Yra tokių augalų, kuriems botanikai niekaip neranda vietos ir stumdo juos tai prie vienos, tai prie kitos šeimos, vis suteikdami naujus pavadinimus, – taip susuka galvas ne tik gėlininkams mėgėjams, bet ir profesionalams. Taip atsitiko ir su dvispalviais kardeliais.

Jūratė RUDINSKIENĖ

Šie augalai kaip retas kuris turi daugybę pavadinimų. Atkeliavo jie į Europą XIX a. pabaigoje iš tropiniu klimatu alsuojančios Rytų Afrikos, gamtoje natūraliai gausiausiai auga šiaurės Etiopijoje. Savo gimtinėje jie auga ant skardžių ar uolingų atodangų, pasitenkindami plonu žemės sluoksneliu. Užauga dideli, iki 2 m, bet sukultūrinos formos augalai mūsų darželiuose nepasiekia ir metro aukščio. Šie žoliniai baltais žiedais pasipuošiantys augalai buvo priskirti prie acidanterų (Acidanthera) šeimos, o norint pabrėžti jų išskirtinumą pavadinti dvispalvėmis acidanteromis (Acidanthera bicolor). Vėliau žymaus augalų tyrinėtojo E. H. Vilsono dukters Miurelės Vilson (1906–1976) garbei jie pervardinti Miurelės acidanteromis (A. murielae).

Galiausiai viskas baigėsi tuo, kad remdamiesi naujais augalų genetiniais tyrimais mokslininkai visas acidanteras priskyrė kardelių šeimai ir pagal šiuolaikinės klasifikacijos taisykles šiuos mūsų aprašomus augalus reikėtų vadinti Miurelės kardeliais (Gladiolus murielae). Mūsų kalbininkai jiems suteikė dvispalvių kardelių vardą, kaip neretai pasitaiko, pamindami realaus žmogaus pagerbimą. Taisyklės yra taisyklės, tačiau ir gėlininkai, ir prekybininkai, norėdami išvengti visos šios pavadinimų painiavos, kaip ir anksčiau, šiuos augalus dažniausiai vadina acidanteromis. Taip dažniausiai vadinamos ir pas mus parduodamos šios gėlės. Tad norint įsigyti jų svogūnėlių reikėtų ieškoti abiem pavadinimais. Beje, be kelių oficialių įvardijimų, šie augalai turi nemažai pravardžių – dažnai vadinami Abisinijos kardeliais, kvapiaisiais kardeliais, povo orchidėjomis, kalavijo lelijomis ir dar kitaip.

Elegancija ir subtilus kvapas

Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi – galime pasakyti apie dvispalvius kardelius, arba acidanteras. Tai daugiamečiai gumbasvogūniai augalai siaurais linijiškais 15–45 cm ilgio lapais. Žydi antroje vasaros pusėje (rugpjūtį–rugsėjį) – tada ant laibų ilgų stiebų susiformuoja žiedynai su svyrančiais piltuvėlio formos žiedais. Jie yra skaisčiai balti su ryškia purpurine dėme viduryje ir skleidžia stiprų salsvoką aromatą, priviliojantį bites. Žiedyne būna 3–10 žiedų, jie sužydi ne iškart, o skleidžiasi po vieną nuo apačios į viršų, todėl šie augalai apie mėnesį būna pasipuošę žiedais. Primename, kad nužydėjusius žiedelius būtina nuskabyti, kad vietoj jų pražystų kiti.

Jau karalienės Viktorijos laikais britai itin mėgo ir vertino šias gėles už jų gracingumą ir nuostabų kvapą. Tai buvo vienos pagrindinių skinamų gėlių vasarai baigiantis – jos ilgai laikosi vazoje ir paskleidžia kambaryje gaivų aromatą.

Nei laiko reikalaujanti priežiūra (tenka kasmet kasti ir sodinti), nei kai kurie šių gražuolių įnoriai iki šių dienų nesumenkino jų populiarumo. Juk acidanterų žydėjimas, leidžiantis pasigėrėti elegantiškais, tarsi ore plevenančiais akinamo baltumo žiedais, su kaupu atperka visus priežiūros rūpesčius.

Svarbiausia – saulė ir šiluma

Tiesą sakant, kaprizingais egzotiškais augalais dvispalvių kardelių nepavadinsi. Tiesiog reikia nepamiršti, kad tai išeiviai iš Afrikos ir sukurti jiems kiek įmanoma tinkamas sąlygas – tada jie augs tarsi patys savaime.

Kaip ir visi kardeliai, mūsų žiemų šalčių jie neištveria, todėl spalį augalus reikia iškasti, nupjauti antžeminę dalį, o gumbasvogūnius saugiai išlaikyti iki kito sezono. Kasmet iškasti, žiemą tinkamai išlaikyti ir pavasarį laiku pasodinti – tokie pagrindiniai priežiūros etapai. Nieko naujo, nes taip darome su visais kardeliais ir jurginais. Be to, sodininkų centruose galima nusipirkti šių gėlių svogūnėlių (pakelyje dažniausiai būna 10 vnt.), jei nėra sąlygų jų išlaikyti per žiemą.

Dvispalviai kardeliai yra šilumamėgiai, todėl nereikia skubėti jų sodinti lauke – geriau palaukti, kol tikrai sušils žemė (nuo balandžio pabaigos iki gegužės galo, nelygu, koks pavasaris).

Iš Afrikos atkeliavusiems augalams, žinoma, reikia daug saulės, todėl parinkite gerai apšviestą, apsaugotą nuo vėjų vietą. Dirva turėtų būti derlinga, neutralios reakcijos (tiks ir silpnai rūgšti), pralaidi vandeniui. Ji iš anksto perkasama, įterpiama komposto ar perpuvusio mėšlo, jei reikia – smėlio. Prieš sodinimą svogūnėlius derėtų pamirkyti silpname kalio permanganato tirpale, tada nudžiovinti ir sodinti lauke. Svogūnėliai sodinami 8–10 cm gylyje, galima sodinti grupelėmis po 8–20 vienetų, paliekant tarp augalų apie 10 cm atstumus.

Dvispalviai kardeliai dažnai labai iš lėto auga sezono pradžioje, bet kai pasirodo lapai, svogūnėliai atpalaiduoja visą savo energiją ir augalai sparčiai šauna į viršų.

Kardelius reikia reguliariai laistyti – kaip dažnai ir kiek, priklausys nuo orų sąlygų. Dirva neturi perdžiūti, antra vertus, negerai, kai vanduo ilgam užsistovi – tai gali pražudyti kardelius. Per vegetacijos laikotarpį augalai 2–3 kartus tręšiami mineralinėmis trąšomis, tinka ir trąšos svogūniniams augalams. Naudinga mulčiuoti nedideliu komposto sluoksniu.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.