Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

Šermukšniai (Sorbus) priklauso erškėtinių šeimos medžių ir krūmų genčiai. Pasaulyje yra gerokai per šimtą rūšių šių medžių ir krūmų. Jie paplitę Šiaurės pusrutulio vidutinių platumų klimato juostoje. Lietuvoje botanikai priskaičiuoja penkis šermukšnių porūšius. Labiausiai paplitęs – paprastasis šermukšnis (Sorbus aucuparia).
Vaisiuose gausu naudingų organizmui medžiagų: monosacharidų, disacharidų, vitamino C (daugiau negu citrinose), vitamino P (daugiau negu obuoliuose), karoteno (daugiau negu morkose), sorbito, pektinų, krakmolo, celiuliozės, geležies, rauginių medžiagų ir kt.
Šermukšnių uogos džiovinamos 60–70 laipsnių temperatūros orkaitėje arba ilgesnį laiką nesaulėtoje gerai vėdinamoje vietoje. Šeimininkės nuo seno virtuvėje ar svetainėje kabindavo suvertus šermukšnių karolius ar jų puokštėmis apkaišydavo palanges, lentynas bei kitus pašalius ir taip natūraliai sudžiovindavo.

[b]Pagiriamasis žodis ir perspėjimai[/b]
„Gražus šermukšnis baltų žiedų kepurėmis, gražus ir skaisčių vaisių kekėmis, puošnūs plunksniški jų lapai vasarą, o dar puošnesni rudenį, kai gelsti, rausti pradeda. Vasaros rytais šermukšnis atrodo lyg saulės pervertas – visas žiba, ant plaukuotų lapų rasos lašai kabo, o rudenį liepsnote liepsnoja, ar saulė teka, ar leidžias. Gražus šermukšnis.Tik ne vien dėl grožio mūsų liaudis jį pamėgo, sodybose, pakelėse sodino.“ Tokį poetišką šio pamiškėse, pakelėse, kaimiečių ir miestiečių kiemuose augančio gražuolio pagiriamąjį žodį radau liaudies medicinos žiniuone vadinamos biologijos mokslų daktarės Eugenijos Šimkūnaitės knygoje „Gyvenimo receptai“.
Profesorė, beje, sudariusi medžių horoskopą, šermukšnį priskyrė būtent rugsėjui. Tad šis mėnuo dar ypatingas ir tuo. Tačiau dar prieš keturis dešimtmečius išgyrusi gydomąsias šermukšnių žiedų, lapų, žievės, šakelių ir pumpurų savybes, jau tada perspėjo žmones, kad vaistams tinka tik nuošaliose vietose, toliau nuo miesto ar kelių augantys medžiai ar krūmai. Pasak žiniuonės, šermukšnių vaisiuose – pusė vaistinės, tačiau užteršti šermukšniai bei kitos vaistažolės, surinkti netinkamose vietose, gali pakenkti organizmui.
Vaisių minkštimas rūgštus, kramtant nuo dantų akmenis nušveičia, tad ir pas odontologą galima rečiau lankytis. Į skrandį patekusios rūgštys padeda išsiskirti skrandžio sultims. Profesorė perspėja, kad šermukšniai tinka tuomet, jei skrandžio sulčių rūgštingumas nėra didelis, antraip gali pakenkti.
„Sukramtykime šermukšnio sėklą – jos skonis panašus į vyšnios ar slyvos branduolio. Yra bendrų medžiagų, kurios veikia širdies raumenį, gilina jo susitraukimus. Tokiomis savybėmis pasižymi ir kitos vaisių dalys. Jei kokių kliūčių nėra, šios medžiagos gali praversti sergantiesiems širdies nepakankamumu. Šermukšnių vaisių arbata skatina šlapimo skyrimąsi. Žinoma, tinka ar netinka, turi ne pats ligonis spręsti, o gydytojas“, – tikina žiniuonė. Anot jos, aklai naudoti bobučių receptų negalima, nes jie gal ir geri, bet ne visiems vienodai tinka.
Vaistams, kaip minėjome, tinka tik visiškai švarūs, neužteršti šermukšniai. Bet profesorė E. Šimkūnaitė siūlo ir „vidutiniškai švarius pasitaisyti“: nuo šakučių atskirtas uogeles dera drungname vandenyje su soda (vienas šaukštas litrui vandens) kruopščiai nuplauti, po to dar kelis kartus švariu vandeniu perplauti.

[b]Gydomosios savybės[/b]
Pasak šaltinių, vitamino C, karotinoidų ir antocianų turinčias šermukšnių uogas patariama vartoti kenčiantiesiems nuo avitaminozės ir turintiesiems aukštą kraujospūdį. Didelis pektinų kiekis padeda pašalinti iš organizmo sunkiuosius metalus.
Šviežių šermukšnių vaisių sultys vartojamos sergant reumatu, hemorojumi, o džiovintų vaisių nuoviras rekomenduojamas kraujavimui stabdyti, inkstų, kepenų, tulžies pūslės, šlapimtakių uždegimams gydyti.
Šermukšnių veikliosios medžiagos neleidžia kauptis cholesteroliui kraujyje ir riebalams kepenyse, gydo žaizdas, didina organizmo atsparumą radiacijai, rentgeno spinduliams, tinka aterosklerozės ir hipertonijos profilaktikai ir gydymui.
Tik ką nuskintų šermukšnių lapų kompresais galima gydyti pažeistą grybelio odą. Tvarstį reikia keisti kartą per parą.
Vaistams naudojami ir šermukšnių žiedai. Džiovintų žiedų arbata gydomos kepenų ligos, hemorojus, vidurių užkietėjimas, o žievė turi antibakterinių savybių. Tokiai arbatai reikės 10 g džiovintų ir susmulkintų žiedų. Juos užpilkite stikline vandens ir virkite 10 min. Šiltai palaikykite pusvalandį ir nusunkite. Gerkite po ¼ stiklines 2–3 kartus per dieną.

[b]Paslaptinga magija[/b]
Apie šermukšnius ir jų magijos galią atsiliepiama pagarbiai visose tautose, kur tik šis medis auga. Pasak kai kurių šaltinių, tai antrasis pagal svarbą, po ąžuolo, senovės lietuvių garbintas medis, kuris būdavo sodinamas (vienas ar keli) kone visose sodybose. Manyta, kad šermukšniai turi gerų, paslaptingų savybių, saugo nuo blogio bei nepageidaujamos įtakos, suteikia ramybę namams ir saugo nuo piktų akių. Nuo seno šermukšnis laikomas laimės bei vaisingumo simboliu. Tačiau etnologė Gražina Kadžytė ypatingai nesureikšmina šermukšnio lietuvių etnokultūroje. Pasak jos, garbinti šį medį labiau būdinga slavų tautoms. Jie ir dainų apie šermukšnį yra sukūrę daugiau, ir moterys ten labiau mėgdavo puoštis raudonų šermukšnių uogų karoliais. „Būdavo, kad šermukšnį vengdavo savo kieme sodinti ir tos šeimos, kuriose augdavo dukterys, nes šis medis, baidydamas velnius, galėdavo išgąsdinti ir jaunikius“, – šmaikštavo G. Kadžytė.
Senovės aisčių tikėjimuose šermukšnis sietinas su Saule. Jo šalinasi laumės, raganos, burtininkai, o ypač velniai. Pasiramsčiuodamas šermukšnio lazda keleivis galėjo būti tikras, kad velnio pakeliui nesutiks, o jeigu ir sutiks, ta lazda galės jį užmušti. Be to, buvo manoma, kad šis skaisčiai raudonais obuoliukais vasaros pabaigoje ir rudenį pasipuošęs medis saugo namus nuo perkūno ir žaibo.
Linkėdami sunkiems ligoniams pasveikti ar pagyvenusiems žmonėms lovos galvūgalyje pamerkdavo keletą šakelių šermukšnių. Juk graži rudens puokštė suteikia ne tik mistikos, bet ir gali praskaidrinti nuotaiką.
Beje, šermukšnio medį giria meistrai, nes iš jo galima išdrožti, išraityti įvairiausių dirbinių. Medis tinka ir įrankiams ar jų kotams gaminti, nes yra tvirtas.
Šermukšniai nuo seno naudojami maisto pramonėje. Kas neragavo šermukšnių vyno ar likerio? Švenčionių vaistažolių fabrikas šermukšnių deda į įvairius vaistažolių mišinius.

[b]Gydomieji receptai[b]

[b]Vitamininė arbata[/b]
2 šaukštus džiovintų paprastųjų šermukšnių uogų užpilkite 2 stiklinėmis verdančio vandens. Palaikykite 20 minučių ir perkošę gerkite po pusę stiklinės 3–4 kartus per dieną prieš valgį su medumi.
Sumaišius džiovintų šermukšnių ir erškėtuogių vaisių su aviečių, gervuogių bei juodųjų serbentų lapais ar džiovintomis morkomis, galima pasigaminti puikios vitaminingos arbatos.

[b]Šermukšnių gira[/b]
1 kg šermukšnių vaisių užpilkite 4 l vandens ir 10 min. pavirkite. Nukoškite, po to skystyje ištirpinkite 2 stiklines cukraus, ataušinkite. Įberkite 10 g alaus mielių ir gerai išmaišykite. Po 2–3 val. girą išpilstykite į stiklainius ir sandariai uždarykite.

[b]Smaližiams[/b]
Šermukšnių uogienė
Po 1 kg šermukšnių uogų ir cukraus (jo gali būti ir daugiau), 3 stiklinės vandens.

Uogos tinka po pirmųjų šalnų arba pašalusios šaldiklyje. Šakeles po truputį atšildykite, nuplaukite, nuskinkite uogas nuo kotelių. Jas užpilkite šaltu vandeniu ir kaitinkite, kol užvirs. Po to vandenį nupilkite, o uogas vėl užpilkite vandeniu, kad apsemtų, pakaitinkite iki virimo. Šią procedūrą kartokite tris kartus, nes vanduo turi pašalinti uogų kartumą.
Iš cukraus ir vandens išvirkite tirštoką sirupą, atvėsinkite ir juo užpilkite iš vandens išgriebtas uogas. Palaikykite uogas per naktį, o dar geriau parą, kad prisigertų sirupo.
Tuomet indą su uogomis dar pakaitinkite ir pavirkite 10–15 min. Putas nugraibykite, o uogienę jau galėsite krėsti į iškaitintus stiklainius ir hermetiškai uždaryti.
Šermukšnių uogienę galite virti ir su skiltelėmis supjaustytais obuoliais ar kriaušėmis.

[b]Gardus ir puošnus desertas[/b]
Šį gražų ir skanų cukruotų šermukšnių kekelių receptą pasiūlė žinoma dailininkė juvelyrė Marytė Dominaitė-Gurevičienė, o ją išmokė kolegės iš Sankt Peterburgo.
Nuskinkite nuo medžių pačių gražiausių šermukšnių kekių. Jeigu uogos dar nepašalusios, jas nuplaukite ir palaikykite šaldiklyje, kol sušals. Po to atšildykite ir palaikykite kokią dieną, kad apdžiūtų.
Išvirkite tirštoką cukraus sirupą. Imkite platesnį indą, nes į jį atsargiai, koteliais į viršų (kad vėliau jas būtų patogiau ištraukti) reikės įmerkti uogų kekes. Palaikykite jas sirupe 5–10 min. Ištraukite, apdžiovinkite ir po kiek laiko vėl panardinkite į sirupą. Šią procedūrą reikia kartoti penkis kartus. Paskutinį sykį ištrauktas karamelizuotas kekes apibarstykite cukraus pudra. Jos atrodys tarsi ką tik apsnigtos ir labai tiks puošniam švenčių, o ypač Kalėdų stalui. Šaltoje vietoje ši gardėsį galite laikyti ilgai.