Rimo Tumino didžioji meilė – Mažasis teatras ir gyvenimas

Neramaus būdo ir išskirtinio talento žmogus režisierius Rimas TUMINAS save dalija dviem teatrams – Vilniaus mažajam, kurio yra vienas iš steigėjų bei meno vadovas, ir Maskvos Jevgenijaus Vachtangovo. O tai, kad jo gyvenimas be teatro neįmanomas ir nesuvokiamas, – aksioma. Tad bene didžiausias maestro džiaugsmas tas, kad jo sukurtas tradicijas ir teatro dvasią toliau puoselėja dukra Gabrielė Tuminaitė.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Kas gena į pasaulį?

R. Tuminas įsitikinęs, kad žmogus visada turi išnaudoti jam suteiktas galimybes tobulėti, pasižmonėti, įgyti daugiau patirties. Visa tai ir dar neatrastų horizontų romantikos troškimas jį lydi nuo vaikystės ir gena padarius vieną darbą imtis kito. Taip buvo ir tada, kai R. Tuminas buvo pakviestas į Islandijos, Suomijos, Škotijos, Lenkijos teatrus statyti spektaklių, ir tada, kai prieš septynerius metus jam buvo patikėtas J. Vachtangovo teatro vairas. Panašiai yra ir dabar.

Kelias savaites pabuvęs Vilniuje, kur Mažasis teatras intensyviai rengiasi 25-mečio jubiliejui, o ta proga jis stato Tomo Bernhardo pjesę „Minetis“, užsuko repeticijų motoriuką ir su maskviečių spektakliu „Eugenijus Oneginas“, išvyko gastrolių į Londoną. Privalėjo važiuoti, nes ten laukė ir susitikimai su prodiuseriais. Mat viename iš Londono teatrų R. Tuminas pakviestas statyti Antono Čechovo „Trijų seserų“. Be to, lietuvių režisieriaus laukia dar vienas kūrybinis išbandymas. Jam siūloma kurti vaidybinį filmą to paties minėto jo mylimo rusų klasiko kūrinių motyvais. „Turėjau susitikti su būsimo filmo herojumi britų aktoriumi Ralfu Fainsu, kurį žiūrovai pažįsta iš kino filmų „Oneginas“, „Šindlerio sąrašas“, „Viešbutis „Didysis Budapeštas“ ir kt.“, – sako režisierius. Beje, jubiliejinės Vilniaus mažojo teatro savaitės dienomis, kai bus parodyti trys „Minečio“ spektakliai, žiūrovų laukia staigmena – pagrindinį vaidmenį spektaklyje režisierius patikėjo seniai teatro scenoje matytam aktoriui Vladui Bagdonui, taip pat jį rengia ir vienas iš teatro mohikanų Arvydas Dapšys.

Sėkmė, svarstymai ir abejonės

Tad pastaruoju metu darbų ir sumanymų R. Tuminas turi per akis. Be jau minėtų, režisieriaus rudeniop dar laukia naujas iššūkis – Dmitrijaus Šostakovičiaus opera-oratorija „Katerina Izmailova“ Maskvos Didžiajame teatre. O kur dar darbas su būsimaisiais aktoriais Maskvoje, kur veikia jo įkurta teatro studija, kur dar būsimos gastrolės ir trumpi sugrįžimai į Vilnių pasižiūrėti, kaip sekasi jo kolektyvui, patikrinti, ar „neišsikvėpė“ jo pastatyti ilgaamžiai spektakliai: Mariaus Ivaškevičiaus „Madagaskaras“, Nikolajaus Gogolio „Revizorius“, A. Čechovo „Trys seserys“ ir kt. Beje, toji jo meilė vilniškiam teatrui iš tiesų yra abipusė. Meilėje telpa viskas: ir teatras, ir žmogus, ir pasaulis. Maestro teigia, kad teatras – tai meilės jėga, kuri gali atskleisti vidinius gyvenimo reiškinius ir stebinti, žavėti žmoguje slypinčiomis beribėmis galimybėmis. Tas beribes aktorių galimybes R. Tuminas ir atskleidžia taip, kad jie juo pasitiki, pas jį nori vaidinti pačios ryškiausios scenos meno žvaigždės.

„Pagalvoju, kad tokių įdomių pasiūlymų kaip dabar ir tiek darbų galėjau turėti prieš kokius dešimt metų, kai buvau sveikesnis, – kalba talentingasis kūrėjas, neslepiantis, kad jam teko nepavydėtina dalia susirgti vėžiu. – Kritinėje gyvenimo situacijoje suradau principą: „Kovoti nekovosiu, bet ir nepasiduosiu.“ Nesu kovingos natūros žmogus. Seniai esu suvokęs kovos, konflikto prasmę: su neteisybe, apgaule reikia kovoti ne ginklais, o menu, meile ir grožiu. Dera į kovą žiūrėti truputį atsitraukus, iš šalies, nes taip gali objektyviau vertinti situaciją. Kova – ne meno sritis. Beje, tai tinka ir vertinant įvykius Ukrainoje, dėl kurios man sopa širdį, nes ten žūsta niekuo nekalti žmonės... Didmiestis, į kurį važiavau dirbti su dideliu ūpu, kur atsivėrė nauja erdvė mano kūrybai, man tapo atgrasus ir agresyvus. O tada, kai važiavau prieš septynerius metus ir vėliau, kai savo spektakliais J. Vachtangovo teatre atgaivinau jo buvusią šlovę, žmonių nuotaikos Rusijos sostinėje buvo visai kitokios. Buvo daugiau šypsenų, nuoširdumo, o kiti savo chamizmą ir agresiją skandino savyje... Tapo nemalonu gyventi, bet pabėgti iš jos kol kas neskubu, nors kartais juntu, kad esu atsidūręs tokioje nepavydėtinoje situacijoje, kuri vadinama „svetimas tarp savų ir savas tarp svetimų“. Mes, lietuviai, dirbantys Maskvoje, susirenkame ir svarstome, kur bent kruopelyte galime būti naudingesni – ar čia, ar kitur. Manau, kad mano misija dar nebaigta, nes demokratiškas vertybes ir toliau ketinu diegti europietiška teatro kalba.“

Tos režisieriaus pastangos Rusijoje sulaukė kelių aukščiausių teatro apdovanojimų – keturių „Auksinių kaukių“, „Sezono vinies“, „Teatralo žvaigždės“ (daugiausia už spektaklį „Eugenijus Oneginas“), taip pat daugybės kitų prizų, o pats naujausias įvertinimas – tarptautinė premija „Baltijos žvaigždė“ („Baltijskaja zvezda“) už humanitarinių ryšių Baltijos regiono šalyse plėtrą bei stiprinimą. Apie R. Tumino meistriškumą metų pradžioje Rusijoje išleista jau antroji teatro kritiko Dmitrijaus Trubočkino knyga „Maskvos spektakliai“.

Siekis – atkurti pažeistą harmoniją

Tarp Maskvos ir Vilniaus nuolat migruojantis teatro režisierius ir pedagogas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje išugdęs ir į gyvenimą išleidęs tris savo kursus, yra iš tų žmonių, kurie prisipažįsta esą pasmerkti teatrui. Ir ne kuriam nors vienam, o apskritai suvilioti mūzos Melpomenės kerų. „Teatras – liga ir bėda. Be jo neištverčiau nė mėnesio. Turiu jam tarnauti, kiek išmanau ir kiek galiu laikytis humanistinės pozicijos, kurios tikslas – harmonizuoti gyvenimą. Esu pasmerktas, nes man reikia vėl ir vėl atkurti tą pasaulyje pažeistą, gal išniekintą harmoniją, – aiškina režisierius. – Juk ir Viljamas Šekspyras penkių veiksmų pjeses rašė tam, kad paskutiniame veiksme pasiektų tiesą ir teisingumą. Jo penktasis veiksmas visada sudeda taškus ant i. Tuos, kuriuos reikia nubausti, nubaudžia. Per netektis herojai eidavo į teisybę ir harmoniją... Tačiau didysis dramaturgas neparašė šeštojo veiksmo, kaip gyventi toliau. Tad ir mano, ir teatro pareiga – tą veiksmą bandyti rašyti, nes svarbu, kaipgi toje harmonijoje gyventi, kokie turėtų būti žmonių santykiai.“

Paklaustas, kokiame veiksme šiuo metu gyvename mes, maestro ilgai negalvodamas atsako, kad gyvename trečiajame tragedijos veiksme, kur klesti intrigos, pavydas, neteisybė, apgaulė, vyksta žiauri konkurencija, žudynės... „Tačiau laukia dar ketvirtasis ir penktasis veiksmai. Kiek dar mūsų turėtų žūti, kad galėtume išgyventi, įgyti išminties, patirti penktojo veiksmo finalą, o šeštąjį, kaip jau minėjau, patys rašyti“, – dėsto režisierius. Ir čia teatro meistras prisimena filosofo ir astronomo Ptolemajo įžvalgas, kurios teigia, kad pasaulyje yra aštuonios sferos, iš kurių aukščiausioji yra angelų choras, t. y. harmonija, gaubianti žemę. „Kai mes galėsime tai pasiekti, tuomet ir sukursime tą šeštąjį gyvenimo pjesės veiksmą“, – pasitelkęs antikos išminčiaus mintis kalba pašnekovas.

Draugai padeda atsikratyti abejonių

Teatro magija iš Vilniaus R. Tuminą yra nuvedusi ne tik į kelis garsiausius Maskvos teatrus, bet ir į daugelį Europos valstybių, kur atsirado įdomių, daugiausia, ko gero, rusų klasikų spektaklių. Teatro visuomenė ir smalsesni žiūrovai pasidomi, iš kur toks originalaus mąstymo ir savito braižo režisierius. Ir čia būtent išryškėja, kad tai dar vienas teatro asas iš Lietuvos.

Režisierius teigia, kad jo spektakliai gal tik iš pirmo žvilgsnio atrodo lengvai įkandami, žaismingi, tarsi atsiradę be ypatingų pastangų ir prakaito. „Dabar, kai gyvenimas man suteikė galimybę dirbti su įvairių šalių aktoriais, asmenybėmis, atrodytų, turėčiau eiti pirmyn nesidairydamas į šalis, bet, gal kam pasirodys keista, mane labai dažnai apninka abejonės. Ir ilgokai užtrunka. Mano geriausias draugas kompozitorius Faustas Latėnas, mano spektaklių muzikos autorius, kartais tyčiojasi iš manęs. Sako: „Esi visokių premijų laureatas, o taip dažnai abejoji...“ Mes esame trys draugai: Faustas, scenografas Adomas Jacovskis ir aš. Jie sutrumpina tą mano abejonių laikotarpį. Kartais pagalvoju, kad gal vertėtų atsisakyti kurio nors iš jų pagalbos, bet apsisuku ir matau, kad geresnių ir talentingesnių, mano darbo specifiką puikiai suvokiančių žmonių nėra. Tiesą sakant, yra, bet aš be jų negaliu. Juk mes trise, galima sakyti, ir Vilniaus mažąjį teatrą sumanėme įkurti.“

Teatralų dinastijos pradininkas

Klausydama maestro minčių apie gyvenimą teatre ir gyvenimo teatrą, pokalbį pasuku žemiškesne kryptimi. Kaip atsitiko, kad paprastų tėvų iš provincijos sūnus tapo teatro genijumi? Kokias charakterio savybes jis paveldėjo iš tėvo ir mamos? „Jeigu klausiate apie polinkį į menus, yra aiški mamos Veronikos, kurią visi vadindavo Verute, įtaka. Ji buvo siuvėja, tikra menininkė, modelį parinkdavo pagal figūrą, ginčydavosi su užsakovėmis, kurios prašydavo išryškinti tai, kas joms visai netinka. Dabar ją vadintų dizainere. Pas ją siūdinosi miestelio moterys. Aš nejučia buvau mažų mizanscenų liudininkas, stebėdavau, kaip jos matuojasi, staiposi prieš veidrodį, džiaugiasi, kad suknelė ar palaidinė gražiai gula prie kūno, o mama pataria, kaip jos gali atrodyti oriai, puikiai. Man tokie „seansai“ buvo savotiškas teatras, ir mama labai mėgo teatrą, koncertus, kurie buvo organizuojami vienoje ar kitoje provincijos vietoje, kur mums teko gyventi“, – šypsosi prisiminęs vaikystę režisierius.

Iš pradžių vaikinas susižavėjo kinu ir rodė filmus kultūros namuose, paskui dirbo suvirintoju, statybininku, kitokius fizinius darbus, o dar vėliau likimas jam buvo palankus – jis įstojo į televizijos režisūrą Lietuvos konservatorijoje, paskui – į GITIS (Anatolijaus Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje).

Beje, režisieriaus mama, jau iškeliavusi anapus, buvo stačiatikė. „Pamenu, namuose stovėjo Vytauto Didžiojo portretas, o kampe – ikona. Mama, kaip ir kiti mūsų krašte gyvenantys stačiatikiai, puikiai kalbėjo lietuviškai, o tėtis buvo katalikas. Todėl mamai teko priimti katalikybę, kad galėtų su juo susituokti. Jų meilė tada buvo tokia stipri. Iš tos meilės gimiau aš ir brolis“, – pasakoja apie savo šaknis maestro.

Gabrielė iškrėtė „šposą“

Parūpo sužinoti, kaip atsitiko, kad teatro liga užsikrėtė ir R. Tumino jaunėlė dukra Gabrielė, kurios spektakliais žavisi ne tik Lietuvos, bet ir Maskvos publika. Šis tęstinumas – ko gero, režisierių dinastijos pradžia.

Apie tai, kaip jaunėlė pateikė staigmeną, režisierius pasakoja su šypsena: „Ji studijavo Vilniaus universitete kultūros istoriją ir antropologiją, ir aš tuo buvau labai patenkintas, bet atsitiko visai nenumatytas dalykas. Tais metais rinkau aktorių-režisierių kursą. Rudenį turėjo būti papildomas pretendentų konkursas. Atėjau į priėmimo komisiją ir staiga sąraše pamačiau Gabrielės Tuminaitės pavardę. Pirmiausia pagalvojau, kad tai paprasčiausias sutapimas. Gal bendrapavardė. Bet ne... Viskas sutapo. Antrosios tokios negali būti. Buvau pritrenktas. Nesupratau, ar ji meta pradėtus mokslus, ar studijuos ir tą, ir tą... Todėl man teko palikti vertinimo komisiją, nes kitaip negalėjau. Komisija nusprendė, kad ji verta. Tiesa, maniau, kad dukros buvimas kurse mane trikdys, tačiau į ją žiūrėjau kaip ir į visus kitus studentus, reikalavimai buvo vienodi. Ačiū Dievui, nebuvo nė vienos dienos, jog būčiau jutęs kokį kompleksą ar nepatogumą, kad mano dukra studijuoja mano paties kurse. O su kurso draugais ji labai greitai rado bendrą kalbą. Tad apie kokį nors jos išskirtinumą neverta nė kalbėti. Ji pati mokėjo iš tokio pavojaus išsivaduoti.“

Apie Gabrielės charakterį tėtis sako, kad ji yra kieto, gal net kiek vyriško būdo, kuris jam šiek tiek primena jo tėvo. „Tėvas buvo labai savarankiškas žmogus, diktatorius. Jeigu ką nors sumanydavo, trūks plyš įgyvendindavo, – prisimena režisierius. – Dukra iš senelio dar paveldėjo darbštumą, o iš mano mamos – atsakomybės, pareigos ir garbės jausmą. Genai jai dar pridėjo kažką mano, truputį Ingos moteriško lankstumo, analitinio proto, be abejo, ji išsiugdė valią. Gabrielei padėjo ir istorijos bei antropologijos studijos.“

Namuose, pasak R. Tumino, jis su dukra neaptarinėdavo teatrinių situacijų, apie jas dažniau kalbėdavo ir kartais ginčydavosi su žmona aktore Inga Burneikaite. Gabrielė tik klausydavosi. „Dukros rūpesčiais aš negyvenau, kaip ji negyveno mano rūpesčiais, bet visų tų procesų stebėtoja tiek namuose, tiek teatre ji buvo tikrai akyla“, – sako režisierius.

R. Tumino teigimu, atėjo toks metas, kai jis įsiklauso į dukros pastabas, nes ji moka įžvalgiai vertinti gyvenimo reiškinius, pristatyti žmogų, charakterį. „Ji – puiki pasakotoja, rašo labai įdomius ir gražius laiškus, todėl manau, kad galėtų ne tik režisuoti spektaklius, pasakoti scenines istorijas, propaguoti vaidybinį meną, pati vaidinti, bet ir rašyti“, – negaili komplimentų savo atžalai, pasirinkusiai savo kelią teatre, maestro.

Dukra dėkinga tėvui už laisvę

Gabrielę Tuminaitę teko pakalbinti karštu metu – jai pastarosiomis dienomis tenka daugybė rūpesčių rengiantis teatro jubiliejui. Gabrielė prisipažįsta, kad teatru susidomėjo per kiną, o į sceną per daug nesiveržė, nes pirmiausia ją sudomino kultūros istorijos ir antropologijos studijos. Sužinojusi, kad tėvas renka aktorių-režisierių kursą, ji paprasčiausiai nutarė pabandyti įstoti, beje, teigia, jog tuomet visai nebūtų sielojusis, jeigu nebūtų jos priėmę.

„Nors esu užaugusi menininkų šeimoje, teatras mano gyvenime atsirado netyčia, – tikina režisieriaus dukra. – Jei nebūtų priėmę į režisūros kursą, tuomet gal būčiau į užsienį važiavusi, pasirinkusi kokią kitą įdomią specialybę. Savo likimą siejau su kūrybine sritimi, kuri atveria kelius į kitokį pasaulio suvokimą. Jeigu koks mąstytojas ar rašytojas atveria mane sudominusį pasaulį, kelio atgal nėra. Man tvirtumo režisierės darbe davė būtent mano pirmasis išsilavinimas, žmonijos kultūros ištakų bei mąstymo būdų pažinimas, nes teorinė teatro studijų dalis buvo paviršutiniška.“

R. Tuminas ne viename interviu yra prisipažinęs, kad savo dukroms, o jų yra dvi, buvo blogas tėtis. Vyresnioji Monika iš pirmosios santuokos su aktore Jūrate Aniulyte – muzikos pedagogė, nors vaikystėje taip pat svajojo apie teatrą. Tad ar įmanoma būti geru šeimos žmogumi, jeigu esi kūrėjas, menininkas, visą save atidavęs teatrui? „Vaikystėje buvo taip, kad viename bute gyvenome septyniese ir dar didelis šuo. Tad mane augino ir seneliai, mano mamos tėvai. Jie nebuvo kūrėjai, bet buvo šilti ir šeimyniški žmonės. Žinoma, kūrėjo darbo valandos – sunkiai suskaičiuojamos, bet kai augau, nejutau, kad man stinga tėvo dėmesio, kad buvau apleista, pamiršta, į kokį nors būrelį nenuvežta ir pan. Man svarbiausia, kad tėtis manimi pasitikėjo, davė laisvę daryti tai, ką noriu“, – tvirtina Gabrielė.

Pasak pašnekovės, kūrybinių profesijų žmonės apskritai labiau pasitiki žmonėmis, savo vaikais, geriau suvokia jų laisvės troškimą, atleidžia nuopuolius ir paklydimus. „Tas tėvų pasitikėjimas mane apsaugojo labiau negu kokios nors griežtos priemonės“, – įsitikinusi moteris.

Apie talentingus anūkus ir jaunimą

Maestro R. Tuminas džiaugiasi trimis anūkais, nors ir teigia, kad geru seneliu bus vėliau, kai jam kada nors neberūpės teatras. „Gabrielės dukra Izabelė – tikra artistė. Ji nė sekundės negali išbūti nevaidinusi, kažko neimituoti. O mano vyresnioji dukra Monika turi du sūnus – Augustą ir Benediktą. Jie – tikri muzikai, gal dėl to, kad jų mama pasirinko muzikos mokytojos specialybę. Tačiau gal dar vaikų pomėgiai pasikeis?“ – svarsto pašnekovas.

R. Tumino dinastijos ir teatro tradicijos tąsa galėtume laikyti jo išugdytą jaunimą, režisierius, aktorius, o „tuminizmą“ būtų galima įvardyti kaip gražų ir prasmingą kultūros reiškinį. Maestro mini gabius, „dūšią“ teatrui atidavusius aktorius ir režisierius: „Puikus Artūras Areima, gabus išdykėlis Kirilas Glušajevas, kuriam ne kartą siūliau statyti spektaklį ne Lietuvoje, džiaugiuosi Pauliumi Ignatavičiumi, Viliumi Malinausku, Baliu Latėnu. Jų darbams Mažojo teatro durys visada atviros. Jiems reikia praktikos ir nebijoti, nebijoti, nebijoti...“

Maestro R. Tumino aktoriai matomi ne tik teatre. Jie filmuojasi kine, televizijos serialuose. Režisierius, žinoma, nepataria jiems barstyti save į kairę ir į dešinę, bet ką darysi... „Puikiai suprantu, kad jiems reikia gyventi, išgyventi, išlaikyti šeimas, vaikus. Jie turi įsipareigojimų bankams. Ir nieko čia nepadarysi. Tačiau teatre aš iš jų reikalauju daug. Sakau: „Nesakykit, kad laiko nėra, nes žiūrovui nepaaiškinsi, kad nespėjai išmokti teksto.“ Jie turi išlaikyti savo profesijos orumą ir savo teatro mokyklai tinkamai atstovauti. Jie turi būti pranašesni už kitus“, – dėsto R. Tuminas.

Atsodintas vyšnių sodas

Simboliška, kad pirmasis prieš ketvirtį amžiaus įkurto Vilniaus mažojo teatro spektaklis buvo legendinis A. Čechovo „Vyšnių sodas“, rampos šviesą išvydęs to meto Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje salėje.

„Aš taip pat turiu sodą, kurį nusipirkome kartu su sena troba netoli Semeliškių. Buvo ten ir tikra senų vyšnių stambiais kaip obelų kamienais giraitė. Bet tų vyšnių – tik aukštai, pačiose medžių viršūnėse, nei užlipsi, nei pasieksi. Tad teko tas senas vyšnias iškirsti. Sutapo, kad kai jas kirtau, stačiau „Vyšnių sodą“, o elgiausi kaip tas Lopachinas iš spektaklio. Tačiau po tos egzekucijos pasodinau netoliese jaunų vyšnių, kurios pavasarį džiugina savo baltumu, o vasaros pabaigoje raudonomis uogomis. Beje, tuos senuosius gerus kamienus supjausčiau ir tada galvojau atiduoti kokiems medžio drožėjams, bet taip ir liko... Gal kai atsisveikinsiu su teatru, kada nors pats imsiuosi drožti, nes vyšnių mediena – puiki medžiaga“, – kalba mėgstantis meistrauti ir nevengiantis ūkio darbų, kai tik būna namuose ir turi laisvo laiko, teatro žmogus.

Savaitė nr. 9, 2015 m. vasario 25 d.

Projektui „Asmenybės“ gauta parama iš Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo.