Gerai prižiūrėti vijokliniai dekoratyviniai augalai būna vešlūs, sukrauna daug žiedų, todėl nuo per didelio svorio ima linkti prie žemės. Tokie augalai neatrodo estetiškai, tad akivaizdu, kad jiems būtina padėti pastatant atramas. Jos, beje, ne tik padeda išlaikyti lapų ir žiedų kepures.

Padarytos gero meistro, gal net kalvio, augalų atramos taps išskirtine sodo puošmena. Apie tai, kokiais kriterijais remiantis atramas reikėtų rinktis ir kokiems augalams jos būtinos, kalbamės su kraštovaizdžio dizainere bei lektore Daniele Šležiene.

Meilė Taraškevičienė

Vijokliniai augalai ir joms naudojamos įvairios atramos sode padeda sukurti harmonijos įspūdį ir aplinkai suteikia daugiau žavesio. Tačiau susirasti ir išsirinkti tinkamiausią priemonę toli gražu nėra paprasta. Juk atramos turi atlikti ne tik praktinę užduotį, bet ir atitikti pačių vijoklinių augalų ypatumus, būti patvarios, patikimos ir derančios prie sodo stiliaus. Tad savo rinkdami atramas turite žinoti kai kurias taisykles, niuansus, į kuriuos verta atkreipti dėmesį.

– Pavasarį augalai dar būna maži, todėl labai dažnai laukiame, kol jie ūgtelės, ir tik tada pradedame galvoti apie atramas. Paprastai laiko dar reikia skirti jų paieškoms. Per tą laiką augalai dar labiau paauga, o tada pastatyti atramas tampa iššūkiu. Kad to neatsitiktų, kada jomis reikėtų pasirūpinti?

– Paprastai atramos būna dvejopos: daugiau ar mažiau stacionarios ir sezonui kitam skirtos laikinos. Pastarosios, deja, dažniausiai prisimenamos tada, kai padaryti šį darbą jau vėluojama. Žinoma, paremti ar parišti virstančius augalus galima bet kada ir tai padaryti nesunku, tačiau dažnai atramų būtų net nematyti, jei jos būtų buvusios pastatytos laiku. Labai dažnai per vėlai parištas augalo keras praranda dalį dekoratyvumo, nesvarbu, ar buvo siekiama šias atramas paslėpti, ar išryškinti.

Gresia ir kiti pavojai – neretai tokie augalai suspausti į glėbį kitaip, nei augo, gali sušusti ar į juos gali įsimesti ligų. Tad atramomis geriausia pasirūpinti jau pavasarį, kad augalas augdamas galėtų peraugti atramą kiaurai arba būti parištas, kai tik pasiekia atitinkamą aukštį. Beje, augalai nuo pat parišimo momento auga kitaip, tad ne veltui viena daugumos augalų deramo pasodinimo sąlygų yra jų parišimas sodinimo metu.

Tiems, kurie pavasarį nepasirūpino atramomis, siūlau vasarą užsirašyti, kokiems augalams jos būtinos. Tai pravers kitą sezoną ir būsite dėkingi sau už tokį priminimą, nes galėsite sode sukurti visai kitokį vaizdą. O dabar raginu būti kūrybiškiems – priimkite tai kaip dar vieną progą sukurti savo sode ką nors išskirtinio.

– Iš ko padarytos ir kokios formos atramos – populiariausios? Į ką reikėtų atkreipti dėmesį renkantis jas ir virveles augalams pririšti?

– Į parduotuvę pirkti atramų reikėtų eiti jau turint aiškų pirkinių sąrašą. Bene populiariausi yra bambukiniai kuoliukai, kopėtėlės, grotelės, arkos, obeliskai. Ne mažiau sodininkų mėgstamos atramos, pagamintos iš medienos, plastiko, metalo. Jie gali būti tokios formos, kuri augalus paremia, pavyzdžiui, puslankio, tai gali būti gulsčios apvalios grotelės, arba tokios, prie kurių augalus galima pririšti.

Dažnai sodininko rankos parduotuvėje tiesiasi prie bambukinių atramų, kurios yra gana ilgaamžės ir nebrangios. Vis dėlto tokie gaminiai mūsų kraštui nebūdingi, tad nori nenori atsiranda vizualinis konfliktas. Net Anglijoje kraštovaizdžio dizaineriai nepageidauja, kad jų projektuotus sodus prižiūrintys sodininkai naudotų bambukus kaip atramas.

Bambukai – rytietiškų sodų klasika, tačiau net ir juose jais nepiktnaudžiaujama. Mums kur kas artimesni gaminiai iš medienos, todėl Lietuvoje gaminius iš bambukų naudočiau darže arba urbanistiniuose sodo projektuose. Medinės konstrukcijos, kurių galima įsigyti prekybos centruose, yra populiariausios kaip gaminiai, kuriuos ne visada paprasta pasidaryti namuose, – tai grotelės, atraminės sienelės ir pan. Metalinės konstrukcijos visada laimi, bet vamzdinės metalinės yra neilgaamžės ir nelabai stabilios. Rinkdamiesi atramas visada įvertinkite būsimą augalo svorį.

Augalams rišti skirta medžiaga – irgi labai svarbi. Profesionalai medžiams tvirtinti labai mėgsta naudoti plastikinę tuščiavidurę virvelę. Jos būna skirtingo skersmens. Ši virvelė yra tąsi, nepažeidžia augančio augalo kaip, tarkim, viela, be to, ji ilgaamžė, atspari ultravioletiniams spinduliams, labai patogi naudoti, mazgai neatsipalaiduoja, bet prireikus nesunku atrišti.

Kai kurios virvelės gali atrodyti tinkamos tik iš pirmo žvilgsnio. Renkantis virveles svarbu išsiaiškinti, ar jos laikui bėgant nepakeis savybių, pavyzdžiui, pasitaiko, kad jos suminkštėja ir ilgainiui plyšta nuo vandens. Taip pat reikėtų rinktis virveles, kurios neįsirėžia į augantį augalą. Itin rizikinga rinktis minkštu plastiku dengtą vielą, nes ji po kurio laiko nutrupa ir lieka tik plona aštri pjaunanti vielutė. Tad ši priemonė labiau tinkama kambariniams augalams rišti.

– Kokiems augalams, ne tik vijokliniams, atramos – būtinos?

– Pavyzdžiui, viena bijūnų veislė virs, o kitai tai visai nebūdinga, tad manyti, kad visiems bijūnams reikia atramų, būtų klaidinga. Beje, daug augalų veislių specialiai kuriamos taip, kad kerai būtų kompaktiški. Kita vertus, jei jau bijūnui reikia atramos, rinkčiausi horizontalias groteles, o ne puslankius – stiebai pasiskirstytų vienodai, svirdami negultų vienas ant kito.

Dauguma augalų norėtų ne atramų, o deramos draugijos. Pažvelkite į pievas – natūralioje gamtoje augalai palaiko vienas kitą. Vis dėlto, jei prisodinta visko, ko širdis geidžia, o norisi natūralumo, tenka ramstyti tuos sunkiasvorius ilgšius, pavyzdžiui, pentinius ar piliarožes. Ar reikės augalus ramstyti, lemia ir pasodinimo vieta. Bene daugiausia problemų kyla, jei dėl vienų ar kitų priežasčių išnyksta kaimynai, kurie buvo natūrali atrama. Tada po ranka turi būti vienkartinės atramos – jų kartais prisireikia jurginams ar rožėms ir bet kam, kas netikėtai svorio priauga daugiau, nei numatyta.

Nelygu gėlynas, jame gali derėti ir atramų grupė. Kai kur atramos perima labiau dekoracijų ar mažosios architektūros elementų vaidmenį, o kai kur reikalingos tikrai ilgaamžės vadinamosios nešančiosios konstrukcijos. Tad vienmečiams bus vienoks pasirinkimas, o kokiam nors ilgaamžiam galingam vijokliui – kitoks. Lietuvoje dažnai svajojame apie galingas vijoklines rožes, deja, ne visada tai pavyksta įgyvendinti. Žavu ant vienos atramos paleisti du panašios svorio kategorijos vijoklius, kurie vienas kitą papildo, pavyzdžiui, rožę ir raganę, rožę ir vijoklinį sausmedį ar du milžinus – japoninį vynmedį ir tangutinę raganę.

Iš tokių atramų galima sukurti ne tik nedideles kompozicijas gėlyne, bet ir didžiules arkas ir pergoles sode – juk nebūtina atramas konstruoti ant namo sienų, jos gali būti visiškai nepriklausomos nuo pastatų. Puiku, jei atramos sudaro bendrą mažosios architektūros ansamblį sodyboje, jei yra visumos dalis. Tada bet koks augalas atrodys puikiai, ir jaunas, ir senas, savo sezonu ar poilsio metu.

– Galima ir pačiam nusidrožti paprasčiausias lazdas augalams paremti. Ar jos nesudarkytų preciziškai išpuoselėto sodo vaizdo?

– Savadarbės atramos – irgi puikus pasirinkimas, ypač praverčiantis turint bazinį pirktinių atramų komplektą. Bene tobuliausia būtų pasiruošti įvairių skirtingo kalibro šakų pavasarį, kai dar nėra lapų. Tam tinka įvairūs medžiai, pradedant gluosniais ar beržų vytelėmis žirniams, kvapiesiems žirneliams ir pan., baigiant lazdynų kartimis, iš kurių galima nupinti ištisas tvoras ir nuostabiausias konstrukcijas. Taip pat tinka ir spalvotos sedulų šakelės, ir likusios po genėjimo rudenį lianų raizgalynės.

Iš jų galima susukti vainikus ir rutulius, o vėliau įkomponuoti į sodo vaizdą. Tinka ir visokios žaismingos atramos – strypai, storos vielos – visa, ką galima įsmeigti, tik čia galioja viena taisyklė – visa, kas aštru, turi būti saugu išorėje. Taip atsirado ir dar viena atramų – dekoro atmaina – visokios iš vielų išlankstytos gėlės, keraminiai ar stikliniai burbuliukai ir pan. Beje, net ant medinių ir bambukinių pagaliukų verčiau ką nors užmauti, nes besilankstant gėlyne galima susižeisti.

Nesvarbu, pirktinės ar savadarbės, kai kurios atramos puikiai veikia, tik vėliau jas sunku utilizuoti. Taip nutinka su įvairiais metaliniais ir plastikiniais tinkliukais – jų nei sudeginsi, nei į kompostą įmesi, o išpinti augalų likučius keblu. Kaip alternatyva jiems tinka natūralaus pluošto virvės arba medinės grotelės.

– Kaip vertinate kalvių sukurtas įvairios formos, aukščio atramas, tvoreles? Kokioje aplinkoje jos atrodytų gražiausiai?

– Kaip ir bet koks kitas sodo dizaino elementas, atramos turi savo prabangos lygius. Ir čia galioja bendra taisyklė – prašmatnumas priklauso ne nuo kainos, ilgaamžiškumo ar net išskirtinumo. Tai lemia deramas pritaikymas ir gražus senėjimas (vieno sezono ar ilgalaikis). Tad sezono vaizdui iš esmės nėra labai svarbu, ar atramos padarytos iš vytelių, ar meistro kalvio.

Sode yra svarbu puikus visumos vaizdas, o detalės turi derėti tarpusavyje, sudarydamos pusiausvyrą. Gali būti, kad rožės puikiau atrodys tarp karklų vytelių konstrukcijos (beje, tai klasika), o kvapieji žirneliai bus patys gražiausi ant išskirtinio kalvio darbo obelisko. Kompozicijoje du silpni elementai ar du rėkiantys prašmatnumu nesuveiks taip gerai, kaip papildanti ir išryškinanti vienas kitą augalų pora. Tenka pripažinti, kad įkomponuoti į sodą ar gėlyną išskirtinį kūrinį gali būti sunkiau nei prie kūrinio sukurti gėlyną.

Tad, jei abejojate, išgelbės klasika – etaloniniai metaliniai obeliskai ir atramos tinka ir pilies sodui, ir rožynui, ir prieskonių sodeliui ar net daržui. Visgi bet kokiam autoriniam kūriniui yra prioritetas: ar tai kalvio darbas, ar organiškas žemės meno stiliaus sprendimas – reikia tik jo nebijoti.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.