Gulbės mums imponuoja ne vien dydžiu ar elegantiška išvaizda, bet ir savo būdu – jos yra labai prieraišios ir ištikimos: sakoma, kad kai gulbės susiporuoja, tai visam gyvenimui.

Žiemos čia ar išskris?

Nors jau vėlyvas ruduo, žmonės gali pastebėti vandens telkiniuose plaukiojančius gulbių pulkelius – tarp poros baltų it sniegas gulbių sukinėjasi ir būrelis pilkos spalvos sparnuočių.

Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejaus Ornitologijos skyriaus vedėjas Saulius Rumbutis sako, kad tos pilkosios gulbės – tai šiais metais išsiritę jaunikliai. Jau ateinančią vasarą jie išsišers ir taps baltesni, o dar po metų virs gražiomis gulbėmis.

Jaunikliai kartu su tėvais paprastai praleidžia maždaug metus, t. y. iki naujo perėjimo sezono. Paskui tėvai juos tiesiog išvaro gyventi savarankiškai. Dar apie porą metų jaunikliai klaidžioja būriu, o vėliau, kai galutinai subręsta, ima sau dairytis poros ir apie ketvirtus gyvenimo metus pradeda šeiminį gyvenimą.

Ar gulbės yra pas mus žiemojantys paukščiai? Ornitologas sako, jog kol vandenų dar nesukaustė ledas, gulbės neskuba išskristi. Tačiau didelė tikimybė, kad dalis gulbių apskritai neišskris, ypač gulbės nebylės, kurios XII a. Anglijoje buvo auginamos kaip naminiai paukščiai. Gulbės nebylės yra labai prieraišūs paukščiai – jeigu čia randa pakankamai maisto, apie jokią emigraciją negalvoja. Kita pasilikimo priežastis gali būti fizinis nusilpimas, parazitai ar ligos. O tie paukščiai, kuriems migruoti yra įprastas gyvenimo būdas, spustelėjus stipresniam šaltukui kels sparnus Vakarų Europos link. Viduržemio jūros pakrančių jie nepasieks, tačiau nutūps ten, kur vanduo beveik neužšąla: Vokietijoje, Olandijoje, Didžiojoje Britanijoje…

Ne kartą speiguotomis žiemomis gamtos mylėtojai skambino pavojaus varpais pamatę apledijusius gulbių snapus ar tiesiog prie ledo prišalusius paukščius. Šiaip gulbių plunksnos yra atsparios vandeniui ir nesušlampa, tačiau didelė bėda paukščius ištinka tuomet, kai oro temperatūra nukrenta iki -20 °C ir žemiau – paukščiui nutūpus į vandens telkinį ant plunksnų likę vandens lašai prišąla prie ledo.

Ar turėtume žiemą globoti gulbes? Ornitologas šiuo klausimu turi dvejopą nuomonę. „Gražu, kai žmonės myli gamtą ir atjaučia šalčio kankinamus gyvūnus, tačiau laukinėje gamtoje veikiantys dėsniai yra gana žiaurūs – silpnesnieji žūva, o stiprieji išlieka ir susilaukia tvirtesnių palikuonių. Tad kaip biologas turėčiau sakyti, kad lesinti paukščių nereikėtų, nes turėtų veikti natūralūs gamtos atrankos procesai. Tačiau kai matai apledėjusią gulbę prie namų, kaip gali jai nepadėti? Tad apsispręsti tenka patiems žmonėms“, – sako zoologijos muziejaus darbuotojas.

Besirūpinantiems gulbių globa žiemą svarbu nepamiršti, kad gulbė yra žolėdis paukštis, mintantis vandens augalais. Todėl žiemą joms labiausiai tinka grūdai, taip pat jos noriai lesa tarkuotas bulves, runkelius, burokėlius, morkas, obuolius, įvairias kruopas, duonos gaminius. Tačiau lesalus reikėtų įvairinti – neduoti vien duonos gaminių. Gulbėms duona – kaip žmogui šokoladas, nesimaitinsi kasdien vien juo.

Trys gulbių rūšys

Lietuvoje peri trijų rūšių gulbės. Dažniausia rūšis – gulbė nebylė (Cygnus olor), Lietuvoje peri nuo XVIII a. Antroji pagal gausą – gulbė giesmininkė (Cygnus cygnus), įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą. Prieš tris dešimtmečius šios rūšies gulbės Lietuvoje buvo retos, nes tai yra tundros platumų paukščiai, tačiau pastaraisiais metais jų populiacija sparčiai auga. Pati rečiausia ir paprastai per migracijas pas mus sutinkama mažoji gulbė (Cygnus columbianus). Tai irgi tundros paukštis. Pastaruoju metu jau užfiksuojami ir pavieniai jų perėjimo atvejai.

Vizualiai giesmininkės yra panašios į mažąsias – abiejų gentainių snapai yra geltonos spalvos, o nebylių – oranžinės. Gulbės nebylės virš snapo turi juodą gumbą, o gulbės giesmininkės jo neturi. Be to, pastarosios gulbės klykia – joms skrendant dažnai girdimi jų balsai, o gulbių nebylių leidžiamas garsas labiau panašus į savotišką šnypštimą.

Gulbės giesmininkės yra labai socialios, kai neperi. Vienoje vietoje galima išvysti didžiulius jų pulkus. Šios gulbės taip pat labai konservatyvios: žiemoti renkasi tą pačią vietą ir neretai ten susitinka su pernykšte savo jauniklių vada, kartu išsilaikydamos iki pavasario.

Gulbės nebylės nebijo žmonių ir dažnai peri jų kaimynystėje, mielai leidžiasi lesinamos. O gulbės giesmininkės, priešingai, yra atsargios, nelesa žmonių duodamo lesalo ir vengia artimos jų kaimynystės.

Lietuvoje didžiausia gulbių koncentracija yra ežeringiausiuose regionuose, mažiau jų sutinkama vidurio Lietuvoje, kur plyti lygumos ir beveik nėra vandens telkinių.

Gulbių vidutinė gyvenimo trukmė yra beveik penkeri metai. Tačiau žinoma faktų apie paukščius, išgyvenusius 20 metų. Neretai gulbių gyvenimą sutrumpina ligos, parazitai, plėšrūnai (lapės, usūriniai šunys ar net jūriniai ereliai, audinės ar stambios lydekos), dažniausiai atakuojantys jauniklius, susidūrimai su aukštos elektros įtampos laidais, o žiemą išsekusius paukščius nustekena badas.

Vandenų karalienės

Didelės ir puošnios gulbės yra tikros vandenų karalienės. Jos yra vieni didžiausių skraidančių paukščių. Ir vieni sunkiausių – paukščio svoris gali siekti iki 15 kg.

Didžiausią gulbių antplūdį Lietuvoje pajusime kovo pabaigoje. Dar nenutirpus ledui pirmosios gulbių nebylių šeimos parskris į perėjimo vietas ir pradės tvarkyti lizdus. Dideliems paukščiams reikia ir didelių lizdų. Paprastai jų skersmuo siekia iki pusantro metro. Balandžio pabaigoje lizdai jau būna sutvarkyti ir kiaušiniai sudėti. Prasideda apie 35 dienas trunkantis perėjimo laikotarpis. Gulbių patelė kruopščiai šildo kiaušinius, kartais ją pakeičia ir patinas. Paskutinėmis gegužės dienomis išsirita gulbių giesmininkių jaunikliai, o po dviejų savaičių pagausėja ir gulbių nebylių šeimos.

Jaunikliai lizduose ilgai neužsibūna – vos išsiritę ir apdžiūvę pūkuoti jaunikliai jau gali nerti į vandenį ir kartu su tėvais leistis į pasaulio pažinimo ekspedicijas. Po keturių penkių mėnesių gulbių giesmininkių jaunikliai jau pradeda skraidyti, tačiau nuo tėvų neatsiskiria. Kartu visi laikosi iki kitų metų balandžio pabaigos, kai tėvai pradeda rūpintis nauju lizdu. Gulbių nebylių jaunikliai užauga dviem mėnesiais vėliau.

Ištikimos, bet agresyvios

Iš gulbių daug gero galėtų pasimokyti ir žmonės, pavyzdžiui, meilės ir ištikimybės. Gulbės yra monogamiški padarai – jos sudaro poras visam gyvenimui. Šie paukščiai peri tol, kol abu poros nariai yra sveiki ir gyvybingi. Jei gulbė netyčia žūsta, patinas nepuola žudytis. Dar metus kitus blaškosi, kol sau vėl susiranda antrąją pusę.

Kiekvieną pavasarį prieš prasidedant perėjimo sezonui vyksta labai gražios gulbių vestuvės. Gulbės giesmininkės savo bendravimą išreiškia šokdamos vestuvinius šokius, o gulbės nebylės – į širdelės formą išraitydamos savo ilgus kaklus. Šios vestuvės trunka iki perėjimo pradžios. Per tokias linksmybes gulbės giesmininkės dar demonstruoja stiprų savo balsą – jį galima girdėti už kelių kilometrų.

Kartais tenka girdėti apie tam tikrą gulbių agresyvumą. Tokie elgesio protrūkiai paprastai pastebimi perėjimo ir jauniklių vedžiojimo laikotarpiu. Jeigu tik prisiartinsi prie perėjimo vietos ar jauniklių būrio, patelė dažniausiai išskleidusi sparnus šnypščia, o supykęs patinas gali žnybti ar pradėti kovoti. Jo sparno kirtis būna toks stiprus, kad gali ne tik mėlynių palikti, bet užmušti katę ir netgi lapę. Gulbės giesmininkės elgiasi kitaip – pavojaus atveju palieka vaikus ir pačios slapstosi nendrėse, kad žmogus jų nepastebėtų.

Parengė Laimius STRAŽNICKAS
Juliaus Morkūno nuotr.

Parengta pagal žurnalą „Namie ir sode" Nr. 23 (2016 m.)