Mokyklose, kurių vadovas ir visa bendruomenė netoleruoja patyčių ir jas pastebėję nedelsdami sustabdo, kurios atsakingai įgyvendina efektyvias prevencijos programas, patyčių pastebimai mažėja. Vis dėlto jas vis dar patiria nuo 25 iki 30 proc. įvairaus amžiaus šalies vaikų. Psichologai teigia, kad šiai problemai spręsti reikia nuolatinių, kasdienių pastangų. Svarbu, kad įsitrauktų visa mokyklos bendruomenė – kad visi suaugusieji, taip pat ir tėvai, neliktų abejingi šiam reiškiniui ir kartu imtųsi prevencinių priemonių.

Karolina MACKEVIČIŪTĖ

Būtina reaguoti į pasikeitusias vaiko emocijas

Patyčių prevencija aktyviai užsiimančios VšĮ „Vaikų linija“ vadovas dr. Robertas Povilaitis akcentuoja, kad šis reiškinys dažniausiai vyksta socialinėje arenoje, t. y. mokyklose ar kitose ugdymo įstaigose, mat, norint pasityčioti iš kito, reikalinga stebėtojų grupė. Vis dėlto tai nereiškia, kad tėvai turėtų likti „už borto“ sprendžiant šią problemą.

„Tėvai pirmiausia turi reaguoti į pasikeitusią vaiko emocinę būklę. Ypač jeigu neigiamos emocijos aiškiai susijusios su mokykla – pavyzdžiui, vaikas nenoriai eina į pamokas, nors prieš tai buvo ganėtinai uolus mokinys. Kartais pasireiškia net ir somatiniai simptomai – vaikui ima skaudėti galvą ar pilvą. Būna, kad vengiama tik konkrečių pamokų ar užsiėmimų. Visa tai liudija apie tam tikrus sunkumus. Galbūt vaikas nesutaria su mokytoju ar būrelio vadovu, galbūt toje aplinkoje jis patiria patyčias. Apie tai, kas vyksta, ir mėginkite pasikalbėti su vaiku, kai pamatote, kad jo elgesys dėl nežinomų priežasčių pasikeitė“, – pataria dr. R. Povilaitis.

„Vaikų linijos“ psichologė, savanorių mokytoja Jurgita Smiltė Jasiulionė teigia, kad patyčių situacijas pirmieji dažniausiai pamato mokytojai, juolab kad dalis jų nebūna slaptos – pavyzdžiui, žeminantys juokeliai ar komentarai, lapelių klijavimas ant nugaros. „Patyčios vyksta tiek pertraukų, tiek pamokų metu. Bendrą atmosferą geriausiai junta klasės auklėtojas, todėl jis gali greitai pastebėti, kuris vaikas yra atstumtas, nepriimamas į bendras klasės veiklas. Vis dėlto tas nerimą keliantis signalas dar nebūtinai rodo patyčias – galbūt vaikas tiesiog yra kitokio būdo, pats mažiau bendrauja. Kitaip tariant, išsiaiškinti, kas vyksta, ir yra pagrindinė klasės auklėtojo užduotis, – sako psichologė. – Žinoma, ir kiti mokytojai gali padėti vaikui, nes jie irgi gali matyti pasikeitusias jo emocijas – gal vaikas dažniau pyksta, liūdi, verkia ir pan. Tai taip pat signalizuoja apie emociškai įtemptas, konfliktines situacijas. Mokytojas ar auklėtojas turi įvertinti, ar tai buvo konfliktas, nesusipratimas, ar – jau patyčios.“

Svarbu sustabdyti

Specialistė pabrėžia, kad bet kokiu atveju pirmiausia reikia pasiųsti vaikams žinutę, kad toks elgesys netinkamas. „Pasitaiko ir vienetinių atvejų, kai vaikas išvadinamas nemaloniais žodžiais, pavyzdžiui, gaidžiu, ar nuskriaudžiamas fiziškai – jį apstumdo ar kokį nors jo daiktą sugadina. Tačiau net ir tuomet būtina aiškiai pasakyti, kad tokie dalykai nėra toleruotini“, – aiškina J. S. Jasiulionė. Pasak jos, konfliktinę situaciją pastebėjęs suaugusysis visų pirma turi sustabdyti agresyvius veiksmus. „Mokytojas ar auklėtojas turėtų atsistoti šalia konfliktuojančių šalių ir pirmiausia skriaudikui pasakyti: „Tai, ką tu dabar darai, yra vadinama patyčiomis – tu jį erzini, užgaulioji (muši, stumdai). Tai – netinkamas elgesys, todėl prašau tučtuojau liautis.“ Tada reikėtų įvertinti nuskriausto vaiko būklę – ar jis nėra išsigandęs, ar nepradeda verkti. Jeigu reikia, būtina suteikti jam pagalbą“, – dėsto „Vaikų linijos“ psichologė.

Jeigu tai vienkartinė situacija, gali būti, kad to užteks ir nereikės inicijuoti pokalbių tiek su skriaudėju, tiek su patyčias patyrusiu vaiku. Kai pastebima, kad blogas elgesys sistemiškas, tuomet reikia organizuoti pagalbą patyčių aukai, įtraukiant ir kitus suaugusiuosius bei vaikus.

„Kalbantis tiek su vienu, tiek su kitu, nereikia pulti, kaltinti, pokalbis turi vykti ramioje aplinkoje. Jeigu juntate, kad esate itin įsitraukę ir situacija jus labai jaudina, pirmas dalykas, kurį reikia padaryti, – su vaiku išsivirti arbatos ir nesikalbėti, kol ji atauš, o jūs atgausite pusiausvyrą. Pokalbio metu išsiaiškinkite, kas nutiko, nuo ko viskas prasidėjo, kaip nuskriaustas vaikas jaučiasi šioje situacijoje. Skriaudėjo reikia paklausti, kodėl jis taip daro, kokios galėtų būti tokio jo elgesio priežastys“, – aiškina psichologė.

J. S. Jasiulionė akcentuoja, kad yra ir trečia grupė – patyčių stebėtojai. Jų taip pat nereikėtų pamiršti, o geriausia apie patyčių reiškinį kalbėtis klasės valandėlių metu. „Svarbu, kad patyčių prevencija netaptų vienos situacijos analizavimu – „anas pradėjo, o kitas tą padarė“. Yra parengta puikios vaizdinės medžiagos – informacinių filmukų, galima juos kartu žiūrėti ir aptarti ten rodomas patyčių situacijas“, – dėsto specialistė.

Išlaikyti ramybę

Pasak psichologijos mokslų daktaro R. Povilaičio, ypač atsargiai reikia bendrauti su skriaudžiamu vaiku – jam reikia daugiau palaikymo, nes mokyklos aplinkoje jis jaučiasi nesaugus, nepriimamas, išgyvena bejėgiškumo ir baimės jausmus. „Tėvai turi skirti daug laiko pasikalbėti apie jausmus, situacijas, nuo ko viskas prasideda, aiškintis, kas tose patyčiose dalyvauja, kaip vaikas tada jaučiasi, kaip reaguoja. Galiausiai reikia užduoti svarbiausią klausimą – kokios jam reikia pagalbos iš suaugusių žmonių? Iš savo patirties galiu pasakyti, kad vaikai bijo ūmios reakcijos, pavyzdžiui, kai tėvai bėga į mokyklą, sukelia visus ant kojų, puola aiškintis su skriaudėjų tėvais“, – sako jis.

Kalbant su skriaudiku kantrybės gali prireikti žymiai daugiau – vaikai nėra linkę atvirauti apie savo netinkamą elgesį. „Suaugusiojo pozicija turi būti tokia: „Nenoriu tavęs bausti, tenoriu suprasti. Man rūpi, kad ir tu būtum saugus, ir kiti vaikai būtų saugūs.“ Nieko stebuklingo čia nesugalvosi – būtina surasti kelią į to vaiko širdį. Svarbu bandyti suprasti, iš kur kyla tas noras šitaip elgtis: ar jis nori dominuoti, ar yra koks bendraamžių grupės spaudimas, – priežastys, dėl kurių vaikai įsitraukia į patyčias, būna labai įvairios. Taip pat būtina tokiam vaikui labai aiškiai siųsti žinią, kad skaudinti kitų vaikų negalima jokiose situacijose, ir pasakyti, kad toliau domėsitės jo elgesiu“, – aiškina R. Povilaitis.

Švietimo ir mokslo ministerijos Švietimo pagalbos skyriaus vedėja Gražina Šeibokienė:

– Švietimo ir mokslo ministerija skatina mokyklas skirti ypatingą dėmesį mokinių psichologiniam saugumui mokykloje, įgyvendinti ilgalaikes, visą mokyklos bendruomenę įtraukiančias, nuoseklias, moksliškai pagrįstas prevencijos programas.

Šiuo metu mokykloms siūlomos 5 akredituotos patyčių ir smurto prevencijos programos. Programa „Zipio draugai“ yra skirta 6–7 metų vaikams, „Obuolio draugai“ – 7–9 metų vaikams, „Antrasis žingsnis“ – 1–4 klasių mokiniams. Šios programos skirtos ugdyti socialiniams, emociniams gebėjimams. LIONS QUEST programa „Paauglystės kryžkelės“ skirta 5–8 klasių mokinių socialiniam ir emociniam ugdymui, mokyklos bendruomenės sutelktumui didinti. Prieš patyčias nukreipta prevencijos programa „Olweus“ moko mokyklos personalą atpažinti, pastebėti patyčias ir tinkamai į jas reaguoti. Mokyklose, pradėjusiose diegti „Olweus“ patyčių prevencijos programą 2008 metais ir tebetęsiančiose programos veiklas iki šiol, patyčių lygis sumažėjo nuo 30 iki 17 proc.

Smurto ir patyčių prevencijos programas 2016 metais įgyvendina 56,3 proc. šalies mokyklų. Planuojama, kad iki 2020-ųjų prevencijos programas vykdys visos mokyklos. Joms įgyvendinti paskatinti planuojama skirti 1,9 mln. eurų Europos Sąjungos struktūrinių ir investicijų fondų lėšų.