Prieš tūkstančius metų avis prisijaukinę žmonės atrado, kad šių gyvūnų vilna puikiai išlaiko šilumą, tad gali būti nepakeičiamas šilumos ir jaukumo šaltinis. Šiandien šį malonų pojūtį teikia ne vien avių vilna.

Laimius STRAŽNICKAS

Šiais laikais iš įvairių gyvūnų kailio pagamintas pluoštas įeina į daugelio audinių sudėtį. Iš tokių audinių gali būti siuvami ar mezgami drabužiai, pledai ir net patalynė...

Skirtinga net avių vilna

Nuo senų laikų pati populiariausia yra avių vilna. Jos gali būti kelių rūšių. Pati įprasčiausia ir dažniausiai naudojama – grynoji vilna, gaunama kerpant gyvas avis. Jos gaminiai žymimi „virgin“ ar tiesiog „wool“. Tiesa, iš jos pagaminti drabužiai yra šiek tiek šiurkštoki, „kandantys“, taigi ne visiems malonūs dėvėti. Kerpamos ne tik suaugusios avys, bet ir ėriukai. Pirmąkart nukirptų ėriukų vilna – labai minkšta ir švelni.

Sakoma, kad Australijos ir Naujosios Zelandijos gyventojai yra tiesiog išprotėję dėl avių. Jų tautinis pasididžiavimas, pagrindinis pajamų šaltinis ir mėgstamiausias užsiėmimas – merinosų veislės avys. Šiuose kraštuose avių kirpimas netgi laikomas populiariausia sporto šaka. Prieš du šimtmečius merinosų į Europą atplukdė ispanų kolonizatoriai. Būtent tada jų vilna pripažinta aukščiausios kokybės ir sparčiai paplito po visą pasaulį.

Merinosai – tarsi nenuilstantys vilnos fabrikai: daugumos veislių avys per metus užaugina apie 2 kg vilnos, o merinosai – net penkis kartus daugiau. Merinosų vilna – labai elastinga – ištempta beveik 30 proc., atgauna savo pradinę formą. Dėl šios ypatybės ji yra ypač patvari. Merinosų vilnos gaminiai dažnai būna gerokai plonesni ir minkštesni nei mūsų įprastos avių vilnos. Merinosų vilna geba sugerti nemažai drėgmės, tačiau vis tiek išlikti sausa ir šildyti, be to, neturi specifinio vilnos kvapo. Iš šios vilnos vis dažniau gaminami kūdikių drabužėliai, apatinis trikotažas. Jie gerokai mažiau dirgina odą, pasižymi antibakterinėmis ypatybėmis.

Triušiai, ožkos ir kiti

Daugelis esate girdėję apie Angoros triušius – dekoratyvinių triušių veislę. Iš jų ilgo ir minkšto kailio gaunama vadinamoji angora. Ši vilna – nepaprastai minkšta ir švelni. Tačiau, pasak audinių ekspertės, angora turi vieną neigiamą ypatybę – ji labai veliasi. Jeigu šalia angoros vilnos drabužių atsidurs kitų drabužių, greičiausiai netrukus pastebėsite, kad jie aplipę pūkais. Todėl kad drabužiai būtų tvirtesni, angora dažnai yra maišoma su kitais audinių pluoštais.

Su istoriniu Turkijos sostinės Ankaros (Angoros) vardu susiję ir dar vieni gyvūnai – Angoros ožkos, „gaminančios“ moherį. Iš Mažosios Azijos kilusios ožkos šiandien auginamos Azijos regionuose, Ispanijoje, Pietų Afrikoje, Australijoje. Iš šių gyvūnų gaunamas moheris – labai plonas, elastingas ir žvilgantis kaip šilkas pluoštas. Moherio pluoštas „dalijasi“ į pavienius plaukelius, todėl neįmanoma pagaminti 100 proc. moherio verpalų – juos reikia maišyti su kitais verpalais. Moherio gaminiai – labai lengvi ir šilti.

Viena prabangiausių vilnos rūšių laikomas kašmyras. Prabangiųjų audinių žaliava – minkštas apatinis Kašmyro ožkų plaukas, ne kerpamas, kaip avių, o atsargiai iššukuojamas. Iš vieno gyvūno išgaunama tik nuo 100 iki 200 g tinkamos žaliavos. Daugiausia kašmyro atvežama iš Indijos ir Kinijos, o aukščiausios kokybės vilna gaunama iš Mongolijos regiono. Kašmyro verpalai išsiskiria savitu žvilgesiu, yra labai minkšti, tačiau tokie pat patvarūs ir malonūs dėvėti. Kašmyro gaminiai neišsitampo, ant jų nesusidaro gumulėlių – mezginys „pumpuruojasi“ trumpesniam pluoštui išsipešus iš verpalų ir susinarpliojus. Tinkamai prižiūrimas kašmyro gaminys išlieka minkštas, gražus ir patvarus.

Prabangos prekėmis laikomi ir alpakų vilnos gaminiai. Alpakos – kupranugarinių šeimos žinduoliai. Jos auginamos Ekvadoro, Peru, Šiaurės Bolivijos ir Šiaurės Čilės Anduose, 3 500–5 000 m aukštyje. Paprastai šios rūšies vilna šilumą išlaiko 4–6 kartus geriau negu avių. Alpakos kerpamos kartą per metus. Iš vieno gyvūno išgaunama apie 3 kg vilnos.

Itin atšiauriomis dykumų sąlygomis prisitaikę gyventi kupranugariai pasižymi ypatingu kailiu, šildančiu šaltomis naktimis ir sulaikančiu karštį karščiausiomis dienomis. Iš sezoninio kailio keitimo metu iššukuotos kupranugarių vilnos pagaminti gaminiai yra labai šilti, lengvi ir malonūs dėvėti. Kadangi kupranugarių vilna – labai gražių rusvų atspalvių, dažnai ji net nedažoma.

Pietų Amerikoje gyvena dar vieni puikios kokybės vilna išsiskiriantys gyvūnai – lamos. Jų vilna kerpama tik kartą per dvejus metus. Ji gerokai plonesnė, švelnesnė ir šiltesnė nei mums įprasta avių vilna. Lamų vilnos gaminius malonu dėvėti, nes jie yra lengvi, puikiai šildo žiemą, suteikia kūnui vėsos vasarą, nesulaiko prakaito. Be to, juos lengva prižiūrėti, mat jie mažiau traukiasi skalbiant ir yra atsparesni aplinkos poveikiui.

Natūralumas – didelis gėris

Naudingosios vilnonių gaminių ypatybės žinomos nuo senų laikų. Teigiama, kad natūrali vilna slopina skausmą, malšina uždegimą ir stiprina organizmą. Beje, stipriausiu gydomuoju poveikiu pasižymi nedažyta natūrali šiurkšti vilna. „Kandantys“ megztiniai iš ožkų ar avių vilnos gerina kraujotaką, odos būklę ir nervų sistemos veiklą. Minkštos avių ar ožkų vilnos drabužius patariama dėvėti žmonėms, sergantiems inkstų ligomis. Kupranugarių vilnoje yra daug lanolino, teigiamai veikiančio odą. Vilna netgi neleidžia bakterijoms daugintis.

Vilnonis audinys išsiskiria ypatybe izoliuoti šaltį ir karštį, apsaugoti nuo staigių temperatūros pokyčių ir leidžia odai kvėpuoti. Apsikloję ar apsirengę tikros vilnos gaminiais neperkaisite ir nesušalsite, nes vilna puikiai prisitaiko prie kūno temperatūros, t. y. sulaiko tik tiek šilumos, kiek reikia, neskatina prakaituoti. Vilna sugeria net iki 40 proc. drėgmės ir neleidžia kūnui greitai atvėsti. Todėl, pavyzdžiui, po treniruotės sporto aikštelėje ar intensyvaus darbo sode apsivilkus vilnonį drabužį kūnas atvėsta lėtai.

Beje, jau nuo senų senovės žmonės, paūmėjus radikulitui, aprišdavo juosmenį triušių kailiukais (plauku į vidų) ar šunų vilnos skara, mastitą gydė aprišdami krūtis grietine išteptais triušių kailiukais, o smulkių sąnarių skausmus malšindavo dėvėdami kupranugarių ar šunų vilnos kojines bei pirštines.

Tinka ne visiems

Kadangi vilna yra „svetimkūnis“, ne kiekvienam žmogui ji gali tikti. Atsargiai rinktis vilnonius gaminius turėtų bronchine astma sergantys žmonės. Mat natūrali vilna gali sukelti dusulio priepuolius.

Vilna gali netikti ir tuomet, jeigu esate alergiški dulkėms, naminių gyvūnų kailiui ir pan. Tokiu atveju namuose verčiau neturėti natūralios vilnos kilimų bei natūralaus plauko kailinių.

Tiesa, ne visos vilnos yra vienodai nepalankios. Pavyzdžiui, tiems, kurie negali toleruoti avių vilnos, visiškai draugiškai gali „sugyventi“ su kašmyro ar alpakų vilnos gaminiais.

Tinkama priežiūra

Patyrusi audinių ekspertė B. Viliūnienė sako pastebinti, jog dažniausiai žmonės nesirenka natūralių vilnonių gaminių dėl ypatingos jų priežiūros.

100 proc. vilnos gaminių geriau neskalbti mašina, nes jie labai netoleruoja staigių temperatūros pokyčių. Mašina tokie drabužiai skalbiami tam tikros temperatūros vandenyje ir visuomet perskalaujami šaltu vandentiekio vandeniu. Toks temperatūrų skirtumas gali iškart pakeisti gaminio ypatybes – jis gali imti trauktis, blukti, vilna gali tapti šiurkštesnė. Be to, gaminiui kenkia ir cheminės skalbimo medžiagos. Geriausia išeitis – vilnonius gaminius skalbti rankomis daugmaž vienodos temperatūros (30–40 laipsnių) vandenyje ar tiesiog nešti į valyklas. Jeigu vis dėlto patys išskalbėte vilnonius gaminius, nedžiovinkite jų džiovyklėse ir jokiu būdu negręžkite – leiskite vandeniui ištekėti natūraliai.

Vilna nemėgsta tiesioginių saulės spindulių – nuo jų blunka, išdžiūsta, tampa trapi. Todėl vilnonius drabužius patariama džiovinti pavėsyje „paguldytus“, kad jie išlaikytų savo formą.

Beje, skalbiant angoros ar merinosų vilnos gaminius į skalavimo vandenį galima įpilti glicerino (šaukšto glicerino pakanka 10 l vandens). Tada plaukas nesivels.
Vilnonius gaminius geriausia lyginti ne tiesiogiai lygintuvu, o garais – maždaug 1 cm atstumu apdorotas garais gaminys atgaus pradinę formą.

Vilnonių gaminių nerekomenduojama skalbti vien tam, kad pašalintumėte juntamą prakaito kvapą – užtenka drabužį kuriam laikui pakabinti lauke ar balkone, ir nemalonus kvapas išgaruos savaime.

Natūralios vilnos gaminius reikia saugoti nuo kandžių, nes šie gyviai mėgsta juose įsikurti. Paprasčiausia natūrali priemonė galėtų būti maišeliai su apelsinų žievelėmis. Kai apelsinų kvapas išgaruos, reikėtų žieveles pakeisti šviežiomis.

Tikra kokybė

Kaip įsitikinti, ar vilnonis gaminys tikrai yra iš šimtaprocentinės vilnos? Tai labai paprasta – tereikia paimti audinio skiautelę, paprastai prisegamą prie gaminio, ir pabandyti uždegti: vilna ne užsidegs, o iš lėto anglės, skleisdama nemalonų svylančių nagų, ragų kvapą. Susmilkusi vilna tarp pirštų sutrupės. Jeigu tarp pirštų liks nesutrupėjusių gumuliukų, vadinasi, gaminyje yra sintetikos priemaišų.

Prieš perkant vilnonius gaminius patariama patikrinti, ar jie pažymėti ženklu „woolmark“, mat tai yra aukščiausios kokybės ir 100 proc. vilnos garantas. Šiuo ženklu žymimos tekstilės medžiagos, kurių sudėtyje yra mažiausiai 60 proc. grynosios vilnos (apatinio trikotažo – 80 proc.), o likusią dalį sudaro kiti reikiamo stiprumo ir nusidažymo atsparumo pluoštai. Tai aukščiausios kokybės vilnoniai gaminiai. Šį ženklą gali naudoti gamintojai, kurie turi atitinkamą licenciją ir kurių gaminiai atitinka aukštus standartus.