Vladas Bagdonas: „Nesiaukosiu jokiai idėjai, išskyrus teatro“

Atsitiktinumas ar lemtingas sutapimas, kad Lietuvoje teatro gerbėjų pasiilgtas aktorius, Nacionalinės premijos laureatas Vladas BAGDONAS per Tarptautinę teatro dieną vaidina spektaklio „Minetis“ premjeroje. Tai kiek ironiškas pasakojimas apie vienišo senstelėjusio aktoriaus dalią veidmainyste ir melu užsikrėtusioje visuomenėje. Beje, Vilniaus mažojo teatro korifėjui Rimui Tuminui statyti šią dramą pasiūlė pats aktorius.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Kaip atsitiko, kad būtent jūs pasiūlėte pastatyti spektaklį pagal šį nesenstantį ir aktualų austrų rašytojo Tomo Bernhardo kūrinį, jus vėl sugrąžinantį talento gerbėjams Lietuvoje? Iš tiesų daug kas nežino, kurgi pastaruosius kelerius metus esate dingęs?

– Niekur nedingau. Tik Lietuvoje pasijutau nelabai reikalingas. O perskaityti pjesę „Minetis“ kažkada, gal prieš kokius 15 ar 20 metų, man pasiūlė režisierius Cezaris Graužinis. Aš ją perskaičiau, ji pasirodė įdomi, tuomet pagalvojau, gal iš tiesų vertėtų imtis šio vaidmens. Pasiūliau ją statyti Jonui Vaitkui, bet jis ar neturėjo laiko, ar buvo užsiėmęs kažkuo kitu, tad tas pasiūlymas ir „nuplaukė“. Tačiau tas vaidmuo kažkaip kirbėjo mano pasąmonėje, tad pernai rudeniop Maskvoje sutikęs Rimą Tuminą, kurio visus Jevgenijaus Vachtangovo teatre pastatytus spektaklius esu matęs, kažkaip prasitariau apie tą kūrinį. Ir štai visai netikėtai po mėnesio man paskambino Rimas ir pasakė: „Vladai, ateik, statysim „Minetį“ ir Vilniuje, ir Maskvoje...“ Aš išsigandau, nes tą pjesę jau buvau kažkur užmetęs. Žinoma, ją radau, dar kartą perskaičiau. Pjesė – labai gera ir aktuali, tik tekstas gal ne kiekvienam žiūrovui „įkandamas“. Beveik pasigailėjau, kad įkliuvau per savo ilgą liežuvį. T. Bernhardas rašo apie tuos vadinamuosius marginalus. Aš pats „marginalėju“ su amžiumi, todėl nelabai suprantu, kas čia apskritai vyksta Lietuvoje, Rusijoje ir kitur.

– Turite galvoje nuvertėjusį kultūrinį gyvenimą ir menininko statusą? O gal didelės dalies visuomenės prioritetų sumaištį, kai pinigai ir pramogos į antrą, o gal ir dešimtą vietą nustumia moralines vertybes?

– Kad ir kaip ten būtų, televizija yra įtakingesnė už teatrą. Menininkai dėl duonos kąsnio ir populiarumo už tos televizijos smarkiai griebiasi. Ir negali jų už tai smerkti. Tas pats yra ir Lietuvoje, ir Rusijoje. Ten režisieriai gal net mažiau pyksta, jeigu jauni aktoriai dažniau vaidina serialuose, nes tokie aktoriai į teatrą pritraukia daugiau žiūrovų.

– Nedaug kam žinoma, bet ir jūs juk nesėdite be darbo: vaidinate svarbius vaidmenis Maskvos „Mossoveto“ teatre, Sankt Peterburgo teatre-festivalyje „Baltijskij dom“.

– Na, taip, apie mano darbus Rusijoje rašė vienas kitas laikraštis, tačiau nenustembu, jeigu, kai būnu Vilniuje, kas nors paklausia, ką aš dabar veikiu. (Šypsosi.) Veikiu, nes scena turi magišką traukos jėgą. Be to, kaip galiu atsisakyti, jeigu kviečia garsus rusų režisierius Andrejus Končialovskis, jeigu tai Antono Čechovo dramos „Trys seserys“ ir „Dėdė Vania“, Vladimiro Nabokovo „Mašenka“. Dar numatomas statyti ir „Vyšnių sodas“, kuriame man pasiūlė nedidelį, bet svarbų Firso vaidmenį. Džiaugiuosi, kad esu reikalingas žiūrovams, nors ir ne Lietuvoje, o Maskvoje, kur labai išprususi teatro publika ir reiklūs kritikai... Tačiau imu abejoti tuo savo važinėjimų ten ir atgal prasmingumu...

– O Vilniuje ar apsilankote čia dirbančių režisierių spektakliuose?

– Seniai buvau. Iš tiesų esu atsilikęs ir negaliu pasakyti, koks tas lietuviškas teatras yra šiandien, kurie jaunieji režisieriai lipa ant kulnų mūsų asams, sėkmingai besidarbuojantiems ne tik Lietuvoje, bet ir svetur. Čia jau mano paties apsileidimas, nes, kai grįžtu į Vilnių po tų varginančių skrydžių, norisi pailsėti, pasimėgauti buvimu mano mylimame ir gražiausiame pasaulyje mieste. Štai ir tada, kai kolegos švęs Teatro dieną, šį sykį Kauno muzikiniame teatre, kai tą patį vakarą Lietuvos nacionaliniame dramos teatre bus rodoma lenkų režisieriaus Krystiano Lupos spektaklio „Didvyrių aikštė“ premjera, aš vaidinsiu Mažojo teatro scenoje.

– Kaip jaučiatės Maskvoje? Ar tenka su kolegomis aktoriais ir režisieriais, geriant kavą ar pietaujant tarp repeticijų, aptarinėti aktualias politines peripetijas?

– Dalykas tas, kad aš tame kambarėlyje prie teatro, kur gyvenu, turiu televizorių. Jis rodo keturis kanalus: du iš jų yra vietiniai, teatro, dar vienas skirtas sportui, o kitas – kultūrai, kur nėra jokių politinių komentarų. Einu į bufetą pietauti ar vakarieniauti. Ten sutinku teatralus, jie žiūri arba teatro, arba kultūrai skirtą kanalą. Jokių diskusijų apie politiką nei per repeticijas, nei po jų aš negirdžiu ir nenorėčiau girdėti. Ir nemanau, kad taip būtų dėl to, kad repeticijose dalyvauju aš. Pats neprovokuoju jokių politinių šnekų, todėl nelabai suprantu, kas tvyro rusų menininkų galvose ir kokios ten nuotaikos. Nepasakyčiau, jog ten visi surūgę, bet ir itin džiaugsmingų teatro žmonių nematau. Visi susirūpinę savo darbais. Ir ten, kaip ir Lietuvoje, paprastai neinu į minią, nes esu tokios prigimties, kad neturiu ką joje veikti. Tai tinka ir kalbant apie bendravimą su kitais aktoriais. Jeigu man reikėtų eiti, tarkim, su Jaunimo teatro, kuriame ilgiausiai dirbau, atstovais Gedimino prospektu, eičiau nuo jų kiek atsilikęs.

– Grįžkime prie netrukus įvyksiančios „Minečio“ premjeros. Ar labai jaudinatės? Juk, kad ir kaip išsisukinėtumėte, tai yra jūsų sugrįžimas į Lietuvos teatrą.

– Sakyčiau, kad šis labiau minties spektaklis yra savotiškas mano aktorystės „rato“, prasidėjusio spektakliu „Pirosmani, Pirosmani“, kurį Eimuntas Nekrošius buvo pastatęs Jaunimo teatre, vėliau besitęsusio Otelo ir Fausto vaidmenimis, užbaigimas. Manau, jog Minečio vaidmeniu aš tą teatro „ratą“ užbaigsiu. Daugiau didelių vaidmenų nenoriu, nes juos parengti – sunku. Šio nelengvo vaidmens ir laukiu, ir šiek tiek prisibijau. Kaip pats Minetis sako: „Menas ir baimė yra vienas šalia kito.“ Visi menininkai bijo tai to, tai ano, o baisiausia jiems, kad scenoje nepamirštų teksto. Apie tokias situacijas klaidžioja nemažai anekdotiškų istorijų. Norėčiau šį personažą nupiešti žiūrovams artimesne spalva, kad tas minčių srautas būtų labiau suprantamas. Antra vertus, dar vienas sutapimas – tomis pačiomis dienomis, t. y. kovo 27 ir 28, kaip jau minėjau, Lietuvos nacionaliniame dramos teatre vyks to paties T. Bernhardo pjesės „Didvyrių aikštė“ premjera, kur pagrindinį vaidmenį atliks Valentinas Masalskis. Tad žiūrovai Teatro dienos proga turės iš ko rinktis.

– Nelabai tikiu, kad jūsų minimas teatro „ratas“ Lietuvoje iš tiesų užsibaigs...

– Na, čia jau kaip Dievas duos. Jo prašau sveikatos... Nes taip lengvai ryšių su Maskvos teatru, regis, nepavyks nutraukti. Tie važinėjimai, kaip jau minėjau, įgriso, bet pabuvojus Maskvoje, kuri kaip miestas manęs nė kiek nežavi, visada malonu sugrįžti namo.

– Kas jūsų laukia namuose, Vilniuje? Teko girdėti, kad iš savo buto sostinės Karoliniškių mikrorajone išsikraustėte į Senamiestį.

– Išsikėliau į K. Vanagėlio gatvę netoli Aušros vartų. Matyt, traukė mano tėčio geležinkelininko praeitis, tad dabar įsikūriau netoli geležinkelio. Kas laukia? Kad televizorius – negalėčiau pasakyti, kad gitara – taip pat nebūtų tiesa... Nei katės, nei šuns neturiu...

– O gitara, jūsų atliekamos dainos juk neužmirštos. Jos skamba sveikinimų koncertų metu. Regis, kartais džiuginate savo aksominiu balsu ir bardų muzikos mėgėjus.

– Taip, su kompozitoriumi ir instrumentininku Andriumi Kulikausku pernai surengėme gal penkis koncertus Šiauliuose, Kaune bei kitose Lietuvos vietose. Kai reikia, šiek tiek pabrazdinu gitara, šiek tiek pašneku, pabendrauju su žmonėmis. Tokie susitikimai sušildo sielą. Kartais ir namuose pasiimu gitarą, prisėdu ir dar parašinėju naujų tekstų. Man pačiam tai įdomu. Tik reikia atitinkamos nuotaikos ir, žinoma, rasti laiko. Kas iš to mano muzikavimo išeis, nežinau: pagyvensim – pamatysim.

– Vladai, esate ne tik teatro, bet ir kino aktorius, be to, dar ir bardas, kuris, kiek žinau, nesiskiria su savo gitara ir net kartkartėmis padainuoja naujų dainų. Negi atsisakysite ir pastarojo malonumo?

– Lietuviškame kine esu menkai pasirodęs. Nors kažkur išspausdintas kino vaidmenų sąrašas – ilgokas, pusės jų aš net nemačiau ir nelabai pamenu, apie ką jie yra.

– Lietuviškame kine, išskyrus filmą „Virto ąžuolai“, gal ir nelabai reikšminga dosjė, tačiau sublizgėjote rusų režisieriaus Pavelo Lungino kino filme „Dirigentas“ – pelnėte pagrindinį Šanchajaus festivalio prizą už geriausią vyro vaidmenį.

– Tas įvertinimas man iš tiesų buvo netikėtas. Po jo sulaukiau nemažai kitų pasiūlymų. Kai kurių teko atsisakyti. Sutikau nusifilmuoti režisierės Natalijos Meščianinovos seriale „Raudonosios apyrankės“ apie nežinia kokia liga sergančius jaunus žmones, jų gyvenimus ir mirtis. Seriale, sukurtame pagal populiarų ispanišką scenarijų, pritaikytą Rusijai, mano vaidmuo – nemažas ir ganėtinai svarbus – mokantis jaunimą gyvenimo išminties. Įdomu, kad ten vaidinu tokį personažą, kuris vadinamas mano vardu. Režisierei toks pasiūlymas tiko, ko gero, dėl mano lietuviško rusų kalbos akcento. Filmavimas jau baigtas, dabar man teks važiuoti į Maskvą garsinti šio serialo. Vieno svarbaus vaidmens atsisakiau ir supykdžiau savo vadybininkes, kurios rūpinasi mano filmavimų ateitimi. Nutariau, kad sveikata svarbiau. Kita vertus, reikia ir pagyventi, aplankyti artimuosius.

– Ar esate iš tų žmonių, kurie vienu ar kitu gyvenimo etapu yra užsibrėžę konkrečius tikslus, gyvena pagal pasirinktą kredo? O gal viską paliekate jo didenybei likimui?

– Mano visas gyvenimas buvo susijęs su traukimusi nuo minios. Taip jau atsitiko, kad į komandas nesiburiu. Ir jeigu žaidžiu kokį žaidimą, tai ne krepšinį, o tenisą. (Šypsosi.) Taip ir pragyvenau atitrūkęs ir nuo viešosios nuomonės, ir nuo triukšmingų renginių bei visokių entuziazmų, tarkim, susijusių su Europos Sąjunga ar euro įvedimu. Visiškai nenoriu savęs paaukoti kokiai nors idėjai, išskyrus teatro. Nemėgstu garsių šūkių, pompastiškų ir neva prasmingų šnekų apie ateitį, tėvynę. Man atrodo, kad į viską reikia žiūrėti paprasčiau. Tačiau nenoriu būti ir tuo marginalu, koks rodomas „Minetyje“. Antra vertus, nekenčiu atsakomybės jausmo, todėl į režisierius nesiveržiu. Norėčiau jaustis patogiai savo Vilniuje, kur esu gimęs, gyvenęs ir visą laiką nuoširdžiai dirbęs. Tikiuosi, kad taip ir bus.

– Ar nesigailite to lemtingo pasirinkimo 1966-aisiais, kai jūs, geležinkelininko vaikas, įstojote į tuometę Lietuvos konservatoriją?

– Ko čia gailėsiesi. Juk man pasisekė, kad pedagogai tuomet buvo Irena Vaišytė, Juozas Rudzinskas, Irena Bučienė. O į savo velionio tėvelio klausimą „Iš ko tu gyvensi?“ tada, kai baigiau studijas, patraukęs pečiais, atsakiau: „Iš teatro.“ Jis tik pakėlė antakius ir nepatikėjo. Taigi po daugelio metų tėveliui galėčiau pasakyti, jog taip ir įvyko. Aš iš to teatro ir gyvenau, ir gyvenu, ir tuo teatru gyvensiu.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2015, nr. 13)