Juozas Šalkauskas – Vilniaus rotušės ceremonmeisteris

Nenuostabu, kad ilgamečio Lietuvos nacionalinio radijo diktoriaus bei spaudos apžvalgininko Juozo ŠALKAUSKO vizitinė kortelė visada buvo jo balsas. Beveik prieš metus, kai balandžio mėnesį stuktelėjo „senjoro“ amžius, jam teko atsisveikinti su radiju. O juk šiam darbui atiduoti 44 metai.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Nauja veikla reprezentacinėje vietoje
„Puikiai suvokiu, kad tenka užleisti vietą jaunimui. Vis dėlto tai mano jaunystės ir brandos metai, kurių visada pasiilgsiu, kaip žmonės po rudens darganų ir žiemos pasiilgsta pavasario“, – šypsosi Juozas, kuriam nepavyko ilgai ilsėtis, nes tada jam plačiai atsivėrė Vilniaus rotušės durys.

Jau bemaž metai, kai J. Šalkauskas, kurį ne tik iš balso pažįsta jeigu ne visa, tai bent jau pusė Lietuvos, dirba Vilniaus rotušės ceremonmeisteriu. Tai labai reta pareigybė – ji dar yra Kauno rotušėje, kai kuriuose Vakarų miestuose. Tiesioginis Juozo viršininkas, minėtos įstaigos vadovas Jonas Jonynas, su kuriuo jis sėdi viename kabinete, teigia, kad ceremonmeisteris yra lankytojams pats matomiausias rotušės darbuotojas. Tokiai reprezentacinei įstaigai ir buvo reikalingas ne eilinis, o visuomenei gerai pažįstamas žmogus.

„Juozą daug kas pažįsta jei ne iš matymo, tai iš balso, – sako J. Jonynas. – Be to, jis jau bemaž dešimt metų ne kartą čia yra vedęs svarbius renginius, tarp jų, pavyzdžiui, Lietuvos ir Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentų Valdo Adamkaus ir Džordžo Bušo susitikimą.“ Jis priduria, kad Vilniaus rotušė – unikali įstaiga, įsikūrusi garsaus architekto Lauryno Stuokos-Gucevičiaus projektuotame pastate. Pasak J. Jonyno, paprastai rotušėse būna įsikūrusios miestų savivaldybės, o vilniškė atlieka reprezentacinę ir kultūrinę funkciją. Tiesa, čia bene svarbiausia ir puošniausia vieta yra sostinės mero menė. Panašią funkciją Europoje atlieka nebent Rygos rotušė.

Geras darbas tas, kuris prie „dūšios“
Paprastai žodžio kišenėje neieškantis ir daug įvairių pomėgių turintis J. Šalkauskas visai rimtai prisipažįsta, kad jis gyvenime niekada nedirbo tokio darbo, kuris jam nebūtų mielas. Tokie žmonės – laimingi, ir Juozas yra vienas iš jų. Mat jo veikla ir pomėgiai daugiausia siejasi vieni su kitais. Jis – ir žurnalistas, ir fotografas, ir diktorius, ir spaudos apžvalgininkas, ir skaitovas, ir kolekcininkas bei keliautojas... Tai dar ne visas jo darbų bei pomėgių sąrašas. „Man pasisekė, kad visa tai, ką aš dirbu ar veikiu, man nėra kažkokia prievolė ar pančiai. Gyvenimo prasmė tikriausiai ir yra gyventi įdomiai pačiam ir daryti tai, kas įdomu kitiems“, – įsitikinęs vyras.

Įdomu, kad Juozui atėjus dirbti į Vilniaus rotušę pravertė jo aistra kolekcionuoti kaklaraiščius. Vietoj jo pirmtako Sauliaus Pilinkaus nešiotos ceremonmeisterio grandinės J. Šalkauskas pasiūlė naujovę – ryšėti kaklaraištį su Vilniaus herbo simboliu. Tokių simbolinių Vilniaus rotušės darbuotojams skirtų atributų pagaminta vos keletas.

Beje, unikalioje ir tikriausiai didžiausioje Lietuvoje, o gal ir svetur kolekcijoje yra apie 1 200 kaklaraiščių. Lankytojai paprastai būna nustebę, kai pamato, jog renginio vedėjas ryši būtent vienai ar kitai progai tinkamą kaklaraištį. Kai vyksta muzikinis renginys, Juozas ateina su kaklaraiščiu, ant kurio pavaizduotos, pavyzdžiui, natos, o kai susirenka į iškilmes sportininkai, dažniausiai atkreipia dėmesį į olimpinių žiedų simbolį ir pan.

Visos permainos tik į gera
Liaudis sako, jog nėra tokio blogio, kuris neišeitų į gera. Taip atsitiko ir Juozui. Tad kokių gi pliusų atsirado per pastaruosius metus? Pats didžiausias, pasak jo, tas, kad nebereikia keltis pusę trijų nakties, nes penkios minutės po penkių ryto jau laukdavo eteris. Iki to laiko reikėdavo perskaityti rytinius laikraščius, atsirinkti tai, kas įdomiausia ir vertingiausia klausytojams, iš kurių, beje, ne vienas pirkdavo spaudą vien pasiklausęs J. Šalkausko rekomendacijų.

„Būdavo, kad pervargdavau, nes dieną kažkur eidavau ar vesdavau kokį renginį. Tad būdavo, kad miegodavau vos kelias valandas per parą. Todėl sveikatai tai tikrai nebuvo, kaip jūs sakote, pliusas, – prisimena spaudos apžvalgininkas. – Rezultatas – aiškus: nervinė įtampa, kartais prikimdavo balsas. Kai visa ta nenormali dienotvarkė pasikeitė, man pradėjus dirbti Vilniaus rotušėje, išsimiegu kaip žmogus. Dėkui Dievui ir tiems, kurie mane čia priėmė kaip savą, nes nebėra tos nervinės įtampos, kuri žmogui pagadina daug kraujo. Juk visos ligos, kaip žinome, nuo nervų.“ O šioks toks minusas, pasak Juozo, tas, kad kartais apima radijo mikrofono ir bendravimo su kai kuriais kolegomis nostalgija. Spaudos apžvalgininkas prisimena ir kai kuriuos negatyvius momentus, kai kas nors prikibdavo, kad per daug dėmesio skirdavo vienam ar kitam laikraščiui, kad ne nuo to rašinio pradėdavo apžvalgą ir pan. „Tokios neadekvačios pastabos tikrai nepadėdavo, nes iš tiesų stengiausi būti objektyvus. Tačiau juk aš taip pat esu žmogus, turintis savo nuomonę. Svetimos man niekas neįpiršdavo“, – sako pašnekovas.

Ir vis dėlto ką Juozui davė tie metai, kai buvo radijo diktorius, vėliau – klausytojų mėgstamas ir, atrodė, nepamainomas rytinių spaudos apžvalgų vedėjas? „Dirbdamas Lietuvos radijuje visada buvau Lietuvos įvykių verpete, pats pirmas pranešdavau kokią gerą, o kartais ir blogą naujieną, taip pat vedžiau įvairius renginius. Bendrauti su žmonėmis ir jiems tarnauti visada patiko“, – kalba J. Šalkauskas.

Po lietuvių kalbos ir literatūros studijų Vilniaus universitete Juozas dar baigė Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultete klubininkystę. Tad jam renginių vedėjo vaidmuo buvo mielas. Diktoriaus balsas skambėdavo oficialiuose valstybės renginiuose, taip pat respublikinėse Dainų ir šokių šventėse, „Poezijos pavasariuose“, tradiciniuose Kaune vykstančiuose „Gintarinės poros“ konkursuose ir kt. Jį organizatoriai kviesdavosi ir kviečiasi, jeigu nori, kad renginiai vyktų rimtai ir sklandžiai, be jokio vedėjo vaipymosi ir nereikalingų improvizacijų. Tad sukaupta patirtis Juozui labai praverčia ir dabar, kai jis jau bemaž metai dirba ceremonmeisteriu.

Likimo paradoksai
Beje, praėjusių metų balandžio 30-oji buvo paskutinė J. Šalkausko darbo diena Lietuvos radijuje, o štai įsimintiną gegužės 7-ąją, Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos dieną, Katedros aikštėje fotografijos veterano Zino Kazėno parodos atidarymo metu priėjo prie Juozo sostinės meras Artūras Zuokas ir pasiūlė jam dirbti Vilniaus rotušėje. Tą pačią dieną Seime ilgamečiam LRT darbuotojui buvo įteiktas apdovanojimas „Už viso gyvenimo nuopelnus žurnalistikai“. Ir tai – dar ne viskas... Kaune Lietuvos žurnalistų sąjungos miesto skyrius ir Kauno meras tądien skyrė pirmojo Lietuvos radijo diktoriaus Petro Babicko premiją ir auksinį mikrofoną. „Iš tiesų paradoksas, kad mane taip gražiai pagerbė ne Lietuvos radijas, kuriam atidaviau 44-erius gyvenimo metus, o Lietuvos žurnalistų sąjungos Kauno skyrius“, – prisimena Juozas su šypsena, tačiau jo balse vos juntama ir nuoskaudos gaidelė. Šie jo darbo įvertinimai rodo, kad dirbta ne veltui.

Dar vienas įdomus J. Šalkausko gyvenimo paradoksas, reiškiantis, kad prietarai jam nė motais, – laimingas skaičius 13. Jo elektroniniame pašte taip pat yra šis skaičius, dar vadinamas velnio tuzinu. Vilniaus rotušės kabineto, kuriame vyras dirba, numeris – 213. Tačiau kai sužinai, kad J. Šalkauskas gimęs balandžio 13 dieną, tampa aišku, kodėl šis skaičius yra laimingas. Ir apskritai jam, kaip ir daugeliui žmonių, gimusių balandžio mėnesį, prasidedantį Melagių diena, būdingas humoro jausmas. Tiesa, kartu Juozui, kaip ir kitiems jo Zodiako ženklo atstovams, būdingas „avininkiškas“, be to, aukštaitiškas užsispyrimas, kuris praverčia siekiant gyvenimo tikslo...

Senjoras senjorui nelygus
Juozas neturi laiko susimąstyti, ar jis jau peržengė tą slenkstį, kai į pensiją išėjęs žmogus, kitaip dar vadinamas „senjoru“, nebenori jokios veiklos. „Kol esi tarp žmonių ir jautiesi esąs jiems reikalingas, tol gyveni ir džiaugiesi gyvenimu. Man sakė, kai išėjau iš radijo: „Juozai, pailsėk, patinginiauk.“ O man tinginiauti nuobodu. Džiaugiuosi, kad veiklos turiu labai daug, pomėgių – taip pat. Tik spėk suktis. Norite – tikėkite, norite – ne, bet man veiklos reikia kaip oro. Tad dirbdamas čia, Vilniaus rotušėje, ir nuolat būdamas tarp žmonių pailsiu“, – tikina pašnekovas ir priduria, kad visą gyvenimą dirbo tik tuos darbus, kurie jam yra prie širdies. O svarbiausia jam tai, kad nebuvo tokio darbo, kuriame reikėdavo sėdėti nuo 8 iki 17 val. Net ir tapdamas vieneriems metams „Eltos“ fotokronikos vyriausiuoju redaktoriumi, tuomet jau žinomas ne tik kaip diktorius, bet ir kaip fotografas vyras buvo pareiškęs, kad tai – judrus darbas ir jo prie kabineto darbo stalo nepririši...

Dabar, kai radijui pusę gyvenimo atidavęs vyras nėra „pririštas“ prie spaudos apžvalgų, randa daugiau laiko nuvykti į jam mielą Joniškio kraštą, kuriame gyveno, baigė mokyklą, surengė nemažai vakarų, susitikimų su rašytojais ir poetais, fotografijų ir kaklaraiščių parodų. Kraštiečiai 2006 metais Juozą išrinko Joniškio garbės piliečiu.

Kelionės po Lietuvą J. Šalkauskui – įprastos. Šiuo metu jo fotografijų parodos veikia trijose Lietuvos vietovėse: Alytaus kolegijoje – „Vietnamo veidai ir vardai“, Tytuvėnų regioninio parko direkcijoje – „Sakurų paunksmėje“, Rokiškio rajono Kriaunų miestelyje – „Mūzos pavilioti. Poezijos pavasariai“ (čia eksponuojamos autoriaus darytos nuotraukos nuo 1972 metų). Dar viena įdomi paroda veikia Vilniuje, UAB „Biuro pasaulis“, – tai jau devintoji kaklaraiščių paroda iš garsiosios ir didžiausios Lietuvoje Juozo kolekcijos.

Ir dar apie metus, kurie prabėga nejučia... Tiksliau – apie tą propaguojamą „senjorų“ luomą, kuris vieniems patinka, o kitiems – ne... Juozas sako, kad žodis „senjoras“ jam tikrai nekliūva, jis dar smagesnis negu lietuviškas – „pensininkas“. „Juk ne apibūdinimas ir ne amžius yra žmogaus esmė. Svarbu tai, koks tu esi širdyje – jaunas ar senas, romantikas ar niurgzlys, užsispyręs ar tolerantiškas“, – įsitikinęs J. Šalkauskas, prieš kelerius metus kartu su radijo ir televizijos laidų vedėja Bernadeta Lukošiūte, arba paprasčiausiai vaikų ir jų tėvelių vadinama teta Beta, pelnęs LRT kalbos grynuolių vardus.

Balsas, kurio nesumaišysi su kitu
Dar viena veikla, kuri nenutrūko Juozui atsisveikinus su diktoriaus ir apžvalgininko darbu, – grožinės literatūros įgarsinimas. Ten, kur dabar yra Lietuvos aklųjų biblioteka, dar sovietiniais metais buvo įsikūrę garso įrašų namai. Aktoriai ir diktoriai ten nuo seno garsindavo knygas. Anksčiau knygos balsu buvo įrašomos į magnetofono kasetes, o dabar – į kompaktines plokšteles. Vėliau tos plokštelės siunčiamos po visą Lietuvą į bibliotekos filialus.

Kiek knygų nuo 1970 metų yra įgarsinęs, išskirtinio balso savininkas J. Šalkauskas pats seniai nebeskaičiuoja. Tai jam – dar vienas širdžiai malonus darbas. Būna ir taip, kad atėjęs į biblioteką žmogus renkasi knygą ne pagal autorių, o pagal skaitovą. Pastaruoju metu Juozas yra perskaitęs ir su klausytojais pasidalijęs neseniai anapus išėjusio rašytojo Romualdo Granausko paskutiniąja knyga.

„Dėl savo gyvenimo tempo, nuolatinio skubėjimo ne visada turiu laiko naujausioms mūsų rašytojų knygoms perskaityti, todėl kiekvieno kūrinio įgarsinimas ir man pačiam tampa naudingu ir įdomiu užsiėmimu, – aiškina pašnekovas. – Kad ir kokia neįdomi mano skoniui būtų knyga, aš ją turiu klausytojui pateikti taip, kad žmogus norėtų jos klausytis iki galo. Tai labai svarbu akliesiems ir silpnaregiams, iš kurių likimas atėmė regėjimą, tačiau kuriems suteikė unikalų gebėjimą klausytis. Tad jeigu knygą skaitysi nenuoširdžiai, ne iš širdies, jie paprasčiausiai tą kompaktinį diską išjungs, net jeigu tai bus geriausio autoriaus kūrinys.“

Beje, knygų garsinimas diktoriui buvo ir gera lietuvių kalbos žinių, ypač kirčiavimo, tobulinimo mokykla. Jis įsitikinęs, jog garsinių knygų nepakeis jokios kompiuterinės skaityklės, nes jų vis dažniau pageidauja ne tik aklieji ir silpnaregiai, bet ir žmonės, kurie sėdi prie vairo, keliauja traukiniais ar lėktuvais arba paprasčiausiai ilsisi gamtoje.

Juozas ir jo moterys
Juozas gali pasigirti, kad turi nuostabią žmoną Ireną. Su ja užaugino du vaikus, kuriuos pavadino Lietuvos kunigaikščių vardais: sūnų Žygimantą, kuriam netrukus sukaks 40 metų, ir 35-erių dukrą Gediminą. Sūnus dirba televizijos laidas kuriančioje kompanijoje „TV manija“, o dukra, kaip ir visa šeima, užsikrėtė fotografija ir dar dėsto dailę vaikams. Visų džiaugsmui, auga keturi anūkai. Tad ir Velykų savaitgalis buvo smagus, nes prie stalo susirinko nemažas būrys artimųjų. O iki švenčių J. Šalkauskui rotušėje teko vesti nemažai svarbių renginių, tarp kurių – ir kas antrus metus vykstanti reprezentacinio sostinės savivaldybės apdovanojimo – Žygimanto Augusto medalio – įteikimo ceremonija.

Beje, Juozo žmona kartu su seserimi dvyne Stefanija yra baigusios lituanistikos ir žurnalistikos mokslus Vilniaus universitete. Abi – labai panašios, o studijų metais ir kiek vėliau sunku būdavo atskirti, nes dar ir vienodai rengdavosi. Seserų ir pomėgiai vienodi – kelionės ir fotografija. Kaip įvyko, kad įsimylėjo Ireną, o ne jos seserį, Juozas nelinkęs atvirai pasakoti, mat tai – jau sena istorija. Antra vertus, pašnekovas tikina, kad jos abi tai žino ir to užtenka. „Myliu aš jas abi, bet Ireną – labiau“, – šypsosi vyras.

Tiesa, ne kartą yra pasitaikę, kad kelionėse, kurias planuoja kartu su viena turizmo įmone, o maršrutus koreguoja patys, Juozas buvo vienas su penkiomis moterimis. O su žmona ir jos seserimi juos sieja ypatingas ryšys.

Kelionių akimirkos iš bemaž 60 šalių
Juozas ir Irena Šalkauskai – iš tų žmonių, kuriems maga pamatyti kuo daugiau pasaulio. Todėl nestebina išgirdus iš pašnekovo, kad jiedu su žmona didelių turtų neužgyveno, nes to tolimesnių kelionių troškulio vien vandeniu nenumalšinsi. Nemaža dalis šeimos biudžeto skiriama būtent kelionėms, taip pat fotografavimo, filmavimo ir kitokiai šiuolaikinei aparatūrai įsigyti. Pasirodo, kad jiedu yra aplankę daugiau kaip 60 pasaulio šalių. Galima sakyti, kone pusė pasaulio...

Iš tų kelionių į Japoniją, Vietnamą, Indiją, Kiniją atsirado ir puikūs jų pačių parengti ir gražiai atspausdinti kelionių albumai. „Šiais laikais viską gali laikyti kompiuteriuose ar jų laikmenose ir kartkartėmis pasižiūrėti, tačiau tas procesas neatstoja to, ką pamatai ir kitiems parodai tokiose nuotraukų knygose, – įsitikinęs J. Šalkauskas. – Vienoje tokioje knygoje yra daugiau kaip 700 nuotraukų iš kokių penkių tūkstančių. Kol maketuojame tą kelionių knygą, kartais būna kone peštynių, kodėl dedame tą nuotrauką, o ne kitą... Aš labiau esu techninis redaktorius, o Irena – meninis.“

Kur ketina Šalkauskai keliauti šiemet? Juozas sako, kad kol kas jis nėra numatęs jokios kelionės, ir čia pat prisimena žinomą patarlę: „Niekada nesakyk „niekada“. O štai žmona ketina skristi už Atlanto ten, kur jau daugiau kaip dešimtmetį yra išvykusi jos sesuo Stefutė, ir po vasaros sugrįžti į Lietuvą.

"Savaitė" nr. 15, 2015 m. balandžio 8 d.

Projektui „Asmenybės“ gauta parama iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.