Ar dažnai pagalvojame, kodėl sodiname vieną ar kitą augalą, krūmą, medelį? Ar, be estetinių sumetimų, turime rimtų motyvų tai daryti? Ilgametė Lietuvos liaudies buities muziejaus darbuotoja etnologė Gražina Žumbakienė pabrėžia, kad visi augalai, augę mūsų protėvių sodybose, turėjo aiškią prasmę ir paskirtį.

Daiva ČERVOKIENĖ

Greta lietuvio namų nebūdavo be aiškios priežasties augančio medžio, krūmo ar gėlės. Dažniausiai jie auginti ne tik dėl dekoratyvumo, bet ir dėl vaisių, vaistinių ar magiškų galių. Vienus derėjo sodinti prie vartų, kitus – po langu ar sodybos pakraštyje sudėtiems rakandams pridengti. Prie mūsų protėvių vartelių dažniausiai augo šermukšniai, buvo sodinami diemedžiai. Kodėl?

Šermukšniai – kiekvienoje sodyboje

Kaip sako G. Žumbakienė, dėl gražios lajos, puošnių žiedų ir spalvingų vaisių šermukšniai, nuo seno lietuvių mėgstami, augo beveik kiekvienoje sodyboje, jie dažnai minimi liaudies dainose.

Mūsų protėviai buvo įsitikinę, kad šermukšnis saugo namus nuo žaibo, perkūnijos, gina nuo kitų negandų. Senovėje surištos šermukšnių šluotelės būdavo kabinamos ant namo sienos ar lovos galvūgalyje, tikint, kad tai apsaugos nuo ligų, piktųjų dvasių bei burtų, namuose ir tvartuose būdavo laikomos šermukšninės lazdos.

Žmonės stengdavosi po šermukšniais slėptis užėjus audrai, manydami, kad žaibas šių medžių neliečia. Jų žievę degindavo kaip smilkalus, esą dūmai skatina aiškiaregystę, didina nuojautą. Tikėta, kad mirus šeimos nariui, ant jo kapo reikia pasodinti šermukšnį – esą tai nuramins jo sielą ir palengvins kelią į dangų.

Paprastieji šermukšniai buvo vieni senovės lietuvių labai garbintų medžių. Senovės aisčių tikėjimuose jie sieti su saule, laikyti laimės ir vaisingumo simboliu. Esą šermukšnių šalinasi laumės, raganos, burtininkai, o ypač velniai: jei keliausi pasiramsčiuodamas šermukšnio lazda, velnio nesutiksi, o šiaip jį galima šia lazda ir užmušti. Sutikus nelabąjį užtenka vieną kartą suduoti šermukšnio lazda, ir jis tuoj išnyksta. Labai reikšmingu laikytas šermukšnio lazda nubrėžtas ratas, mat ten negali patekti jokia blogybė.

Tokia su šiuo medžiu susijusi mitologija. O kuo iš tikrųjų naudingas šis augalas?

Kone visa vaistinė. Paprastieji šermukšniai pasižymi stipriomis vaistinėmis savybėmis. Ne veltui žymioji liaudies medicinos žinovė, farmacininkė, gamtos mokslų daktarė Eugenija Šimkūnaitė (1920–1996) teigė, kad šermukšniai „nuo žiedo ligi uogos – tikrų tikriausia vaistinė“. Jų vaisiuose yra 28–132 mg askorbo rūgšties, vitamino P, beta karoteno, organinių rūgščių, pektinų, rauginių medžiagų; žieduose ir lapuose – fitoncidų, salicilo rūgšties.

Šermukšnių vaisiuose esančios biologiškai aktyvios medžiagos gerina kraujagyslių elastingumą, lėtina aterosklerozės formavimąsi, skatina prakaitavimą, mažina kraujospūdį, gerai veikia kepenis, tulžį, inkstus, todėl jų patariama vartoti sergant diabetu, hemorojumi, parodontoze.

Tai pirmas vaistas užkietėjus viduriams, labai naudingas virškinimo sistemai, žarnynui, stabdo kraujavimą, o uogų labai tinka dėti į įvairius vaistažolių mišinius, vitaminines arbatas. Jų lengva prisiruošti ir saugoti – gyvenantieji nuosavuose namuose gali ant aukšto prisikabinti šermukšnių kekių ir žiemą nusiėmę virti arbatos ar berti uogų į košes, kompotus – turės lengvai pasisavinamo vitamino C daugiau negu iš citrinų, o vitamino P, beta karoteno – daugiau negu iš morkų.

Pasak pirtininkų, iš šermukšnių galima surišti trijų rūšių vantų: lapų, žiedų ir uogų. Dažniausiai vantos rišamos medžiui jau nužydėjus, kai lapeliai paauga ir sustiprėja, tačiau į jas galima įdėti ir po vieną kitą žydinčią šakelę, taip pat jau sunokinusią uogų. Jos vantą labai puošia, uogos neblogai laikosi.

Verta pridurti, kad mūsų protėviai gyveno tokiais laikais, kai dėl taršos prie kelių nereikėjo vengti skinti prie sodybos vartų augančių augalų uogų ar vaisių.

Švelnus Dievo medelis

Kitas ne mažiau populiarus augalas prie protėvių vartelių buvo diemedis, liaudiškai – diemedys, dziemedys, dievmedis, diemedėlis, dziemedėlis, dievmedis, Dievo medis, žalmedis – kvapus dekoratyvinis, vaistinis ir prieskoninis daugiametis puskrūmis šakotu stiebu. Diemedžiai yra artimi paprastųjų ir karčiųjų kiečių giminaičiai, priklauso tai pačiai kiečių (Artemisia) genčiai ir skleidžia savotišką aromatą, kiek panašų į pelynų.

Etnologės G. Žumbakienės, šie svetimžemiai augalai jau nuo seno buvo auginami ir labai mėgstami Lietuvoje, tik pastaruosius dešimtmečius kiek nepelnytai primiršti, kitų augalų išstumti. G. Žumbakienės teigimu, diemedžiai buvo vieni mėgstamiausių darželio augalų, kone kaip rūtos, – pirmiausia dėl malonaus kvapo.

Važinėdama po įvairius šalies regionus rinkti žinių apie senuosius gėlynų augalus ji dažnai girdėjo moterų pasakojimų, kad diemedis augo kone prie kiekvienos trobos, nes jis – „Dievo medis“, „šventas augalas“, privalomas kiekviename darželyje kaip kone religijos simbolis.

Kodėl šį kuklų sidabriškai pilkšvą krūmelį galėdavai rasti vos ne kiekvienoje sodyboje? G. Žumbakienė sako, kad žmonėms patikdavo gražūs diemedžių lapeliai ir malonus kvapas, švelnumas. „Kvapas labai geras – paimi, nusiskini ir vaikštai prie nosies prisidėjęs“, „jo šakelės labai švelnios, jas vis norisi paglostyti“, „net diemedžio uostymas ar glostymas yra savotiškas magiškas ar sveikatinantis ritualas“, – tokių ir panašių žodžių etnologė yra dažnai girdėjusi.

Rašytoja Lazdynų Pelėda viename apsakymų rašė, kad lietuvių bute Petrapilyje – ne tik širdžiai brangūs daiktai iš gimtojo sodžiaus, bet ir pora augalėlių ant lango iš darželio – rūta ir diemedis.

Kad būtų po ranka. Šis, galima sakyti, klasikinis protėvių augalas turėjo nuolatinę savo vietą sodyboje. Dažniausiai būdavo sodinamas prie vartelių arba prie pat namo. Senyvos moterys etnologei dažnai pasakodavo, kad diemedžiai buvo sodinami tokiose vietose, kad būtų lengvai pasiekiami, labai dažnai prie vartelių iš abiejų pusių, kad tarsi apvalytų ateinantį žmogų nuo blogų minčių ir įleistų į namus švarų.

Ne viena tautosakos pateikėja pasakojo, kad diemedį sodindavo arba darželyje prie vartelių, arba prie namo, kad praeidamas žmogus jį užkabintų, – esą tuomet krūmas išsklaido visas blogybes, pradžiugina maloniu kvapu.

Mūsų protėviai diemedžius sodino ir prie kryžių, koplytėlių, taip pat prie įėjimo į pirtį.

Šiandien didelių gražių diemedžių, o ypač jų alėjų, dažniau galima pamatyti užsienyje, šiltesnio klimato šalyse, negu prie tautiečių namų.

Pasak G. Žumbakienės, šie gražūs krūmai nepelnytai pamiršti, galima tik pasidžiaugti, kad jie visai neišnyko, po truputį randa vietą miesto soduose ir kiemuose. Kol ji dirbo Lietuvos liaudies buities muziejuje, ne vienas žmogus jos prašė leisti nusilaužti diemedžio šakelę norėdamas ją įšaknydinti ir auginti. Ne viena šių dienų žolininkė šio rašinio autorei sakė, kad diemedis yra tas augalas, kurio bene dažniausiai prašo pas jas apsilankantys žmonės.

Diemedžiai – atsparūs augalai: nuskynus, nukirpus šakeles, jos atauga dar vešlesnės ir gausesnės.

Ir vaistui, ir maistui, augalų apsaugai. Diemedžiai buvo labai įvairiai naudoti: gydyti nuo įvairių negalavimų, maistui gardinti, namams kvepinti. Tam šio augalo šakelių užkišdavo už durų ar paveikslų, pabarstydavo ant grindų. Iš diemedžių rištos ir vantos.

Seniau žmonės apie diemedį sakydavo: „Dievas jį sutvėrė žmonėms gydyti“, „augalas angeliškai švelnus, ligoniui malonus“. Diemedžių dėdavo į įvairius vaistus: nuo vadinamosios rožės, inkstų ligų, į trejas devynerias, prieš miegą, kad jis būtų kietesnis, šakelę pasidėdavo ant pagalvės.

Sutrintų jų lapelių dėdavo ant žaizdų, sumuštos rankos ar kojos, kad atleistų tinimą ir ištrauktų karštį, kartais jų košės, sumaišytos su medumi, užtepdavo ant kopūsto, burokėlio ar gysločio lapo ir dėdavo prie skaudamos vietos. Jų nuoviru vaikus prausdavo tikėdami, kad tai padeda atsikratyti spuogų.

Diemedžio duodavo pakramtyti vaikams nuo kirmėlių, pilvo skausmo. Jais gydydavo ir moterų ligas – diemedžius moterys vartodavo nuo gausių menstruacijų, kai ilgai nesusilaukdavo vaikų ar grėsdavo priešlaikinis gimdymas.

Kaip prieskonius diemedžių lapelius bene dažniausiai naudojo žemaičiai: žalių šakelių dėdavo į juką dėl kvapo, smulkiai supjaustytų lapelių berdavo į varškę ar grietinę, kurią patiekdavo prie varškėčių ar blynų. Kartais tiesiog į dubenėlį įpildavo grietinės, įpjaustydavo diemedžio ir vaikai dažydavo duoną ar valgydavo su bulvėmis.

Senosios kaimų moterys sakydavo, kad diemedžiai turi ypatingą galią atbaidyti daugumą vabzdžių – blusas, utėles, kandis ir kitus gyvius. Esą ir todėl jo šakelių stengdavosi namuose laikyti. Šie augalai nuo įvairių kenkėjų gali apsaugoti ir daržo lysves. Smulkiai supjaustytomis diemedžių šakelėmis tereikia pabarstyti žemę prie kopūstų, svogūnų, morkų ir burokėlių – kenkėjai nepuls.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.