kuris rūksta... Tačiau visos mano brangiausios vietos išnyko – nugriautos, suniokotos. Praeities, kurioje egzistavau, pėdsakai ištrinti...

– Kodėl buvote pasirinkęs studijuoti būtent teisės mokslus?

– Atsitiko taip, kaip ir daug kam atsitinka. Iš tiesų norėjau studijuoti mediciną, svajojau apie psichiatriją – ja domėjausi nuo pat vaikystės, turėjau didelę biblioteką apie ligas, o pats sirgau visomis ligomis, kokios tik gali būti gyvenime... Bet kai reikėjo rinktis, aiškiai supratau, kad į mediciną neįstosiu, nes didelis konkursas, o mano žinios buvo gerokai „užžėlusios“. Suvokiau, jog bus prarasti metai. Teisę pasirinkau dėl to, kad man, tarnavusiam kariuomenėje, nereikėjo dalyvauti konkurse. Lėmė praktiškas sumetimas. Toji blaivaus proto dalelė man atiteko iš tėvų. Kas būtų buvę, jeigu būčiau tapęs teisininku? Mane domino kriminalistika, o iš tiesų, kaip kas būtų pasisukę, niekas nežino.

– Dažnai sakoma – likimas lėmė. Ką manote apie likimo pokštus ir netikėtumus?

– Likimas, žinoma, yra svarbus dalykas, nors nieko ypač mistiško čia nėra. Jį lemia žmogaus charakteris, jo psichofizika. Jeigu žmogus – galingas, stiprus, jis nepasiduos poveikiams ar vėjams ir plauks ten, kur jam reikia. Iš esmės likimą kiekvienas žmogus nulemia pats. Mano gyvenime taip jau susiklostė, kad pasiryžau teisę iškeisti į kiną. Tačiau jei savo kelyje nebūčiau sutikęs tokio žmogaus, tokios stiprios asmenybės kaip V. Žalakevičius, tikriausiai nebūčiau čia įklimpęs. Paskui jį aš nuėjau kaip šleifas, kaip šešėlis... Dėl to esu laimingas, džiaugiuosi, kad taip pasisuko gyvenimo ratas. Dabar man tenka spręsti konfliktą tarp senstančio kūno ir proto. Kūnas jau nebegali daryti to, ką jam sako protas. Išeina šioks toks konfliktas. Tad tenka apsispręsti dėl kino ir padėti tašką. Po „Edeno sodo“ niekur nebesifilmavau, nors ir turėjau bei dar turiu pasiūlymų. Žinoma, tokių pasiūlymų kaip jaunystėje nėra ir negali būti, bet kiekviename amžiaus tarpsnyje surandi savą įdomumą gyventi ir dirbti. Visada gali rasti pretekstą domėtis gyvenimu, o man gyventi – įdomu.

– Dabar jūsų „arkliukas“ – fotografija. Esate tikras kino metraštininkas. Kada pirmą kartą jūsų rankose atsirado fotoaparatas?

– Fotografija – vienas mėgstamiausių mano užsiėmimų. O fotoaparatas „Liubitel“ mano rankose atsirado labai seniai ir visai paprastai – susitaupiau pinigų dirbdamas ir nusipirkau. Eidavau ryškinti juostų pas profesionalų fotografą į ateljė, o jis man patikėdavo fiksuoti jo padarytas nuotraukas. Taip įsisavinau technologiją. Fotografija mano gyvenime atsirasdavo šuoliais – užpuldavo manija fotografuoti ir vėl praeidavo. Kai pradėjau filmuotis kine, vėl užėjo. Tada jau turėjau aparatą „Zenit 3“. Juo „šaudžiau“ dar tarnaudamas kariuomenėje. Kine puikias nuotraukas darydavo fotomenininkas Audrius Zavadskis, tad nuo jo ir užsikrėčiau, vis spragsėdavau filmavimo aikštelėse atokvėpio metu.

– Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje dar tebeveikiančioje jūsų jubiliejui skirtoje parodoje iš jūsų fotografijų išsiskiria gražus žmonos Vitos portretas. Regis, netrukus švęsite auksines vestuves?

– Ji – graži, todėl ją ir fotografavau. O tai, kad portretas traukia akį – tai ne mano, o jos pačios nuopelnas. (Šypsosi – G. M.) Tiesa, iki auksinių vestuvių dar kiek teks palaukti.

– Tikriausiai jai nebuvo lengva gyventi su vyru, kurio nuolat nėra namuose, kuris važinėja po visą Sovietų Sąjungą, filmuojasi ir nežinia, ką veikia vakarais. Juk bohemiškas aktorių gyvenimas – ne naujiena?

– Apie šeimos gyvenimą nenorėčiau kalbėti. Mes pasitikėjome vienas kitu, ir tai gyvenime yra svarbiausia. Ji su manimi važiavo į Maskvą, kur dirbau Lietuvos ambasadoje. (J. Budraičiui buvo suteiktas nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro rangas – G. M.) Mano žmona – labai protinga moteris, ji padėjo nuveikti daug darbų, kurie buvo naudingi Lietuvos įvaizdžiui propaguoti ne tik Rusijoje, bet ir pasaulyje. Aš ją myliu. Ir, kaip jūs sakote, bohemiškame gyvenime išsilaikiau, nes jeigu pats nerodysi ženklų, kad tau kažkas rūpi, tai niekas ir nekibs. Žmogaus elgesys priklauso nuo pasaulėžiūros, vertybių, nuostatų.

– Užauginote dvi atžalas – Martyną ir Justiną. Jūsų sūnus Martynas štai jau antrą kadenciją tapo Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktoriumi, vaidina kine, o ką veikia jūsų jaunėlė dukra?

Juozo Budraičio šeima: žmona Vita, dukra Justina ir sūnus Martynas. Vilnius, 1983 m.

– Martynas pasirinko aktoriaus kelią, ir aš čia niekuo dėtas. Dėl to aš nei džiaugiuosi, nei nesidžiaugiu. Man svarbu, kad jis – geras žmogus, kad turėtų ką pavalgyti, kad būtų padorus. O jis toks ir yra... Apie dukrą tik pasakysiu, kad ji – nuostabi, man visada malonu ją matyti, su ja bendrauti. Ji man – mielas čiauškaliukas. Daugiau tikrai nenorėčiau pasakoti.

– Kas dar, be fotografijos, yra atgaiva jūsų sielai?

– Knygos ir gamta... Matote, kiek knygų mano darbo kabinete. Labai daug skaitau ir, kol akys įžiūri, dar skaitysiu. Knygos – kaip ir žmonės, čia nori susitikti su vienu, o kitą sykį – su kitu. Galiu pabendrauti su Žanu Poliu Sartru, galiu – su Rolanu Bartu ar Tomu Manu...

– Įdomu, kiek medžių per gyvenimą esate pasodinęs ir ką jums reiškia gamta?

– Kažkiek esu pasodinęs... Ne visi prigijo. Ir namie ant palangės vis ką nors auginu. Štai, matote, koks išaugęs alyvmedis stovi, o šalia – granatmedis, numetęs lapus. Turėjau pasisodinęs ir kelis kavamedžius, bet užpuolė kenkėjai, ir jie nunyko. Kavamedžių uogų buvau atsivežęs iš Kolumbijos. Galite mane vadinti Mičiurinu. (Juokiasi – G. M.) Tad man patinka ir medžiai, ir kiti augalai. Namie kuitiesi tarp visokių popierėlių, o gamtoje atsigauni. Tik reikia save paraginti dažniau į gamtą išvykti. Smagu pabūti gamtoje, fotografuoti peizažus, o ar jie patiks kitiems, tai jau jų reikalas. Kai stebi gamtą pro fotoobjektyvą, geriau įsižiūri į debesis, medžių šakas, jų linkius, susilietimą, tarpusavio kalbą. Tiems stebėjimams ir gamtos žavesiui galo nėra.

– Ar nepamirštate būti laimingas?

– Laimė – sąlyginis dalykas. Tokios, kaip įsivaizduojama, jos nėra – yra tik dvasinio pakilimo akimirkos. Vienam laimė – gauti išgerti gurkšnį vandens Sacharoje, kitam – nusipirkti naujausio modelio BMW. Be to, laimės neužsakysi. Jeigu ateina dvasios pakylėjimas, jis žmogų įkvepia svarbiems darbams. Mane džiugina ir puodelis skanios kavos, ir tai, kad pavyko išleisti knygą, o jeigu kam ji patiks, bus įdomi, tai ir man bus smagu.

********************************

Trumpai apie J. Budraitį

* Gimė 1940 m. spalio 6 d. Lipinų kaime, Kelmės rajone.
* 1945 m. su tėvais apsigyveno Klaipėdoje, vėliau persikėlė į Švėkšną, ten mokėsi vidurinėje mokykloje.
* 1961–1963 m. tarnavo kariuomenėje Tverės apskrityje. Grįžęs įstojo į Vilniaus universiteto Teisės fakultetą.
* 1965 m. filmavosi V. Žalakevičiaus filme „Niekas nenorėjo mirti“ – atliko Jono Lokio vaidmenį. Nuo tada neprofesionalų aktorių užgriuvo garsių režisierių pasiūlymai. Vaidino lietuvių režisierių V. Žalakevičiaus, Almanto Grikevičiaus, Algirdo Dausos, Raimondo Vabalo, Gyčio Lukšo, Arūno Žebriūno ir kt. filmuose. Kine sukūrė daugiau kaip 100 vaidmenų.
* 1977–1979 m. mokėsi Maskvos aukštuosiuose kino režisūros kursuose.
* 1979–1989 m. dirbo Kauno valstybinio dramos teatro aktoriumi.
* 1989–1996 m. – Lietuvos teatro sąjungos pirmininkas.
* 1996–2010 m. atliko diplomatinę tarnybą Lietuvos Respublikos ambasadoje Rusijos Federacijoje. Rašytojo Jurgio Baltrušaičio namuose įsteigė Lituanistikos sklaidos centrą, Maskvos universitete inicijavo Baltistikos centro įkūrimą. Šiuo laikotarpiu filmavosi Lietuvos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, Čekijos, Vokietijos ir kitų šalių režisierių filmuose.
* Kūrybinis ir diplomatinis darbas įvertintas aukštais Lietuvos ir Rusijos valstybiniais apdovanojimais. 2002 m. suteiktas nepaprastojo pasiuntinio ir įgaliotojo ministro rangas. 2013 m. tapo Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu.
* Nuo 2013 m. vaidino OKT / Vilniaus miesto teatro monospektaklyje „Paskutinė Krepo juosta“ (rež. Oskaras Koršunovas).

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2015, nr. 50)