Mūsų poreikiai keičiasi greičiau, nei kartais patys galime įsivaizduoti, ir, nors atrodytų keista, lauko židinių dizainas prisitaiko prie jų lanksčiai kaip niekas kitas.

Danguolė KIŠKIENĖ

Statybas apgalvokite iš anksto

Rodos, dar ne taip seniai buvo populiarūs masyvūs lauko židiniai su arkomis ir nišomis – tokie atrodė gražiausi ir patogiausi. Bet šiuolaikinėje architektūroje įsivyravus tiesioms linijoms, židiniai tapo lakoniškesnio dizaino. Kaip pažymi bendrovės „Židinių meistrai“ savininkas Rimas Jatkauskas, židinį iš akmenų šiandien jau labai sudėtinga priderinti prie eksterjero – nors sodyboje toks gal ir tiktų, šalia modernaus namo jis atrodys lyg svetimkūnis. O ir dizaineriai pataria lauko židinio apdailai naudoti panašias medžiagas kaip ir namo statybai bei eksterjero apdailai. Mėgstamos ir belgiškos, olandiškos sendintos plytos – jos primena seną, laiko paženklintą mūrą ir gražiai dera su lauko žaluma.

Dar viena lauko židinius ištikusi metamorfozė – iš sklypo pakraščio jie vis dažniau „atsikrausto“ į terasas, kur mes patys praleidžiame daugiau laiko. „Statantis naują namą patarčiau iš anksto pagalvoti apie židinį terasoje ir numatyti jam vietą. Reikėtų pasitarti su specialistais dėl galimybės suprojektuoti dvipusį kaminą: viena anga būtų skirta vidaus židiniui ar kietojo kuro katilui, kita – terasoje įrengtam lauko židiniui. Tai būtų labai logiškas sprendimas: poilsio vieta po stogu yra praktiška, statybos sąnaudos mažesnės ir erdvės židinys užims mažiau, nes bus priglaustas prie sienos. Jei lauko židinio pakura – trapecijos formos, palinkusios sienelės karštį nukreipia žemyn, tad sėdėti priešais tokį židinį bus šilta ir malonu net nevasarišku oru. Ypač jei terasa ne tik su stogu, bet ir su užstumiamomis durimis“, – pataria R. Jatkauskas.

Surūdijusio metalo estetika

Kaip pažymi architektė Jurgita Ambraškaitė, lauko židiniai dabar tapo visiškai kitokie – lengvesni, mažesni, įdomesnio ir labai įvairaus dizaino, dažnai su kojytėmis. Židinių formos grakštesnės, kuklesnės, o medžiagos įvairesnės, ne tik klasikinės šamotinės plytos, molis ar akmuo.

„Gamintojai siūlo vis labiau populiarėjančius židinius iš metalo. Nors ugnimi ir lietumi išbandomas plienas rūdija, estetinės išvaizdos tai negadina ir eksploatavimui nekenkia. Ant bet kokio blizgaus, nupoliruoto paviršiaus matytųsi kiekviena dėmelė, židiniui reikėtų labai daug priežiūros. O juk šalia ugnies visi norime atsipalaiduoti, niekas lauko židinių nepurškia chemikalais ir negrando iki tobulo spindesio – deginti daiktai yra natūraliai švarūs“, – įsitikinusi J. Ambraškaitė.

Kad rūdžių patina atrodo estetiškai ir jaukiai, įrodo ir tai, jog toks rūdintas metalas gaminamas specialiai, o sendinimo efektas naudojamas pabrėžtinai šiuolaikiško dizaino židiniams (beje, ir kitiems dekoratyviems sodo elementams, tokiems kaip šviestuvai, fontanai, tvoros ir net namų fasadai). Iš specialios rūšies plieno lydinio gaminami daiktai lauke neilgai trukus pasidengia plonu rūdžių sluoksniu, šis sudaro plėvelę, bet į metalą gilyn nesiskverbia ir netgi saugo jį nuo orų poveikio, tad metalas yra ilgaamžis, o jo rusva spalva – šilta, natūrali.

Kuo patogus mobilus ugniakuras?

Pasak J. Ambraškaitės, mūsų gyvenime vis labiau ryškėja tendencija nieko neplanuoti šimtui metų į priekį, derintis prie besikeičiančių aplinkybių ir turėti galimybę net ir lauko židinuką nusivežti pas draugus į sodybą ar į poilsiavietę prie ežero. Todėl nieko keista, kad atsirado tokia įvairovė lengvesnės konstrukcijos metalinių mobiliųjų lauko ugniakurų, kurie ir kainuoti gali vos kelias dešimtis eurų, ir nesunkiai (nes turi rankenas) pernešami į kitą vietą, ir uždėjus groteles juose galima pasigaminti paprastų patiekalų.

Mobilieji lauko ugniakurai gali būti dekoratyvūs, originalaus dizaino, bet plono metalo, todėl skirti ne tiek dažnam naudojimui, kiek kiemo puošybai. Gaminami jie ir iš tvirtesnio plieno, yra sunkesni, galbūt ne tokie elegantiški, bet gerokai ilgaamžiškesni. Ugniakurų dydis taip pat skiriasi: jį renkantis svarbu įvertinti poilsio zonos, kurioje bus jis įkomponuotas, plotą ir net paties sklypo dydį.

Vis dėlto mobilumo galimybę reikėtų vertinti šiek tiek kritiškai, nes norint smagiai pasisėdėti prie tokio ugniakuro reikia ne tik šiaip vietos, bet ir sunkiau „pastumdomų“ dalykų: pakankamai erdvės, patogių poilsiui skirtų baldų, tinkamos trinkelių ar kitos praktiškos dangos, vietos malkoms ir jaukios žalumos – tik tada gyvenimas lauke suksis aplink židinį ir jis netaps dar vienu menkai naudojamu daiktu...

Poreikiai keičiasi

J. Ambraškaitė įsitikinusi, kad šiandien lauko židinys skirtas susiburti prie jo pailsėti, o galimybė gaminti jame maistą toli gražu nėra svarbiausia. „Anksčiau kiekvieno šeimininko svajonė buvo lauke turėti galingą židinį, o šiandien daug kas kardinaliai pasikeitė. Kodėl? Todėl, kad visi skubame, daugelis mūsų, ypač jauni žmonės, jau neturi laiko deginti du ar penkis glėbius beržinių malkų ir porą valandų laukti, kol galės čirškinti mėsą. Medituoti ilgą vakarą žvelgdami į liepsną dar galime sau leisti, bet skirti tiek laiko maistui ruošti jau nenorime. Ir todėl tradicinis židinys praranda prasmę. Nebent sodyboje, dideliame sklype, kur pakanka erdvės, kur gali rinktis visa giminė, racionalu įrengti lauko židinį su krosnimi, pridengtą nuo vėjo, saulės, lietaus, su vandentiekiu, uždaru bei atviru ugniakurais, kuriuose būtų galima gaminti maistą“, – pataria J. Ambraškaitė.

Kaip teigia architektė, dabar miesto žmogus gyvena kitaip, vyrauja tendencija minimizuoti laiko sąnaudas, todėl vis dažniau renkamės mini kepsnines – nedideles, lengvas, su plieno dubeniu ir ant kojyčių, nekenkiančias grindų dangai ir tinkamas kūrenti mažoje terasoje ar net balkone. Patiekalams pačirškinti naudojamos anglys, o dangtį uždengus ir kaimynai neerzinami, ir užlijęs lietus nebaisus, ir procesas gana saugus.

„O jei yra erdvi nuosava terasa, atskiras sklypas ir pietų stalas didesnei draugijai, maisto gamybai įprasta naudoti dujinę kepsninę su integruotu dujų balionu: ji patogi, nes turi ratukus, žiemą galima įvežti į patalpą, kad lauko sąlygos nekenktų, yra dangtis. Modernios ir lengvos, jos dabar labai populiarios: maistas ir dūmu kvepia, ir garinti jį galima. Viskas paprasta, funkcionalu, jei norima valgį gaminti lauke. Nors lyg ir esame tradicinių vertybių šalininkai ir degančio medžio, dūmų, gruzdintos mėsytės kvapas mums tiesiog sapnuojasi, vis dėlto pradėjus galvoti, kaip teks šveisti, valyti, prižiūrėti anglimis kūrenamą kepsninę, dingsta noras tuo užsiimti“, – sako J. Ambraškaitė.

Bet laukas vis tiek vilioja...

Kad tradiciniam lauko židiniui atsiranda vis daugiau alternatyvų, pažymi ir R. Jatkauskas. „Jis yra masyvus ir sklype užima nemažai vietos, tad gaila ją skirti vien tam, kad galėtume tik kūrenti ugnį, šildytis ir kepti šašlykus. Jei žmogus kreipiasi dėl lauko židinio, jam patariame statytis daugiafunkcį statinį su keliomis pakuromis, įrengti duonkepę krosnį. Židinyje troškinį pagaminti būtų sudėtinga, nes ten kaitinamas tik viršus, o duonkepėje ugnis spinduliuoja šilumą iš viršaus, apačios ir šonų, todėl tokioje lauko orkaitėje galima iškepti ir vištą, ir picą, ir kugelį.

Tiesa, lauko komplekso prekybos centre neįsigysi, jis mūrijamas individualiai. Lauko židinių poreikis sumažėjo ir dėl to, kad dabar yra didelė keraminių lauko kepsninių įvairovė, kurių anksčiau paprasčiausiai nebuvo. Tai ir vadinamosios kamado tipo kepsninės, ir tandyrai tapo madingi – tokiose Rytų šalyse naudojamose molinėse ovalios formos krosnelėse labai patogu kepti pačius įvairiausius kepsnius, jų nereikia vartyti, jie išlieka sultingi. Kad ir kaip ten būtų, gyvendami šiuolaikiškuose namuose su elektrinėmis ar indukcinėmis viryklėmis pasiilgstame kitokio maisto – laužo dūmais kvepiančios paskrudusios mėsos, ketaus puode gaminto troškinio, krosnyje keptos picos – skonio. Todėl vis tiek keliamės į lauką, kur daug daugiau galimybių“, – sako R. Jatkauskas.

Paprasti džiaugsmai

Technologinės galimybės – beveik beribės: šiuolaikinis lauko židinys gali būti su integruotu šviesos diodų apšvietimu, fontanu, valdomas nuotoliniu būdu, bet ne mažiau dėmesio verta yra paprasta bei nebrangi lauko židinio alternatyva – savadarbis ugniakuras. Nors nėra mobilus, jis turi kitų pranašumų, o patarimų, kaip jį įsirengti ir stilingai dekoruoti, internete begalė.

„Daugeliui didžiausias skanumynas yra laužo žarijose keptos bulvės – dar iš vaikystės prisimename šį smagiausią vaikų ir suaugusiųjų bendravimo būdą. Tai buvo retas, bet didelis malonumas! Dabar laužo kūrenimas tapo didele prabanga vien ekologiniu požiūriu, miesto teritorijoje jis griežtai reglamentuotas. Bet galimybė išsikepti žarijose bulvių niekur nedingo, tik reikia įsirengti tvarkingą ugniakurą: suformuoti dubenį, grįstą rieduliais ar trinkelėmis, turėti laistymo sistemą ar kitą galimybę užgesinti ugnį, labai praverstų ir metalinis dangtis, kuriuo pabaigus smagų vakarojimą galima saugiai uždengti laužavietę“, – pataria architektė J. Ambraškaitė.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.