Alvydas Jegelevičius: „Man nepatinka lygus kelias“

„Pirmosios gėlės“, „Baltas lino gyvenimas“, „Vaikystės šviesa“, „Smuiko stygos“, „Obelis“, „Nakvynė saulės namuos“, „Tarp audrų“, „Kur lyguma...“, „Dešimt žingsnių“... Tai dainų pavadinimai, kurie iškyla dažno lietuvio atmintyje vos išgirdus Alvydo JEGELEVIČIAUS pavardę.

Laimius STRAŽNICKAS

– Prisipažinsiu, kai išgirstu minint jūsų pavardę iškart mano galvoje suskamba jūsų dainos „Pirmosios gėlės“ motyvas. Tais laikais ši daina buvo velnioniškai populiari...

– Sutinku, kad ši daina yra gana ryškus mano kūrybos blykstelėjimas. Ją parašiau 1988 metais pradėjęs bendradarbiauti su Lietuvos televizijos ir radijo lengvosios muzikos orkestru. „Pirmosios gėlės“ tada suspindėjo visomis disko stiliaus spalvomis. Tuomet jis buvo labai populiarus ir tarsi atvėrė kelią kitoms mano dainoms. Tuo metu vyresniosios kartos kompozitorių dominavimą jau bandė palaužti jaunesnės kartos kūrėjai, tarp kurių, be manęs, buvo Laimis Vilkončius, Tomas Leiburas.

– Lietuviškos estrados scenoje pirmiausia sužibėjote kaip dainininkas, tačiau vėliau iš ten pasitraukėte ir likote tik dainų kūrėjas. Kodėl?

– Iš tikrųjų muzikuoti pradėjau Alytaus ryšių mazgo bigbyto grupėje „Aisčiai“. Turėjau gerą, stiprų balsą. Vėliau „Estradinių melodijų“ vadovas Juozas Tiškus mane pakvietė į savo ansamblį. Po to dvejus metus vadovavau, dainavau, kūriau aranžuotes „Vilniaus aidų“ ansamblyje. Tačiau kai muzika tampa ne pomėgiu, ne laisvalaikiu, o tavo gyvenimu ir, kaip kažkas yra pasakęs, kai pats tampi muzika, pradedi ieškoti kitokių išraiškos priemonių. Nors Vilniaus Juozo Tallat-Kelpšos muzikos mokykloje esu baigęs chorinį dirigavimą ir vokalą, tas nuolatinis dainavimas vidiniu balsu, solfedžiavimas, muzikos analizavimas ir rašymas iš įrašų, dar pedagoginė veikla mokant dainininkus, triukšminga aplinka ilgainiui taip nualino balso stygas, kad nusprendžiau palikti didžiąją sceną ir ją pakeisti ne mažiau dvasinga bibliotekų erdve. Ten dažniausiai ir iki šiol padainuoju. Taigi pagrindinis kelias tapo kūryba – muzika, literatūra.

– Jūsų kūrybinėje biografijoje yra ne tik dainų, bet ir sudėtingesnio žanro kūrinių. Ar estradines, kaip tuomet vadinta, dainas laikėte rimta kūryba?

– Žinoma, kad rimta. Daina yra mažoji muzikos forma, kuria galima pasakyti labai daug.

– Ar šiandien jas dar kuriate?

– Kartais rausdamasis savo stalčiukuose aptinku poezijos posmelių, dainų eskizų, į kuriuos besigilinant staiga ateina nušvitimas ir netrukus gimsta daina.

– Į kokio amžiaus klausytojus paprastai taikote?

– Savęs to neklausiu. Turiu ir stilingų su džiazroko ar džiazo elementais, ir pop stiliaus, ir lietuviškų dermiškų dainų. Atrodė, kad, pavyzdžiui, „Baltas lino gyvenimas“ bus vyresniųjų daina, tačiau iš tikrųjų šiandien šią dainą mielai dainuoja tiek jauni, tiek vyresnio amžiaus žmonės. Neretai nutinka ir labai keistų dalykų. Kuri dainą, nuoširdžiai stengdamasis į ją sudėti visą savo išmintį, patirtį, ir junti, kad parašei rimtą kūrinį. Tačiau tą kūrinį klausytojai dažnai paverčia niekais. Juos kur kas labiau sužavi paprastas kūrinėlis, kuris, žiūrėk, netrukus tampa šlageriu. Esu „Armonikos“ ansambliui parašęs tokią „balabaiką“ „Barbora“. Ji net tapo liaudies daina.

– Kas jums suteikia didžiausius kūrybinius impulsus?

– Programiškumas, profesionalumas – kai gavęs užsakymą ar suradęs prasmingą tekstą gali atsakingai pasakyti: „Aš sukursiu.“ Kiekviename eilėraštyje matome ir juntame ritmiką. Ta ritmika diktuoja natas, jų ilgumą, ritminį piešinį, o natas privalu kompozitoriui sudėlioti taip, kad jos sukurtų tokią erdvę, kuri paliestų klausytojų širdis. Skamba lyg ir banaliai, tačiau tai svarbiausias uždavinys menininkui. Beje, tas procesas glaudžiai susijęs su graužatimi. Užbaigus kūrinį nuolat apninkančios abejonės, ar tikrai reikėjo šitaip, yra velnioniškai skaudžios. Tuomet kuri keletą stilistinių dainos versijų ir svarstai, kuri geriausia.

– Esate gimęs muzikos mokytojo šeimoje. Vadinasi, nuo pat vaikystės jau buvo užprogramuotas jūsų muziko kelias?..

– Jokio specialaus programavimo nebuvo, nes mano tėvas anksti žuvo – išvažiavo dirbti į Karagandą ir negrįžo. Tada man buvo aštuoneri. Iki tol mano tėvas dirbo muzikos mokytoju, tačiau darbo neteko. O istorija tokia: mano motinos tėvų vienkiemyje buvo Adolfo Ramanausko-Vanago partizanų bunkeris, „geri“ kaimynai pranešė apie tai tam, kam reikia, ir bunkeris buvo surastas. Mano senelis pateko į kalėjimą, tėvas iškart prarado darbą. Šitaip, sovietų žargonu kalbant, buvome priskirti prie banditų.

– Motinai buvo nelengva auginti ir tramdyti savo vienintelį sūnų?..

– Taip, prisipažinsiu, buvau gana padūkęs. Motina dirbdavo, o aš gatvėje su draugais būdavau. Tris klases baigiau Simne. Vėliau persikėlėme į Alytų. Po ketvirtos klasės net buvau priverstas keisti mokyklą. Iki tol mokęsis su mokytojų, neva ponų vaikais, atsidūriau klasėje, kurioje buvo daug vaikų iš vaikų namų. Apsigyvenus Alytuje, motina mane išleido į muzikos mokyklą mokytis groti smuiku. Pensija netekus tėvo buvo mokestis už muzikos mokslus. O tėvo trūkumą man kompensuodavo ryšiai su mano dėdėmis ir seneliais.

– Kada suvokėte, kad su muzika jums pakeliui?

– Kai mokiausi muzikos mokykloje, prisėdęs prie pianino ieškodavau įdomių sąskambių. Pirštai surasdavo tokias kombinacijas, klausa jas fiksuodavo. Tačiau tapti muziku man greičiau padėjo tarnyba sovietų armijoje Baltarusijoje. Galima sakyti, kad per tuos porą metų čia išėjau gerą mokyklą. Artimai susidraugavau su Leningrado rusais ir žydais. Kartu skaitėme žurnalus, mokėmės lenkų kalbos, nes lenkų spaudoje buvo gausu mums įdomios informacijos. Armijoje greitai išmokau groti gitara. Apskritai mane traukė daugybė dalykų. Dailė, literatūra ir muzika mano širdyje susijungė į vieną didelį pomėgį. Grįžęs iš armijos įstojau į Vilniaus J. Tallat-Kelpšos muzikos mokyklą. Mokiausi neakivaizdiniu būdu, nes reikėjo užsidirbti gyvenimui. Motinai vienai buvo labai sunku.

– Žinodamas, ką reiškia gyventi be tėvo, negalvojote, kad pats turite tapti pavyzdingu tėvu?

– Jūsų klausimas tiksliai į dešimtakę. Visada galvojau, kad kai turėsiu savo šeimą, tikrai niekada nesiskirsiu. Man gražiausia būdavo, kai matydavau, kaip šventadieniais tėvai vaikštinėja už rankų vesdami savo vaikelius, kartu linksmai šnekučiuojasi, valgo ledus.

– Ar buvote geras tėvas?

– Stengiausi, nors kartais, kai pritrūkdavau kantrybės, tas gerumas išgaruodavo. Būdavo, kad susierzinęs pliaukštelėdavau per užpakalį, paskui puldavau atsiprašinėti. Nebuvau labai piktas žvėris, kartais ir pats pasijusdavau kaip sužeistas žvėrelis.

– Ar nors viena jūsų atžala pasuko jūsų keliu?

– Iš viso turiu keturis sūnus: du – iš pirmosios santuokos, du – iš antrosios. Mano jaunėlis Saulius, kuriam eina 25-eri, groja klasikine gitara, rašo dainas, keletą dokumentinių filmų yra sukūręs. Jis dirba mokytoju, programuoja, vadovauja mokyklos popmuzikos ansambliukui „Ausų kamštukai“, turi ir savo grupę, kuriai kuria dainas angliškai ir jau vieną sukūrė pagal mano tekstą.

– Ką jis sako apie jūsų jaunystės dainas?

– Jis yra nuoširdus, atviras ir niekada man nepataikauja. Jis junta muziką. Tai – svarbiausias dalykas. Kartais nepiktai pasišaipo iš kai kurių dalykų, ypač kai esu priverstas atlikti užsakymą ir pataikauti užsakovo skoniui.

– Mes kalbame tik apie muziką, tačiau jūs esate parašęs ne vieną knygą. Kaip tapote poetas ir rašytojas?

– Mano paauglystė prabėgo su keleriais metais vyresniu Jurgiu Kunčinu, vėliau tapusiu žinomu poetu, rašytoju, vertėju. Mums abiem pasisekė, kad mokykloje turėjome labai gerus literatūros mokytojus. Man patikdavo rašyti. Mokytojai mano pasakojimus labai vertindavo, nors diktantuose klaidų pridarydavau. Mano vaikystės draugas J. Kunčinas mane seniai ragino išleisti savo poezijos rinktinę. Sulaukęs naujų laikų aš tai ir padariau.

– Tad kuo šiandien jaučiatės labiau – kompozitoriumi ar poetu?

– Viskas yra muzika. Žodis, užrašytas kaip tekstas ir kaip melodija, yra minties skambėjimas. Literatūra man – priemonė išsisakyti, analizuoti priežastinius žmonių, pasaulio ryšius. Daug kas net įžvelgia mano literatūroje ir muzikines formas, ypač poezijoje, poetinėje prozoje.

– Koks gražiausias jūsų gyvenimo laikotarpis?

– Savo nerūpestingumu mane žavi pažinimo džiaugsmas, lydėjęs mane nuo vaikystės. Matyt, mūsų visų vaikystė – brangi ir turininga dėl to pažinimo. Ten, prie Nemuno, vyko daug istorinių dalykų. Karai, marai, archeologija, geologija, biologija, šaltiniai, miškai, gamtos ir paukščių įvairovė... Ten liko ir mano senelio – savanorio, šaulio – istorija, ir tos dainos, kurių nebuvo galima viešai dainuoti. Aš niekada negalvojau apie savo laimingumą. Man atrodė, kad visą laiką viskas yra gerai. Aišku, buvo visokių nusivylimų, bet jie netrukdavo ilgai. Aš nesu išskirtinis. Žiūriu į savo darbą kaip į lemtį, savotišką tarnystę, kunigystę...

– Ne paslaptis, kad dažnas meno žmogus yra išgyvenęs skaudžių gyvenimo dramų: vienas vos neprasigėrė, kitas šeimą prarado, trečias nusigyveno... Kokių dramų teko patirti jums?

– Sunkumų, dvasinių ir materialinių, buvo. Būta ir liūdesio, ir džiaugsmo ašarėlių, teko spurdėti ir nevilties gniaužtuose. Tačiau tų sunkumų pernelyg nedramatizuoju. Manau, jie savotiškai grūdina, praplečia akis, supratimą ir suteikia patirties.

– Kas jums gyvenime buvo svarbiau – karjera ar šeima?

– Negaliu tiksliai atsakyti. Aš tiesiog dirbau ir gyvenau. Kalbant apie karjerą, galiu pasakyti, kad kartais kone sąmoningai stengiausi sau pakenkti. Klausite kodėl? Man nepatinka lygus kelias. Dažnokai aštriai išklodavau savo nuomonę, kas daugeliui nepatikdavo. Man muzikoje visuomet svarbiausia būdavo ne ambicijos, o meninis rezultatas. Kai jis nebūdavo kokybiškas, nesusilaikydavau to nepasakęs. Tokiais savo žodžiais neretai užgaudavau kitus. Būdavo, kad ir nesulaikęs liežuvio netyčia ką nors leptelėdavau. Jei mano žodžiai skaudžiai užgaudavo, atsiprašydavau. Kartais net ir po daugelio metų. Taip reikia.

– Pastaruoju metu esate retai matomas viešumoje. Ką jums reiškia TV projektas „Dainų daina“, kuriame jūsų talento gerbėjai vėl turėjo galimybę jus išvysti?

– Šis projektas, manau, yra įdomus. Tai puiki proga ir klausytojams, ir kūrėjams susitikti vieniems su kitais. Tai suartina. Pastaruoju metu niekur nėjau ir nesiprašiau, kad mane rodytų. Kartais dalyvaudavau radijo laidose. „Dainų dainoje“ galiu save išbandyti kaip kūrėjas, kuris komentuoja ir vertina jaunimo dainas. Man tai – savotiška intelektualinė mankšta bei puiki proga prisiminti savo populiarias dainas. Man jau 65-eri – tarpinis jubiliejus. Tad kartu tai lyg ir savotiška dovana.

– Kokia veikla šiandien pasiglemžia didžiausią dalį jūsų dienos?

– Šiandien esu laisvasis menininkas. Ką noriu, tą darau. Kartais kuriu eilėraščius, esė, kartais improvizuoju, rašau dainas, instrumentinę minimalistinę muziką. Su savo penkiolikos metų šunimi mišrūnu Buliu Bulinsku-Padaugėlaičiu labai mėgstu vaikštinėti po Visorių miško parką, tiksliau – jis mane vedžioja. Ketvirtadienio ir šeštadienio vakarais groju restorane „Markus ir Ko“, penktadieniais – restorane „Panama Food Garden“. Man patinka groti žmonėms, juos džiuginti ir maloninti. Mėgstu aranžuoti, džiazuoti ir tą pačią temą stilistiškai netikėtais būdais varijuoti. Šitaip niurkydamas save, palaikau kūrybinę formą ir energiją. Retkarčiais padedu kūrėjams, kuriems rūpi kompozicijos, improvizacijos, džiazo, vokalo ar gitaros klausimai. Žodžiu, esu atviras, meilus, kandus žvėris...

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2015, nr. 14)