Šiais laikais virtuvėje naudojame daugybę prieskonių ir žolelių, tačiau peletrūnai vis dar yra primiršti. Norint nusipirkti, jų reikia paieškoti, tad labai verta užsiauginti, kaip kadaise tai darė mūsų močiutės...

Vaistinis kietis arba peletrūnas (lotyniškai Artemisia Dracunculus, angiškai tarragon, vokiškai estragon) – prieskoninis augalas su smulkiais žaliais lapeliais. Peletrūnų tėvynė – Rusijos pietinė dalis ir Mongolija. Manoma, kad pirmieji peletrūnus kaip prieskonius XIII a. pradėjo vartoti arabai.

Į Europą šis augalas atkeliavo iš dviejų pusių – iš Rusijos paplito rusiškasis peletrūnas, užaugantis iki 1,5 metro aukščio, plačiai išsikerojantis, stambus, kartoko skonio, žydintis nuo pavasario iki vasaros smulkiais gelsvais žiedeliais, o kryžiuočių į Viduržemio jūros kraštus atvežta peletrūnų rūšis, užauganti iki 60–80 centimetrų aukščio, šalto klimato šalyse nežydinti, kvapi, gausi eterinių aliejų, rauginių ir karčiųjų medžiagų, buvo pavadinta vokiškuoju (arba prancūziškuoju) peletrūnu.

Kaip prieskoniai paprastai naudojami vokiškieji peletrūnai. Jie puikiai dera su žuvimis, jūrų gėrybėmis, vištiena, varške, kiaušinių patiekalais, jų dedama į salotas, sriubas ir padažus. Berno padažui (sviestas, kiaušinių tryniai, vanduo, citrinų sultys, česnakai, actas) ypatingo skonio suteikia būtent peletrūnai. Peletrūnai taip pat naudojami prieskoniniam actui bei aliejui gaminti, agurkams, pomidorams, grybams konservuoti – verta pabandyti, skonis tikrai įdomus.
Peletrūnų įeina į legendinį prancūziškų žolelių rinkinį, kuriame, be peletrūnų, dar yra petražolių, daržinių builių ir svogūnų laiškų.

Peletrūną ypač mėgsta Kaukaze, arabų, rusų, armėnų ir persų kalbomis jis vadinamas tarchun. Parduotuvėse galima nusipirkti šių žolelių vardu pagaminto ryškiai žalio gaiviojo gėrimo. Tačiau ir lietuviai turi senovinių primirštų patiekalų, kurie be peletrūnų būtų eiliniai – tai aukštaitiški virtiniai su peletrūnais, žemaitiški cepelinai su varške ir peletrūnais.

Iš tikrųjų peletrūnas – tai vaistinis kietis. Turi labai daug vitamino C, provitamino A, eterinio aliejaus. Yra flavonoido apigenino, pasižyminčio nuo vėžinių ligų saugančiomis savybėmis, šaltinis. Peletrūnai žadina apetitą, gerina virškinimą, vartojami kaip vaistai nuo vidurių pūtimo. Peletrūnai pasižymi diuretiniu poveikiu – skatina šlapimo skyrimąsi. Liaudies medicinoje buvo vartojami nuo parazitinių kirmėlių.

Šaknų ir degtinės antpilas buvo vartojamas kaip raminamieji ir traukulių slopinamieji vaistai, vartojami nuo epilepsijos, spazminių traukulių.
Rusijoje ir Kaukaze vaistinius kiečius vartojo nuo vandenės ir skorbuto. Iki šiol jais gydoma avitaminozė.

Pir­ti­nin­kai sa­ko, kad pe­let­rū­nai la­bai maloniai kvepia pir­ty­je, jei­gu jų ša­ke­lių įri­ša­ma į van­tas.

Pe­let­rū­nai nau­do­ja­mi krau­ja­vi­mui stab­dy­ti, žaiz­doms gy­dy­ti, su­mu­ši­mams, iš­nirimams gydyti, bur­nai ska­lau­ti. Jų nuo­vi­ru ska­lau­ja­ma esant blo­gam burnos kva­pui. Ga­li­ma plau­ti la­bai pra­kai­tuo­jan­čias ko­jas.

Peletrūnai – karčiųjų kiečių, vadinamųjų pelynų, kurių gydomasis poveikis nėra toks platus, tačiau jie labiau žinomi, „giminaičiai“. Pelynai labai kartūs, prieskoniams nenaudojami, tačiau kai kuriose šalyse jų dedama į vermutą – vo­kie­čiai kie­čius va­di­na wer­mut. Su kiečiais reikia būti labai atsargiems į alergiją linkusiems žmonėms – jie gali sukelti dermatitą, žydėjimo laikotarpiu – šienligę.

Iš sėklų neauga

Zigmo Jovaišos daržininkystės ūkio darbuotoja Dalia Mickienė sakė, kad peletrūnai – daugiamečiai žoliniai augalai. Kai kas skundžiasi, kad nusipirko peletrūnų sėklų, tačiau jos arba nesudygo, arba iš jų išaugę augalai buvo ne tokio skonio ir kvapo. Iš tikrųjų „skanesni“ yra mums įprasti europiniai peletrūnai, be to, šie augalai dau­gi­na­mi tik dalijant ke­rus ar­ba ža­liai­siais au­gi­niais. Tad jų užsiauginti galima tik suradus žmogų, kuris jų turi savo darže ar darželyje.
Be to, iš sėk­lų išauginti pe­let­rū­nai ne­­bū­na to­kie ver­tin­gi, pa­kei­čia skonio savybes. Sėklomis dauginami rusiškieji peletrūnai, ta­čiau jie yra ne tokio malonaus aromato ir kartesni.

Pe­let­rū­nai mėgs­ta at­vi­ras, švie­sias, drėgnas vie­tas ir derlingą žemę. Kerelius galima dalyti rudenį arba anksti pavasarį. Au­gi­nius sodinti birželį–liepą, tad tai būtų galima padaryti būtent dabar.

10–12 cm il­gio au­gi­niai įšak­nijami šil­ta­dar­žiuo­se, vėliau sodinami į dirvą 30 × 70 cm at­stu­mu. Vie­no­je vie­to­je ga­li aug­ti 4–5 me­tus, po to ke­rai da­li­ja­mi ir per­so­di­na­mi į nau­ją vie­tą. At­že­lia ba­lan­džio pa­bai­go­je ar­ba gegužės pra­džio­je, žydi iki šal­nų. Pran­cū­ziš­kuosius pe­let­rū­nus žie­mai ver­tė­tų pridengti, nors jie Lie­tu­vo­je yra neblogai prisitaikę.

Džioviname žiemai

Pir­mai­siais au­gi­ni­mo me­tais ža­lia­va ruo­šia­ma rug­sė­jį, vė­les­niais me­tais – lie­pą. Prieš žy­dė­ji­mą ar­ba žy­dė­ji­mo pra­džio­je žo­lė pjau­na­ma gied­rą die­ną, nu­kri­tus ra­sai. Pask­lei­džia­ma plo­nu sluoks­niu už­tem­dy­to­je, vė­di­na­mo­je pa­tal­po­je – sto­gi­nė­je ar­ba džio­vyk­lo­je 35–40° C tem­pe­ra­tū­ro­je. Ža­lia­va – žo­lė ir la­pai be su­me­dė­ju­sių stie­bų – bū­na stip­raus, ma­lo­naus kva­po, kar­to­ko sko­nio.

Lai­ko­ma tan­kaus au­di­nio mai­še­liuo­se ar­ba me­di­nė­se dė­žė­se sau­so­je, vėsioje pa­tal­po­je. Tin­ka var­to­ti 1–2 me­tus. Džiovintose žolelėse iš­lie­ka eterinis alie­jus, ku­rio su­dė­ty­je yra net iki 60–70 pro­c. est­ra­go­no ar­ba est­ra­go­lio, fe­land­re­no ir ki­tų me­džia­gų. Iš­lie­ka vi­ta­mi­nai, kar­čio­sios, rau­gi­nės ir mi­ne­ra­li­nės me­džia­gos.

Parengta pagal žurnalą "Namie ir sode"