Vieno žiūrimiausių Lietuvoje TV projektų – nacionalinės „Eurovizijos“ atrankos – viena iš vedėjų tapusi Gabrielė MARTIROSIANAITĖ prisipažįsta, jog didžiausia dabartinio jos gyvenimo etapo pergalė – nepasimesti tarp visų savo svajonių ir siekių.

– Regis, naujieji metai jums prasidėjo iššūkiais…

– Man atrodo, kad visa mano gyvenimo kelionė laiptelis po laiptelio veda iššūkių labirintais. Prieš trejus metus pradėjau dirbti radijo stotyje „M-1“, kur iki šiol kaupiu patirtį, kartu pasiryžau vis naujiems išbandymams televizijos, visų pirma – nacionalinės – projektuose: „Delfinai ir žvaigždės“, „Vario audra“, įvairiuose renginiuose. „Eurovizija“ man – dar vienas karjeros etapas. Kartu ir iššūkis, kaip ir kiekvienas naujas darbas. Turiu pastebėti – ir tam tikras įvertinimas.

– Ką laikytumėte didžiausiomis praėjusių metų pergalėmis asmeniniame ir profesiniame gyvenime?

– Manau, kad gebėjimą vienu metu koordinuoti ir valdyti nemažai skirtingų veiklų. Nors mano pagrindinis darbas yra radijuje, dar turiu aksesuarų liniją, su kolege pradedu verslą – ruošiamės atidaryti Nagų dailės saloną „Nail game“, taip pat vis gaunu pasiūlymų sudalyvauti kokiame nors televizijos projekte arba vesti renginį. Dėkoju sau ir savo aplinkai, kad sugebėjau nepasimesti tarp vienu metu supuolusių skirtingų veiklų.

– Jums neužtenka to, ką jau turite?..

– Kol esu jauna ir sveika, nenorėčiau užsistovėti vienoje vietoje, o su užsidegimu ir fantazija dar daugiau nuveikti. Be to, nesistengiu eiti lengviausiu keliu, o siekiu viską nuo pradžios iki galo atlikti pati. Norėčiau, kad ir šie metai nepašykštėtų naujų galimybių save išreikšti ir patirti naujų išgyvenimų.

– Kuo jums įdomi „Eurovizija“?

– Į šį konkursą pirmiausia žiūriu kaip į galimybę atstovauti savo šaliai ir pademonstruoti savo šiuolaikišką požiūrį į muziką. Mes Lietuvoje turime nuostabių atlikėjų, kurie koja į koją žengia su pasaulio muzikos mada, tačiau kažkodėl neina į „Euroviziją“. Vis dėlto aš turiu vilties ir noro, kad situacija pasikeis ir mes galėsime parodyti tikrą lietuviškos muzikos kūrėjų lygį taip, kaip tai daro kaimynai latviai. Jie eina į sceną drąsiai su savo šiuolaikiška muzika ir išsiskiria iš minios. Norėtųsi, kad ir lietuviai to nebijotų.

– Ar jūsų karjeroje dažnai pasitaiko kuriozų?

– Geriausia mano mokykla yra tiesioginis radijo eteris penkias darbo dienas per savaitę, kur esi, kaip sakoma, čia ir dabar. Per trejus darbo metus būta tiek įvairių situacijų, iš kurių tekdavo suktis visomis išgalėmis. Juk niekada negali žinoti, koks blogos nuotaikos keistuolis tau paskambins ir išdės viską į šuns dienas ar kažkas užstrigs studijoje. Tai darbas tarsi ant adatų, kuriam esi priverstas atsiduoti visa širdimi. Televizijoje yra lengviau nepasimesti ir išsisukti iš kiekvienos situacijos.

– Kiek jūsų charakteryje yra armėniškų ir kiek lietuviškų bruožų?

– Mano senelis Akilesas yra armėnas, Armėnijoje dar turiu tris dėdes. Tad jaučiuosi turinti nemažą dalį armėniško kraujo. Visiems sakau, kad manyje yra 50 procentų armėniško ir 50 procentų žemaitiško kraujo, žodžiu, gana stiprus ir geras kokteilis. Bėgant metams juntu, kad ryškėja tam tikros savybės, kuriomis žaviuosi ir didžiuojuosi. Kartais mano užsispyrimas, prasiveržiantis karštas būdas, greita reakcija tam tikrose situacijose mane šiek tiek glumina, tačiau kartu mane džiugina kitos savybės: dosnumas, verslumas, gebėjimas bendrauti. Mano pavardėje užkoduota labai daug dalykų. Tuo aš labai didžiuojuosi. Manau, kad čia slypi mano stiprybė. Aš į ją atsispiriu lygiai taip pat, kaip ir į mamos žemaitišką prigimtį. Žodžiu, esu žemaitė nuo Ararato kalno.

Visą interviu su G. Martirosianaite skaitykite naujausiame žurnalo „Savaitė“ (Nr. 2) numeryje.

Kalbino Laimius STRAŽNICKAS
LRT archyvo nuotr.