„Jo gyvenimas buvo toks trumpas, kad net parašyti nėra ką.“ Tiek VII a. gyvenusio Ispanijoje gyvavusios Vestgotų karalystės valdovo Rekaredo II gyvenimo aprašymui teskyrė dėmesio Mozarabų kronikos autorius. Vaikų mirtingumas senovėje buvo labai didelis, tad toli gražu ne visos karališkųjų šeimų atžalos sulaukdavo pilnametystės. Buvo ir tokių karalaičių, kurie spėjo tapti teisėtais, karūnuotais valdovais, tačiau jų gyvenimas nutrūko dar vaikystėje.

Manvydas VITKŪNAS

Paskelbti vaiką valdovu, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms (pavyzdžiui, anksti mirus tėvui ir nesant vyresnio sosto paveldėtojo), buvo gana įprastas dalykas. Dažniausiai, kol mažametis valdovas sulaukdavo pilnametystės, reali valdžia priklausydavo valstybės valdovo funkcijas laikinai atlikdavusiam regentui. Vis dėlto likimas leido toli gražu ne visiems dar vaikystėje vainikuotiems monarchams sulaukti brandos, kuria įvairiais laikais ir įvairiose šalyse galėjo būti laikoma vos šešiolikos, keturiolikos metų ar dar jaunesnio amžiaus riba.

Intrigų aukos

Garsusis senovės pasaulio karvedys Aleksandras Makedonietis sukūrė milžinišką imperiją, kuri subyrėjo netrukus po jo mirties. Abiejų „pusės pasaulio valdovo“ sūnų likimas taip pat buvo tragiškas. 327 m. pr. Kr. meilužė Barsina pagimdė Aleksandrui Makedoniečiui sūnų Heraklį. Jis gana ramiai ir laimingai augo prižiūrimas motinos Pergamo mieste. Nesantuokinio Aleksandro Makedoniečio sūnaus gyvenimas pasisuko tragiška linkme po tėvo mirties. Vienas iš tėvo diadochų (karvedžių) Poliperchonas nusprendė užgrobti valdžią Makedonijoje pasinaudodamas Herakliu, kaip didžiojo karvedžio sūnumi. Tačiau vėliau kilo įvairių intrigų, ir Heraklis kartu su savo motina Barsina buvo nunuodytas.

Ne itin sėkmingiau susiklostė ir vienintelio santuokoje gimusio Aleksandro Makedoniečio sūnaus Aleksandro gyvenimas. Berniukas gimė 323 m. pr. Kr., praėjus keliems mėnesiams po tėvo mirties. Imperatoriaus ir jo žmonos Baktrijos kunigaikštytės Roksanos sūnus iškart buvo paskelbtas Makedonijos karaliumi Aleksandru IV ir turėjo valdyti šalį kartu su savo dėde Pilypu Aridėjumi. Tačiau bėda ta, kad Aleksandras buvo mažas, o Pilypas – silpnaprotis. Jų vardu šalį valdė įvairūs regentai. Aleksandro Makedoniečio motina Olimpiada mylėjo anūką, bet labai nekentė įsūnio Pilypo Aridėjaus, jos velioniui vyrui Pilypui II pagimdyto meilužės rūmų šokėjos. Galiausiai 317 m. pr. Kr. Olimpiada liepė tarnams nudurti Pilypą Aridėjų, o jo žmoną privertė pasikarti. Tačiau po tokio drastiško žingsnio ir pačios Olimpiados laukė liūdnas galas: jau po metų politiniai oponentai ją suėmė. Olimpiados nurodymu nužudytų žmonių artimieji dabar atkeršijo ir užmėtė ją akmenimis. Dar po kelerių metų slapta buvo nužudyti ir keturiolikmetis Aleksandras IV bei jo motina Roksana. Nutrūko Makedonijos karalių Argeadų dinastija, kurios iškiliausias atstovas buvo Aleksandras Makedonietis.

Vienuolikmetis imperatorius

Rusijos imperatorius Petras II mirė vos keturiolikos. Garsiojo Rusijos valdovo Petro I anūkas, caraičio Aleksejaus ir jo žmonos vokiečių kunigaikštytės Šarlotės Kristinos fon Braunšveig-Volfenbiutel sūnus imperatoriumi buvo paskelbtas 1727 m., būdamas vos vienuolikos, po to, kai mirė Petro I antroji žmona imperatorė Jekaterina I. Petras II buvo dar pernelyg jaunas ir nepasirengęs valdyti didžiulės valstybės, todėl visa valdžia atsidūrė kelių aukštų valstybės pareigūnų, visų pirma – Aleksandro Menšikovo, rankose. Šis didikas vadovavo Aukščiausiajai slaptajai tarybai. Ji priešmirtine Jekaterinos I valia turėjo padėti Petrui II valdyti šalį, kol jam sukaks šešiolika metų.

Valstybės institucijos veikė inertiškai, stiprėjo įvairių didikų grupuočių įtaka, degradavo kariuomenė, buvo grobstomos valstybės iždo lėšos. Neaišku, kuo viskas būtų baigęsi, bet 1730 m. sausį trumpas jaunojo imperatoriaus valdymas nutrūko. Viduržiemį Maskvoje stebėdamas karių paradą, Petras II smarkiai persišaldė ir atgulė į ligos patalą. Po paros, smarkiai karščiuodamas, jis atsisėdo lovoje ir sušuko tarnams: „Kinkykite arklius. Aš važiuoju pas seserį Nataliją!“ Tačiau vos keturiolikos sulaukusi Natalija buvo mirusi prieš dvejus metus... Petras II, sunkiai alsuodamas, krito į patalą ir po kelių minučių mirė. Naująja Rusijos valdove tapo Petro I dukterėčia Ana.

Nunuodijo kardinolas?

XV–XVIII a. dabartinės Prancūzijos ir Italijos paribyje gyvavo nepriklausoma valstybė – Savojos hercogystė. Tryliktuoju jos hercogu 1637 m. buvo paskelbtas Pranciškus Hiacintas – hercogo Viktoro Amadėjaus I ir hercogienės Kristinos sūnus. Jo vyresnis brolis Liudvikas Amadėjus mirė šešerių. Kai 1637-aisiais mirė penkiasdešimtmetis tėvas, vos šešerių sulaukęs Pranciškus Hiacintas tapo hercogu, o jo motina – regente. Tačiau mažylis hercogu pabuvo tik vienuolika mėnesių. 1638 m. spalio 4 d. jis netikėtai mirė. Amžininkai įtarė, be to, ir istorikai neatmeta, kad Pranciškus Hiacintas, kaip ir vyresnis jo brolis, galėjo būti nunuodytas Prancūzijos valstybės sekretoriaus kardinolo Armano de Rišeljė nurodymu. Kardinolas Rišeljė dėjo visas pastangas, kad Savojos hercogystė būtų sunaikinta, padalijus ją Ispanijai ir Prancūzijai. Visgi šis planas žlugo. Po Pranciškaus Hiacinto hercogu tapo trečiasis brolis – Karolis Emanuelis II. Jis valdė šalį net 37 metus.
Dar vienas hercogas, miręs mažametis, buvo Bretanės (dab. Vakarų Prancūzijoje) valdovas Drogas, gyvenęs X a. Hercogo Aleno II Kreivabarzdžio sūnus hercogu buvo paskelbtas vos dvejų, kai anksti mirė jo tėvas. Globėju tapęs dėdė našle likusią berniuko mamą skubiai ištekino už kito vyro, o pats mažasis hercogas mirė labai neaiškiomis aplinkybėmis, sulaukęs vos aštuonerių. Naujuoju hercogu tapo kitas jo tėvo sūnus, tiesa, nesantuokinis.

Vengrijos istorijoje tarp trumpiausiai valdžiusių valdovų aptinkame Vladislovo III vardą. Sunkiai sirgęs jo tėvas karalius Imrė 1204 m. paskelbė savo vos penkerių metų sūnų naujuoju Vengrijos karaliumi. Tėvas netrukus mirė, o mažamečio valdovo globėju tapo dėdė. Deja, pabuvęs karaliumi vos pusę metų, mažametis monarchas mirė.

Nelemta kelionė

Iš nemažo būrio anksti į amžinybę iškeliavusių jaunų monarchų daugiausia buvo berniukų. Viena iš nedaugelio mergaičių – Škotijos karalienė Margarita, dar vadinama Norvegijos Mergele. Jos tėvas buvo Norvegijos karalius Eirikas III Magnusonas, mama – Škotijos princesė ir Norvegijos karalienė Margarita. Šios tėvas Škotijos karalius Aleksandras III 1286 m. netikėtai žuvo, kai prie kalnų tarpeklio pasibaidžius arkliui nukrito į prarają. Trys jo vaikai buvo mirę, o duktė Margarita – tapusi Norvegijos karaliene, todėl Škotijoje nebeliko tiesioginių sosto įpėdinių. Tada karaliene buvo paskelbta Norvegijoje gyvenusi velionio karaliaus anūkė Margarita. Jai tebuvo treji. Netgi buvo sutarta, kas taps jos vyru. Buvo parinkta vieno iš Anglijos karaliaus Eduardo I sūnų kandidatūra.

Tačiau viskas susiklostė toli gražu ne taip, kaip tikėtasi. 1290 m. iškilmingai išlydėta į Škotiją Margarita jos taip ir nepasiekė: plaukdama laivu, ji netikėtai susirgo ir mirė. Laivas apsisuko ir pargabeno septynmetės mergaitės kūną atgal į Norvegiją. Po šio tragiško įvykio Škotijoje kilo vidaus kovos, netrukus ir karas su Anglija. Jos karalius Eduardas I manė, kad jo sūnus, turėjęs tapti Margaritos vyru, nors mergaitė ir mirė, įgijo teisę į sostą.

Nužudytas ar pagrobtas?

Jonas I – bene trumpiausiai šalies valdovu buvęs Prancūzijos karalius, tačiau su jo vardu susijusios dramos ilgai krėtė karalystę. Šis vaikas niekada nematė savo tėvo. Liudvikas X mirė likus keliems mėnesiams iki sūnaus gimimo. 1316 m. lapkričio 15 d. jo našlė Klemencija Vengrė pagimdė sūnų. Šis nedelsiant buvo pakrikštytas Jonu ir paskelbtas Prancūzijos karaliumi Jonu I. Kol vaikas sulauks pilnametystės, regentu buvo paskirtas velionio Liudviko X brolis Pilypas. Tačiau vos po penkių dienų kūdikėlis Jonas I mirė. Galbūt tai buvo natūrali mirtis (viduramžių Europoje maždaug trečdalis vaikų mirdavo nesulaukę penkerių, o dešimtadalis naujagimių atsisveikindavo su šiuo pasauliu jau pirmąjį savo gyvenimo mėnesį), bet Prancūzijoje tuoj pasklido pikti gandai, esą prie karaliuko mirties prisidėjo dėdė Pilypas ar jo uošvė. Vieni manė, kad dėdė tiesiog uždusino ar kitaip nužudė mažąjį karalių. Kiti teigė, kad Pilypas pagrobė Joną I ir vietoj jo į lopšį paguldė mirusio vaiko kūnelį, o patį Joną I augino svetimu vardu, uždarytą pilyje Italijoje. Įtarimų šešėlis krito ir ant Pilypo uošvės grafienės Matildos d’Artua. Ji visomis priemonėmis siekė savo dukrą padaryti Prancūzijos karaliene. Spėliota, kad būtent Pilypo uošvė galėjo suorganizuoti naujagimio karaliaus nužudymą. Kad ir kaip ten būtų, mažylio mirtis išties buvo naudinga dėdei: jis tapo Prancūzijos karaliumi Pilypu V, o jo žmona Joana Burgundė – karaliene. Tačiau jeigu jie į sostą pateko per mažojo karaliaus lavonėlį, tai likimas jiems atkeršijo – vienintelis poros sūnus karalaitis Liudvikas mirė kūdikystėje (keturios dukterys išgyveno).

Tačiau tuo istorija nesibaigė: 1356 m. Prancūzijoje pasirodė iš Italijos atvykęs Džaninas Baljonis ir tikino, kad jis yra vaikystėje pagrobtas ir Italijoje pilyje laikytas karalius Jonas I. Vyras buvo paskelbtas apsišaukėliu, suimtas ir mirė kalėjime. O mažojo Jono I palaikai ilsėjosi šalia mamos Paryžiaus Sen Deni bazilikoje, kol Prancūzijos revoliucijos metu apkvaitusi revoliucionierių minia sudaužė antkapius ir išniekino palaikus. Vėliau antkapiai buvo atkurti.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2016 m. Nr. 49)