Emilija Latėnaitė: „Žmogus man – labai mįslinga esybė“

„Nuo pat mažumės man buvo labai įdomu suprasti, kas yra tas žmogus. Todėl ir dabar esu pasinėrusi į aktorines paieškas, psichodramos studijas“, – tikina vieną pagrindinių vaidmenų naujame lietuviškame seriale „Juodos katės“ atliekanti Emilija LATĖNAITĖ-BELIAUSKIENĖ.

Laimius STRAŽNICKAS

– Jūsų herojė Estela ne pačiomis gražiausiomis savybėmis prisistatė serialo žiūrovams...

– Sutinku... Manoji herojė – alkoholiu piktnaudžiaujanti ir į santykius su netinkamais vyrais įsivelianti moteris. Ji – impulsyvi, spontaniška, ugninga, deja, netausojanti savęs, linkusi į savidestrukciją... Tačiau man toks personažas labai patinka, nes yra ką vaidinti. Anksčiau du sezonus vaidinusi seriale „Pasmerkti“, kartą kolegoms prasitariau, jog norėčiau suvaidinti kokią nors „blogietę“, kad reikėtų ne vien šnekėti, bet ir paieškoti didesnės jausmų skalės. Ir štai – po kelių dienų mane pakvietė vaidinti Estelą.

– Koks turėtų būti personažas, kad jums būtų įdomu jį kurti?

– Įdomus klausimas... Ko gero, toks, kuriuo tuo metu norėtųsi pabūti... Nesvarbu, koks tas personažas. Svarbu, kad rastum raktą į jo pasaulį.

– Teatre ar serialuose pasitaikė daugiau jums patinkančių vaidmenų?

– Teatre esu daugiau vaidinusi, ten viskas lyg ir aiškiau, o televizijoje kol kas viskas ganėtinai nauja, mane „veža“ pats procesas – visai kitoks nei teatro scenoje. Man tiesiog įdomu aiškintis, kaip kurti vaidmenį prieš kameras, kokia yra specifika, niuansai.

– Kuriant serialus, susitinkate su įvairių teatrų aktoriais, su kuriais galbūt niekada nesusitiktumėte teatro scenoje. Ar tai nėra viena didžiausių serialų vertybių?

– Taip, naujas partneris man visada įdomus. Muzikos ir teatro akademijoje vyravo giežta nuomonė, kad televizija nėra rimta ir išvis nėra ko ten eiti. Vis dėlto man parūpo sužinoti, ar iš tiesų taip yra. Pati išsikėliau uždavinius, ką norėčiau padaryti savo darbe, ką noriu išmokti, ir nuėjau. Man buvo smalsu, ar lengva užmegzti organišką ryšį su partneriu, kaip atrodo darbas prieš kameras, koks yra tas personažo kūrimo procesas ne tik taip, kaip tu to nori, bet ir kaip režisierius, operatorius bei kameros reikalauja...

– Ar pabandžiusi sugriovėte tas akademines klišes?

– Serialų kūrimas tikrai nėra šlamštas. Aišku, tai priklauso nuo kiekvieno asmeninių nuostatų. Matau kolegų, kurie į serialus ateina kaip į „chaltūrą“. Tačiau neretai tą patį matau ir teatre – viskas priklauso nuo asmeninio požiūrio. Aišku, lietuviškų serialų kokybė nėra tokia, kokios norėtųsi. Nepagailėčiau savęs, kad ji gerėtų...

– Kokie vėjai ir kada jus atnešė į lietuviškus serialus?

– Pirmasis mano mėginimas buvo labai seniai, kai dar mokiausi pradinėse klasėse. Tada „Giminių“ seriale aš vaidinau mažą mergaitę Emiliją, savo tikrosios mamos Elvyros Piškinaitės (seriale – Mildos) ir gydytojo Arvydo Baltino (Vytauto Rumšo) dukterį. Tačiau pirmasis rimtas mano vaidmuo buvo seriale „Pasmerkti“, kuriame, beje, aš ir vėl vaidinau V. Rumšo herojaus, įtakingo verslininko Vito Keinio, dukrą Santą. Antrą kartą keliai mus suvedė. Tik šįkart aš jau buvau ne statistė, o profesionalė. Į šį serialą mane pakvietė režisierius Saulius Balandis, pastebėjęs televizijos projekte „Tikras gyvenimas“. Nors tada labai abejojau, ar sutikti, dabar džiaugiuosi savo sprendimu.

– Ar kuriant įvairias vaidybines situacijas dažnai tenka išmokti, patirti visiškai naujų dalykų?

– Man labai patinka įvairios ekstremalios situacijos. Antai „Pasmerktuose“ mano herojė nusprendė nusižudyti ant geležinkelio bėgių, tačiau Kuperis ją išgelbėjo. Mėgstu iššūkius. Tuos pačius dalykus teatro scenoje ir prieš kameras suvaidintum visiškai kitaip. Man smagu pajusti teatro ir kino skirtumus.

– Aišku, kad šaudyti! Tačiau tai iš esmės nepalyginama – tas pats, kas klausti blynai ar knyga yra įdomiau...

– Jūsų giminėje – labai daug su aktoryste susijusių žmonių. Ar susibūrę esate linkę aptarinėti vieni kitų darbus?

– Mano tėtis Algirdas Latėnas yra aktorius ir režisierius, vadovauja Jaunimo teatrui, mama – „Lėlės“ teatro aktorė, brolis Balys – taip pat aktorius ir režisierius, pusseserė Elžbieta Latėnaitė – irgi aktorė bei didelė serialų gerbėja, dėdė Faustas Latėnas – kompozitorius. Aišku, teatro tema visiems susirinkus į draugę neišvengiamai būna paliesta, domimės vieni kitų kūryba. Tačiau vengiame kištis vieni į kitų darbus. Aišku, niekas nesėdi prie televizoriaus ir kas vakarą nežiūri tų serialų, kuriuose aš vaidinu, tačiau jeigu pamato, visuomet pasidalija įspūdžiais.

– Niekas iš jų nebuvo išsitaręs, jog nelįstumėte į serialus?..

– Ne. Aš pati save anksčiau tuo įtikinėjau.

– Pasukusi aktorystės keliu tapote aplinkybių auka ar įgyvendinote savo svajonę?

– Aktorystė man labiau buvo tabu. Nuo mažumės man tai buvo išrinktųjų žmonių profesija. Tačiau kai baigdama dvylika klasių pagalvojau, kur tikrai noriu stoti, parašiau tik du dalykus: aktorinis meistriškumas bei kultūros istorija ir antropologija. Nuo vaikystės mane domino žmogus – kokia jo prigimtis, apskritai kas jis yra, kokia tai gyvūnų rūšis... Aktorystė yra būtent ta profesija, kur per vaidmenis gilinamasi į žmogaus pasaulį, o studijuodamas dalyvauji nuolatiniame savęs pažinimo procese.

– Gal ir „Giminės“ paliko savo žymę?

– Man tada norėjosi pajusti, ką reiškia vaidinti, o ne būti statiste. Atsimenu, mane pagirdavo, kad gerai sėdžiu, valgau ar kokį sakinį natūraliai pasakau, tačiau pati vis laukiau didesnių uždavinių, iššūkių.

– Koks aktoriaus bruožas jums atrodo svarbiausias?

– Matyt, etiškumas. Labai svarbu turėti profesinį stuburą. Liūdna ir nekelia pagarbos, kai matai, kad aktorius iš savo darbo išmeta žmogiškumo faktorių ir remiasi tik „dabar visi žiūrėkit į mane“. Juk ir scenoje, ir filmavimo aikštelėje jis nėra vienas – mūsų darbas yra kolektyvinis menas, kurio kokybė priklauso ir nuo to, kaip gebi dirbti su žmonėmis, matyti ir jausti, o ne tik rodyti save.

– Keliuose spektakliuose vaidinate šiuo metu?

– Skaičius kinta priklausomai nuo mėnesio. Vaidinu vidutiniškai penkiuose „No Theatre“, „Utopia“, Jaunimo teatro spektakliuose.

– Kas jums sunkiausia aktorės darbe?

– Būti kantriai ir išlaikyti savo vidinę tiesą. Aktoriaus darbas – tarsi nuolatinis kompromisų ieškojimas. Beveik niekada nebūna taip, kaip įsivaizduoji ir nori. Sunku, kai ne dėl savo kaltės negali patenkinti kūrybinių poreikių, įgyvendinti išsikeltų tikslų, apima baimė dėl rezultato, o tada labai svarbu išlaikyti blaivų protą ir tikėjimą tuo, ką darai ir kas esi.

– Ar aktorinio meistriškumo studijos jums daug davė – gal būtų užtekę ir talento, kuriuo jus apdovanojo gamta?

– Vaidinti gal ir galėčiau, bet nemanau, kad taip pat. Studijos man davė daug. Mes turėjome nuostabų kurso vadovą Gintarą Varną. Jis – labai svarbus žmogus mano gyvenime. Kaip ir kurso draugai. Juos labai vertinu kaip kūrėjus. Studijos buvo sunkus, reikšmingas, kartu ir gniuždantis bei grūdinantis laikas. Tai buvo ketveri akademiniai metai nekomfortiškoje zonoje. Turėjai arba išeiti, arba nuolat įveikti save. Kurso vadovui rūpėjo užsiauginti aktorius, į kuriuos jis investavo labai daug savo laiko, emocijų, tikėjimo, darbo.

– Tačiau Muzikos ir teatro akademijos jums neužteko...

– Dabar studijuoju Lietuvos psichodramos draugijoje ir Europos psichodramos institute. Šias žinias naudoju dirbdama mokykloje su vaikais, taip pat su vaikais, turinčiais raidos sutrikimų – Dauno sindromą, sergančiais autizmu. Nestatau su jais spektaklių. Man svarbu, kad jie pažintų ir pamiltų save, patikėtų, jog yra puikūs ir unikalūs, bei atrastų, kaip save išreikšti vaidybos ir psichodramos priemonėmis. Man tai – labai įdomus darbas.

– Kam jums to reikėjo?

– Jau minėjau, kad nuo mažens man įdomu, kas yra žmogus ir kiek visko telpa į šį apibrėžimą. Teatre man smalsu kapstytis po žmonių charakterius ir kurti savus personažus. Psichodrama – dar viena galimybė pažvelgti į žmogų, tik iš kitos pusės.

– Koks iki šiol sukurtas vaidmuo jums buvo svarbiausias?

– Net nežinau, ar pats vaidmuo, ar kūrybinis procesas. Tuomet, kai studijų metais kūrėme G. Varno „Dekalogą“. Jame bene daugiausia buvo asmeniškumų. Spektaklyje kūriau keturis vaidmenis, visi buvo labai skirtingi ir į kiekvieną buvo įdėta po didelį gabalą širdies. Tai buvo labai stiprus ano etapo atspindys, o dabar nė vieno iš jų nenorėčiau vaidinti.

– Ar vaidindama, dirbdama su vaikais nepristingate laiko sau ir šeimai?

– Man svarbu pakankamai laiko skirti šeimai ir sau. Daug laiko praleidžiu su vyru ir trimečiu sūnumi Abraomu.

– Gal užauginsite dar vieną aktorių?..

– Apie tai tikrai negalvoju. Norės būti aktoriumi – tegul. Kai tėvai aktoriai sako, jog nė už ką nenorėtų, kad atžalos eitų jų pramintu keliu, man atrodo, kad tokiose kalbose yra daug koketavimo. Mano tėvai nerodė jokio nusistatymo. Na, gal kažką sakė, kai vyresnysis brolis Balys stojo į aktorystę.

– Gal ir jaunėlis brolis Izidorius svajoja apie aktorystę?

– Nežinau... Nebent tyliai.

– Galvodama apie šeimą, nenorėjote vyro aktoriaus?

– Manau, kad man būtų sunku, jeigu dar ir mano gyvenimo partneris būtų aktorius. Jis yra teisininkas. Man žavu, kai matau kitus kolegas, kuriems teatras – kone 90 procentų gyvenimo. Aš nesu iš jų. Pajuntu didelę atgaivą, kai susitinku su žmonėmis ne aktoriais, kalbančiais apie kitus dalykus. Būtų baisu apsiriboti tik savo darbo srities žmonėmis.

– Kokiems malonumams pirmiausia skiriate laisvą laiką?

– Visų pirma galvoju apie keliones. Su vyru labai mėgstame keliauti dviese. Jis įsimylėjęs Afriką, aš taip pat neturiu nieko prieš. Porą mėnesių esame savarankiškai keliavę po Etiopiją, Džibutį, Somalilandą, Somalio dalį, de jure nepripažintą valstybę, mėnesį praleidome Mongolijoje, dar – Europos šalys, Baikalo ežeras... Svajojame aplankyti Namibiją, Šiaurės Ameriką. Tačiau šiuo metu negalime sau suteikti tokio malonumo ir dėl darbų, ir dėl finansų, ir dėl neatsakyto klausimo, kaip reikėtų keliauti su vaiku. Kol kas būtų nedrąsu su vaiku keliauti taip, kaip keliavome iki šiol, – miegmaišiai, bilietai į vieną pusę, pakeleivingos mašinos. Trumpesnėmis laisvalaikio akimirkomis noriai griebiuosi knygos, su malonumu lankausi muziejuose ar galerijose, teatruose, kino teatruose. Man labai patinka gilintis į Vilniaus istoriją. Nemažai apie tai skaitau. Anksčiau, kai dviese su vyru eidavome pasivaikščioti vedžiodami šunį, aš jam parodydavau įvairias vietas ir papasakodavau, kuo jos ypatingos Vilniaus istorijoje.

– Ar šiandien jaučiatės saugi gyvendama Lietuvoje, kai visi gąsdina karu?

– Karo bijau. Įdomu, ar ateities istorikai 2015 metus įvardys kaip tuos, kuriais karas jau vyko, nes man sunku juos pavadinti taikos metais.

– Ar galite sakyti, kad šiuo metu esate laiminga?

– Taip, aš esu laiminga. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad nieko daugiau nenoriu.

– Ko reikia, kad savyje apčiuoptum tą laimės jausmą?

– Saugumo, savirealizacijos, savęs priėmimo, santykių, kurie klostytųsi taip, kaip nori, artimų žmonių gerovės, svajonių.

– Apie ką dabar dažniausiai svajojate?

– Apie karjeros dalykus ir pramogas, pirmiausia – keliones. Labai norėtųsi išbandyti save profesionaliajame kine, kur vyksta repeticijos, iš anksto žinomas scenarijus, kur gali kurti, kur tavo darbas prieš kameras susijęs ne su išlikimu, o su kūryba.

– Ar padirbėjusi filmavimo aikštelėje su kitais aktoriais tampate gerais draugais?

– Vienas iš mano uždavinių – palaikyti gerus santykius su visa kūrybine komanda. Kita vertus, tapti mano draugu nėra lengva. Nuo pradinių klasių turiu geriausią draugę vaikų psichiatrę, psichoterapeutę Gabrielę. Ketvirtoje klasėje mes tapome kraujo seserimis.

– Kaip tai įvyko?

– Salomėjos Nėries mokyklos trečiojo aukšto tualete... Apie kraujo sutartis tikriausiai žinojome iš romanų. Nusprendėme, jog mes – tokios artimos, kad galime tapti kraujo seserimis: abi prasipjovėme po pirštą ir pridėjome vieną prie kito. Dar buvo surašyta sutartis, kas yra galima ir kas – ne. Nuostabu, kad tas kodas „įsirašė“ visam gyvenimui.

– Kas jums yra geriausia draugė?

– Tai nepakeičiamas ryšys. Kas yra tėvai, kas yra gyvenimo partneris, lyg ir aišku, o aš esu laiminga turėdama ir geriausią draugę. Ne kiekvienas gali sukurti tokius santykius. Geriausia draugė – tai žmogus, su kuriuo turi didelę asmeninę praeitį, su kuriuo išgyvenai daug bendrų potyrių, kuri bendrą pasaulį. Gabrielė – labai mylimas žmogus, nepakeičiamas pastiprinimas ir mano gyvenimo dalis.

– „Juodose katėse“ jūsų trijulė (dar Valda Bičkutė ir Karina Stungytė) taip pat esate geriausios draugės...

– Anksčiau šių aktorių artimai nepažinojau. Aktoriaus profesija ir yra žavi tuo, kad reikalauja pajusti ryšį, kai vėliau ir gyvenime sunku suprasti, ar jis čia tikras, ar ne.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2015, nr. 11)