Kiekvienas darbas, atliekamas iš širdies, dirbančiajam teikia pasitenkinimą, o aplinkiniams – džiugesį. Ir svarbiausia ne tai, kuo žmogus užsiima – kuria naujas technologijas, moko vaikus rašyti ar tvarko svetimus namus, – o tai, kaip jis atlieka savo darbą.

Birutė JANČIENĖ

Apie valytojos darbą – su pasididžiavimu

Mūsų pašnekovė – daili, žvali, energinga ir itin gyvybinga moteris. Tikriausiai tą vulkanu besiveržiantį temperamentą lėmė jos slaviška prigimtis. Tačiau mūsų pokalbis – ne apie žmonių charakterius, o apie profesiją. „Aš – valytoja, – drąsiai prisipažįsta greitai 45-ąją gyvenimo sukaktį švęsianti Irina Sinevičienė. – Tvarkau, valau ir visaip kitaip puoselėju svetimus namus. Šis darbas manęs nėmaž nežemina ir netrikdo. Man patinka tai, kuo užsiimu. O iš gaunamo atlygio puikiai išgyvenu!“ Štai taip!

Irina gimė Karaliaučiuje (Kaliningrade) karininko ir medikės šeimoje. Juokiasi, esą tvarka ir drausmė jai tikriausiai su motinos pienu yra perduotos. „Tiesa, mano sesuo – didžiausia netvarkinguolė. Išsiblaškiusi, chaotiška, nuolat skubanti ir visada vėluojanti, – šypsosi moteris. – Ji – kito kirpimo žmogus, menininkė.“
Daugiau apie savo šeimą Irina nelinkusi atvirauti. Prasitaria, jog būdama keturiolikos paliko gimtinę ir atvyko į Panevėžį pas tolimą mamos giminaitę.

Kodėl? „Pasakysiu trumpai: mano tėvas buvo despotas, kuriam mama visada paklusdavo. Tėvas manęs nemylėjo, o seserį be proto lepino“, – neslepia graudulio pašnekovė ir paragina kalbėtis apie tai, dėl ko ir tarėmės. Apie darbą.

Pirmoji darbovietė

Panevėžyje Irina baigė vidurinę mokyklą. Prisimena, mokslai sekėsi gerai, tik lietuvių kalba „striginėjo“. Tačiau ne tai svarbiausia. Vos apšilusi Lietuvoje kojas, Irina suskubo ieškotis darbelio. Ir susirado. Pati! Penkiolikmetė paauglė dienomis lankė mokyklą, o vakarais tvarkė kaimynystėje gyvenusios močiutės namus. Kokius darbus atlikdavo? „Ir skalbdavau, ir grindis valydavau, ir maistą kitai dienai gamindavau“, – prisimena. Džiaugiasi uždirbtais pinigais: jie nebuvo dideli, užtat – savi. Kur išleisdavo? Dalį atiduodavo giminaitei, pas kurią gyveno, už kitus nusipirkdavo ką nors gražaus, tarkime, raštuotas pėdkelnes ar sodrius lūpų dažus.

Po metų Irinos prižiūrima močiutė mirė, ir „tarnyba“ baigėsi. Jauna mergina tvarkė kitus namus, paskui – trečius, dar vėliau pusmetį dirbo aukle. Kaip susirasdavo darbą, kai dar nebuvo internetinių skelbimų? „Nejau manote, kad interneto portaluose siūlomi darbai – puikiausias pasirinkimas? – klausia moteris. – Geriausi pasiūlymai perduodami iš lūpų į lūpas. Taigi šiandien, kaip ir prieš trisdešimt metų, darbo pasiūlymus renkuosi tik išgirdusi iš kieno nors lūpų, o ne sužinojusi iš skelbimų.“

Po paskaitų – į darbą

Baigusi vidurinę mokyklą, Irina studijavo Kauno technologijos technikume (dabar – Kauno kolegija). Vėlgi mokslus derindama su darbu. Moteris pasakoja, gavo itin šaunų pasiūlymą – tvarkyti... vienos moksladraugės namus. Irinos bendrakursė su tėvais gyveno milžiniškame sovietmečio statybos name. Irina dirbdavo savaitgaliais – reikėjo sutvarkyti kone 300 kv. metrų plotą. Moteris prasitaria, kad per porą šios „tarnystės“ metų ji užsidirbo pinigų kukliam butui. Ir neslepia, jog tikriausiai tai ir buvo didžiausia paskata savo ateitį sieti su svetimų namų tvarkymu.

Irina prisipažįsta, technikume įgytas buhalterio diplomas taip ir nepravertė, vis tebeguli stalčiuje. Atsivėrus keliams į pasaulį, ji dirbo ir Olandijoje, ir Norvegijoje, ir Vokietijoje. Visai neseniai grįžo iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV), kur triūsė pusantrų metų. Tikina, jog šiandien norėtų „užstrigti“ Lietuvoje. Moteris sako, kad šeimą sukūrė ne itin seniai. Jos dukrai Milei – tik septyneri. Tad nenuostabu, jog norisi būti arčiau namų...

Amerikietės – netvarkingos ir nešeimyniškos

Pašnekovė teigia, kad ilgametė namų tvarkytojos praktika leidžia daryti tam tikrus apibendrinimus. Vos įkėlusi koją į svetimus namus, ji iškart žino, su kokiais žmonėmis teks bendrauti. Įdomu, iš ko apie tai sprendžia? Šeimininkų charakterį išduoda ir namų sienų spalvos, ir koridoriuje surikiuoti batai, netgi ant palangių sustatyti gėlių vazonai. Kiek namų yra tvarkiusi? Juokiasi, kažkada buvo suskaičiavusi daugiau kaip 40 darbo vietų. Dabar jau nebeskaičiuoja. Dažnai vienu kartu tvarkomi keli namai. Juolab dirbant užsienyje. Tarkime, legaliai dirbama kokioje nors valymo įmonėje, po to (papildomai) tvarkomi privatūs namai. Už pastarųjų valymą gaunami išties nemenki pinigai. Pasak Irinos, dirbdama Norvegijoje, už vienų privačių namų tvarkymą (jis trukdavo apie 4 valandas) ji gaudavo 100 eurų (1 000 kronų). O per savaitę, būdavo, aplekia 3 ar 4 privačius namus!

Ar lietuvės – tvarkingos? Moteris juokiasi, priklauso nuo to, su kuo lyginsi. Jos patirtis rodo, kad didžiausios apsileidėlės – amerikietės. Jos nuolat skuba, lekia, kalba telefonais, pameta daiktus, jų ieško, neranda, tuomet visus namus apverčia aukštyn kojomis. Pasak pašnekovės, JAV jai teko tvarkyti labai turtingų ponų namus, kuriuose būdavo tokia netvarka, kad plaukai piestu stodavosi. „Visi kampai nusėti ne tik, tarkime, katės, bet ir šeimininkės plaukais. Visur gausu trupinių, neplautų indų, tuščių alaus ar kokakolos skardinių. Negana to, tvarkydama miegamuosius, rankiodavau nešvarias kelnaites ir netgi po lova numestus... higieninius įklotus“, – pasakoja Irina. Brrr... Tačiau pašnekovė šypsosi – tas pasidygėjimas dingdavo vos sutvarkius namus. Kai pakvipdavo švara ir tvarka, o visi kampai imdavo tviskėti! Tiesa, iki kito karto. Tačiau darbas – už nemenką atlygį? Moteris neslepia – tikrai taip!

Klientų įvairovė

Irina sako, kad apie namų šeimininkus galėtų knygą parašyti. Oi, kokie žmonės įvairūs! Juolab lietuviai, ypač tie, kurie staiga praturtėjo. Tvarkydama vienus namus, Irina pastebėjo keistą dalyką. Valydama dulkes, iš po komodos iššlavė penkiasdešimties eurų banknotą, iš po lovos – kitą. Moteris sako, pinigus iškart „aikštėn“ padėjo. Kitą kartą banknotai mėtėsi po šiukšliadėže, netgi po šuns ėdalo indu. Irina greitai perprato triuką – šeimininkai ją tikrino.

Kitąsyk laukė dar įdomesnis išbandymas. Moteris išblizgino visus namų kampus, kruopščiai iššveitė kiekvieną centimetrą grindų. Ir šeimininkė liko sužavėta? Valytoja dirbanti moteris juokiasi, girdi, oi, kokią švaros patikrą reikėjo pereiti! Šeimininkė vaikščiojo po namus akylai apžiūrinėdama kiekvieną kampelį, vis perbraukdama pirštu per stalviršį ar palangę. Negana to, čiupo baltą skepetą ir šen bei ten ėmė trinti grindis – vis tikrino, išsiteps skuduras ar ne.

Kokius darbus atlieka valytoja?

I. Sinevičienė valytojos darbo patirtį skaičiuoja jau dešimtmečiais. Šmaikštauja, jog galiausiai ji, išstypusi namų pagalbininkė, užaugo ir tapo solidžia Freken Bok. Pasak moters, ilgainiui daug kas pasikeitė. Ir valymo priemonės, ir šluostės, ir buitinė technika. „Kadaise vienintelės ir patikimiausios darbo priemonės buvo šepetys, šluostė ir chlorkalkėmis „permušti“ valymo milteliai. Dar gana primityvūs dulkių siurbliai. Ilgainiui šis darbas tapo gerokai lengvesnis. Oi, kiek dabar įvairių valiklių, gaiviklių, šluosčių! Taip pat ir prašmatnių buitinių prietaisų, tarkime, daugiafunkcių siurblių – ne tik siurbiančių dulkes, bet ir valančių, plaunančių, šveičiančių... Tenka atidžiai išstudijuoti instrukciją, kol išmoksti naudotis prietaisu“, – pasakoja Irina.

Ar valytoja naudoja šeimininkų priemones, ar jas gabenasi pati? Sako, jai mieliau dirbti naudojant savas priemones. Esą mažiau atsakomybės dėl to, kad per daug sunaudos valymo skysčio ar, neduok Dieve, sugadins svetimą prietaisą. Kokius darbus tenka nudirbti? Teigia, kad jos veiklos trasa – nuo laukujų durų iki atokiausio namų kampelio. Būna, tenka ir valandėlę kitą vaikus prižiūrėti ar šunis išvesti. Bet tai – pagal susitarimą. Ar ilgainiui nesusibičiuliauja su šeimininkėmis ar šeimininkais? Irina šypsosi, esą „tarnybinių“ romanų nebuvo, tačiau su keliomis šeimininkėmis ligi šiol išliko puikios draugės.

Kodėl, puikiai išmanydama visas namų tvarkymo subtilybes, dar neįsteigė valymo paslaugas teikiančios įmonės? „Turbūt nesu komandos žmogus. Man patinka dirbti vienai ir pačiai atsakyti už savo darbą“, – prisipažįsta pašnekovė.

Valytojų atranka

Šiandien Lietuvoje veikia daug valymo paslaugas siūlančių įmonių, o interneto portalai tiesiog plyšta nuo panašių darbų užsienyje pasiūlos. Įdomu, kad, paskambinus kelioms valymo paslaugas siūlančioms įmonėms, iškart buvo maloniai siūlomos paslaugos, tačiau, paprašius kelių sakinių spaudai, tonas šiek tiek pasikeisdavo ir pažirdavo nepatiklūs klausimai, girdi, kam, kodėl, gal kitąsyk...

Pasak valymo įmonių vadovų, šiandien klientai dažnai pageidauja sudaryti konfidencialumo sutartis. Ir žmonės (privatiems namams tvarkyti) atrenkami itin atsakingai. Kaip? Vadovaujamasi buvusių darbdavių (klientų) rekomendacijomis, išklausomi jų atsiliepimai, taip pat tikrinami būsimųjų darbuotojų gyvenimo aprašymų duomenys. Iš būsimųjų valytojų reikalaujamos sveikatos patikros pažymos.

Kokius mokslus baigusios nūdienos namų tvarkytojos? Pasirodo, valytojomis dirba ir mokytojos, ir inžinierės, ir vadybininkės. Tiesa, šluostės imasi tik po to, kai baigia darbo dieną mokykloje ar biure, t. y. laisvu laiku – vakarais ar savaitgaliais. Amžiaus cenzas? Dauguma darbdavių pageidauja kandidačių (į valytojos vietą) nuo 30 iki 50 metų. Sveikų ir stiprių! Ar vyrai pretenduoja į namų tvarkytojų vietas? Kartais, tik vienas kitas. Greičiausiai todėl, kad puoselėti namų jaukumą – prigimtinis moters pašaukimas.

Kas dažniausiai prašo valymo paslaugų? Namų tvarkymas šiandien nebėra vien turtuolių įgeidis. Namų tvarkytojų paslaugų dažnai prašo ir vidutines pajamas gaunantys žmonės – kad, nuolat skubėdami, nepaskęstų rutinoje ir atrastų laiko pabūti su šeima. Dažniau valymo paslaugų pageidauja šeimos, auginančios mažus vaikus. Ir dar įdomus pastebėjimas. Namų tvarkytojų paslaugų kokybę vyrai vertina pagal išblizgintus langus, moterys – pagal tviskančius plautuvių čiaupus.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2016 m. Nr. 45)