Lapkričio 18-ąją Latvija šventė Nepriklausomybės dieną; kitąmet, kaip ir Lietuva, ji minės nepriklausomybės 100-metį. Ir Lietuvoje tą dieną plevėsuoja mūsų valstybės vėliavos, deja, daugelis iš mūsų tik gūžčioja pečiais. Nors esame vieninteliai baltai ir einame vienu keliu, regis, gyvename nusisukę vieni nuo kitų.

Teodora RAŠIMAITĖ

Susieti bendro likimo

1918 metų lapkričio 18 dieną Latvijos liaudies taryba paskelbė Latvijos Respublikos nepriklausomybę. Lapkričio 25-ąją Latvijos nepriklausomybę pripažino Vokietija. Rusija tai padarė tik 1920 metų balandžio 11 dieną.

Latvijos nepriklausomybė truko iki 1939 metų Ribentropo–Molotovo pakto, paskui Latvija pateko į Rusijos įtakos zoną ir vėliau buvo okupuota. Latvijos nepriklausomybė buvo atkurta 1991-ųjų rugpjūčio 21-ąją – kiek vėliau nei Lietuvos, tačiau apskritai mūsų istorija plėtojosi paraleliai.

Skirtingai nei Lietuvos, nepriklausomybės laikotarpiui pasirinkusios naujovišką vėliavą, anuomet populiarią demokratišką trispalvę, Latvijos vėliava išliko viena seniausių pasaulyje. Legenda byloja, kad vienos latgalių genties kovos metu mirtinai sužeistas karo vadas buvo įvyniotas į baltą audeklą ir šis permirko nuo jo kraujo. Kariai pakėlė šį kruviną audeklą kaip savo vėliavą, ji įkvėpė narsuolius mūšyje ir padėjo iškovoti pergalę.

Katalikai ir liuteronai

Dažnas lietuvis mano, kad Latvija – liuteroniška šalis, tai laikoma ir svarbiu bruožu, skiriančiu latvių ir mūsų mąstymą, ir pažangos pagrindu (dauguma lyderiaujančių pasaulio šalių yra protestantiškos kultūros). Galbūt istoriškai protestantizmas ir turėjo įtakos mąstymo būdui (tarpukariu du trečdaliai latvių išties buvo liuteronai), bet ilgainiui šią bendruomenę sugriovė sovietai, ir šiandien Latvijoje nėra vienos dominuojančios religijos, nors nėra ir tikslių duomenų. Atliekant gyventojų surašymą apie religiją neklausiama, bet įvairūs šaltiniai pateikia tokius duomenis: liuteronai Latvijoje sudaro apie 25–35 proc. gyventojų, katalikai – apie 20–25 proc., stačiatikiai – apie 18–22 proc., sentikiai – apie 1,7 proc., kiti krikščionys – 1,5–2,5 proc., netikintieji – 15–30 proc.

Lietuvoje vykdant gyventojų surašymą apie tikėjimą klausiama, tačiau į šį klausimą galima neatsakyti. Nepaisant to, paskiausio, 2011 m., visuotinio gyventojų surašymo duomenimis, 77,3 proc. Lietuvos gyventojų save priskiria Romos katalikų bendruomenei (prieš dešimtmetį tokių buvo 79 proc.), stačiatikių (ortodoksų) tikėjimą išpažino 4,1 proc. Lietuvos gyventojų, sentikiais save įvardijo 0,8 proc. gyventojų, nė vienai religinei bendruomenei savęs nepriskyrė 6,1 proc. gyventojų.

Posovietinis kelias

Dauguma Latvijos ir Lietuvos ekonominių rodiklių yra panašūs, ir pagal juos mes, skirtingai nei trečioji Baltijos šalis Estija, priskiriami tam pačiam ekonominiam ešelonui kartu su Rumunija ir Bulgarija – vėliausiai į Europos Sąjungą įstojusiomis šalimis. Nors įstojimo laikas, be abejo, nėra pagrindinis šalies pažangos faktorius.

Estijos mokslininkė, Tartu universiteto profesorė, knygos „Dvidešimties metų Baltijos valstybių kelias“ sudarytoja Marju Lauristin apie tris Baltijos šalis sako: „Kai mes žiūrime į ekonominį išsivystymą, kitus rodiklius, matome, kad Estija, Latvija ir Lietuva yra tarsi trys sportininkai – slidininkai ar bėgikai, skuodžiantys tuo pačiu keliu.“ Vis dėlto pastaraisiais metais Estija yra gerokai atsiplėšusi ir vystosi drauge su sėkmingomis Vidurio Europos valstybėmis – Čekija, Slovėnija, Vengrija.

Jungtinių Tautų paskelbtoje ataskaitoje „Human Development Report 2014“ pristatomame Žmogaus socialinės raidos indekse Lietuva pakilo į 35 vietą iš 187. Tai geriausias rezultatas mūsų šalies istorijoje. Nuo 2013 metų Lietuva pakilo per 6 pozicijas, o 2010-aisiais iš plataus „išsivysčiusių valstybių“ rato įžengė į 49 labiausiai išsivysčiusių planetos šalių klubą. Minėtą 35 vietą mūsų šalis dalijasi su kaimyne Lenkija. Indekso sudarytojų vertinimu, Lietuva užima 4 vietą Vidurio ir Rytų Europos regione ir nusileidžia tik Slovėnijai (25 vieta), Čekijai (28 vieta) ir Estijai (33 vieta). Latvijai reitinge teko 48 vieta.

Žmogaus socialinės raidos indeksas sudaromas vertinant vidutinę gyvenimo trukmę, vidutinę ir numatomą išsilavinimo trukmę ir bendrąjį vidaus produktą (BVP) vienam gyventojui. Indekso sudarytojų vertinimu, palyginti su 2013-aisiais, vidutinė išsilavinimo trukmė Lietuvoje išaugo beveik 2 metais, numatoma išsilavinimo trukmė – beveik metais. Numatoma gyvenimo trukmė išliko nepakitusi.

Lyginant išsilavinimo rodiklius, Lietuva labai nedaug atsilieka nuo pirmosiose reitingo pozicijose esančių valstybių, tačiau pagal numatomą gyvenimo trukmę (72,1 metų) atsilieka ne tik nuo geriausiai įvertintų šalių, bet ir nuo geriau įvertintų Vidurio ir Rytų Europos regiono valstybių. Pavyzdžiui, Estijoje ši gyvenimo trukmė siekia 74,4 metų, Čekijoje – 77,7, Slovėnijoje – 79,6, o reitinge pirmaujančiose šalyse – net 81–83 metus.

Neadekvačiai sugedusi nuotaika

Kodėl lietuviai ir latviai mažai domisi vieni kitais ir rūpinasi tik savo problemomis? Atrodo, priežastis ta pati – nuolatinė prasta nuotaika, nepriklausomai nuo to, ekonominė padėtis blogėja ar gerėja.

Mokslininkai pabrėžia, kad egzistuoja skirtumas tarp to, kaip šalis vystosi, ir to, kaip žmonės jaučiasi. Ir trijų Baltijos šalių skirtumai labiausiai pastebimi tyrinėjant pasitenkinimą arba nepasitenkinimą esama padėtimi, nors, nepaisant tam tikro Estijos atotrūkio, šalių išsivystymo lygis panašus. Vis dėlto Estijoje, palyginti su Latvija ar Lietuva, gyvena du kartus daugiau žmonių, kurie laiko save laimingais. Latvijoje 66 proc. gyventojų sako, kad yra nepatenkinti, Lietuvoje tokių gyventojų yra 40 proc., bet nepatenkintų vis tiek daugiau nei patenkintų. Estijoje 50 proc. gyventojų yra patenkinti, 20 proc. – nepatenkinti.

Estijoje teigiančiųjų, kad prieš 20 metų buvo geriau, yra 41 proc., Latvijoje – 58 proc., Lietuvoje – 46 proc. Estijos piliečiai išsiskiria ir tuo, kad iš trijų Baltijos valstybių atstovų jie labiausiai linkę likti savo šalyje, latviai taip pat turi nemažą emigracijos problemą. Į klausimą, ar norėtų, kad jų vaikai gyventų Estijoje, „taip“ atsakė 66 proc. estų. Lietuviai nėra tokie optimistai, ir savo ateitį šalyje įsivaizduoti geba tik 49 proc. apklaustų gyventojų, o latviai – pesimistiškiausi – savo ateitį Latvijoje įsivaizduoja tik 46 proc. žmonių.

Minimaliosios algos lenktynės

Lietuva daug metų atsiliko nuo kitų Baltijos šalių pagal minimaliosios algos dydį. Tačiau šių metų liepos 1-ąją mūsų šalis pirmą kartą pralenkė Latviją, kai padidino minimaliąją algą iki 380 eurų (kaimyninėje šalyje ji vis dar tebėra 370 eurų). Tiesa, po pastarojo Lietuvos valdžios sprendimo didinti minimalųjį atlyginimą atkuto ir latviai. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija iškart pasiūlė didinti „minimumą“ iki 400–410 eurų per mėnesį, ir tai padaryti nuo kitų metų sausio 1 dienos. Vis dėlto idėją aplenkti Lietuvą minimaliosios algos augimo varžybose sukritikavo Latvijos centrinis bankas. Jo ekspertai siūlo tą patį, ką ir kai kurie mūsų ekonomistai, – didinti neapmokestinamąjį pajamų dydį.

Estijoje minimalioji alga šiuo metu siekia 430 eurų, tačiau nuo kitų metų jau sutarta ją didinti iki 470 eurų.

Nestinga ir stereotipų

Nors Lietuvos ir Latvijos santykiai – ramūs, nekonfliktiški, tačiau stereotipų čia tikrai yra. Latviai jaučiasi pranašesni už lietuvius jau vien todėl, kad jie (išskyrus latgalius) yra liuteronai, o lietuviai – konservatyvūs katalikai, labiau mėgstantys dainuoti nei planuoti darbus, tad vien dėl protestantizmo įtakos nuo XVIII amžiaus latvių valstiečiai tapo turtingesni, labiau išsilavinę ir civilizuotesni, o caro ir pirmosios respublikos laikais vargšai „leišiai“ plūste plūdo į Latviją tarnauti pas ūkininkus ar dirbti gamyklose. Latvių anekdotuose lietuvis vaizduojamas kaip vėpla ir nevykėlis. Tokių prisiminimų fone mūsų laikų lietuvių aktyvumas prekybos srityje latviams kelia susierzinimą, todėl atsirado naujas stereotipas – savanaudžio prekeivio.

Latviams prikišama iniciatyvos stoka, pasyvumas, net tingumas, įsakymų ir komandų ar direktyvų ilgesys, pasipūtimas, taip pat tai, kad senovėje jie neturėjo savos valstybės, todėl dabar Latvija neturi pakankamos valstybiškumo patirties, esą latviams būdingas didesnis nuolankumas, pataikavimas okupantams ir bendradarbiavimas su jais, kad ir kas jie būtų. Lietuvių tautosakoje latvis vaizduojamas kaip savanaudis ir šykštus ūkininkas, be to, dar ir burtininkas, užkalbėtojas.
Vis dėlto tikrų rimtų prieštarų, egzistencinės neapykantos ir liguistos konkurencijos, kuri temdytų santykius, kaip tarp kai kurių kitų Europos šalių, tarp Lietuvos ir Latvijos, regis, niekada nebuvo. Praėjusio amžiaus pabaigoje, kai Lietuva prie Šventosios pradėjo statyti Būtingės naftos terminalą, be ekologinių, pasipylė ir istoriniai argumentai, kad ten esanti istorinė latvių žemė, kadaise dovanota Lietuvai. Lietuva atrėžė, kad Latvija paprasčiausiai bijanti Būtingės konkurencijos su Ventspiliu. Mūsų šalis pabrėžė terminalo būtinybę, prisimindama Rusijos blokadą 1990 metais. Tiesa, Lietuvos ir Latvijos santykius laikinai aptemdydavo kiaulienos, kiaušinių, sūrelių, pieno, degtukų ir kiti panašūs „karai“. Visgi jie baigėsi abiem šalims įstojus į Europos Sąjungą.

Jau 16 metų egzistuoja Baltų vienybės diena (latviškai Baltu vienības diena) – Lietuvos atmintina diena, Latvijos valstybinė šventė, minima rugsėjo 22-ąją, pažymint 1236 metais vykusį Saulės mūšį, kur susivieniję žemaičiai ir žiemgaliai sumušė Kalavijuočių ordiną. 2000-aisiais Lietuvos ir Latvijos parlamentai Saulės mūšio dieną – rugsėjo 22-ąją – paskelbė Baltų vienybės diena.

Bendrą genčių pavadinimą „baltai“, kaip mokslinį terminą, XIX amžiaus viduryje pateikė vokiečių mokslininkas Georgas Neselmanas, ir nuo tada jis tapo visuotinai vartojamas. Pavadinimą lėmė tų genčių gyvenamosios teritorijos geografinė padėtis prie Baltijos jūros. Baltų gentims priklausė žiemgaliai, žemaičiai, sėliai, latgaliai, nalšėnai, skalviai, prūsai, jotvingiai, galindai ir kitos gentys, giminingos kalba, papročiais, religija, kultūra ir palikusios žymų pėdsaką visoje Europos teritorijoje. Šiandien baltų kalbomis, vienomis archajiškiausių iš indoeuropietiškųjų kalbų, pasaulyje tebekalba tik lietuviai ir latviai.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2016 m. Nr. 46)