Arūnas Usis – kūno kultūros mokytojas, žmona Violeta – biologijos ir chemijos mokytoja. Drąsos ir užsispyrimo jiems pavydėtų daugelis. Neturėdami nė lopinėlio žemės, 2001 m. jie Upynoje išsinuomavo pirmuosius 28 ha, o dabar valdo stambų šeimos ūkį.

„Kai visi sakė, kad esame kvaili, kad perkame žemes, o ne, pavyzdžiui, automobilius, mes tylėjome. Visi sakė, kad nesąmonė, atpigs ta žemė. Jau penkeri metai kaip tų kalbų nebesigirdi“, – sako A. Usis, pastebėjęs, kad žemės kaina per beveik 15 metų šoktelėjo nuo 400 litų už hektarą iki 5000 tūkst. eurų ar net daugiau.

Ūkininkavimo pradžia buvo nelengva. Abiejų tėvai padovanojo karvių, kurių jauna šeima iš viso turėjo šešias. Jas patys ir melždavo po darbų mokykloje. Vėliau pamažu pradėjo supirkinėti žemes.

„Jauniesiems ūkininkams įsikurti buvo itin sunku. Bankams žemės užstatyti negalėjai. Jeigu būčiau pirkęs šaldytuvą ar automobilį, būčiau gavęs vartojimo paskolą, o žemei niekas kredito nedavė. Skolindavomės iš kitų žmonių, vėliau atiduodavome, o už palūkanas atlikdavome žemės ūkio darbus“, – pasakoja A. Usis.

Vyras dar penkerius metus derino mokytojo darbą ir ūkininkavimą, bet galiausiai liko tik prie žemės ūkio. Vėliau A. Usis dar užėmė seniūno pareigas, tačiau jų taip pat atsisakė. „Visi keistai žiūrėjo į mane, bet nusprendžiau visas jėgas ir laiką skirti savo ūkiui“, – apsisprendimą komentuoja Telšių rajono ūkininkas.

Ūkininko kelias nelengvas, bet labai įdomus

Dabar Usių šeimai priklauso mišrus ūkis, kurio viena dalis – gyvulininkystės ūkis su 250 melžiamų karvių ir mėsinių galvijų banda, o kita dalis – augalininkystės laukai, kuriuose auginami rapsai, javai, kvietrugiai, kukurūzai, ar paliktos pievos. Naujoves mėgstantys ūkininkai didelį dėmesį skiria ir savo augalų apsaugai, naudoja ir fungicidą „Elatus Era“, skirtą apsaugoti javus nuo ligų.

Paklaustas apie ūkio perdavimą, jis nusišypso. „Jeigu nebūtų kam perimti ūkio, tai nebedirbčiau, nebeskirčiau tiek energijos. Išnuomočiau žemę ir ramiai gyvenčiau. Juk didžioji žemės dalis yra nuosava“, – tvirtina ūkininkas.

Tačiau tiek dukros, tiek 7-metis sūnus turi noro prisidėti prie šeimos ūkio. Nors dukros studijuoja universitete, tačiau grįžusios padeda tėvams. O futbolą dievinantis jaunėlis sūnus dabar sako, kad iki 30 metų bus sportininku, vėliau – kariu, o paskui ir ūkininku.

Šeima prisipažįsta, kad nė karto nesigailėjo, kad pasuko ūkininkavimo keliu, kuris nelengvas, bet labai įdomus. „Žemės ūkyje kiekvieni metai skirtingi: kas pernai tiko, šiemet gali ir nepasiteisinti. Aišku, kad būtina išmanyti procesus. Pirmas dalykas, kurį padarau atsikėlęs ryte, atsidarau komputerį ir pasižiūriu orus, o po to grūdų biržą. Tai rodikliai, kuriuos tikrinu kelis kartus per dieną“, – sako ūkininkas.

Kelionė į krepšinio varžybas – šeimos tradicija

Laisvalaikiu šeimyna nepraleidžia Kauno „Žalgirio“ rungtynių Eurolygoje. Pasak A. Usio, kuris studijų metu yra žaidęs už Kauno „Atleto“ antrąją komandą, krepšinis – šventas reikalas. Į Kauną važiuoja penkiese, visi turi „Žalgirio“ marškinėlius.

Šeima drauge mėgsta pakeliauti ir po Lietuvą. Tarp asmeninių A. Usio pomėgių – medžioklė. Pastaruosius aštuonerius metus jis yra itin aktyviai įsitraukęs į šią veiklą ir neretai namo grįžta su laimikiu. Žmona Violeta mėgsta dekoruoti augalus ir puoselėti aplinką – tą įrodo kruopščiai ir dailiai sutvarkytas ūkininkų kiemas.

„Eksperimentuoju. Sodinu ir įvertinu, kaip atrodo. Kas netinka – išraunu ir persodinu kitur. Vyras juokauja, kad augalai nebeturi laiko ir kada augti, nes vis keičia vietą“, – juokiasi Violeta.

Usių dukros mėgsta fotografuoti, dalyvauja įvairuose fotografijų konkursuose, o sūnaus gyvenime kol kas pagrindinę vietą užima futbolas.

Ūkininkas džiaugiasi darnia ir aktyvia Upynos bendruomene, kurios iniciatyva kaime vyksta daug renginių, koncertuoti atvyksta žinomos popmuzikos grupės, švenčiamos Joninės ir kitos šventės. Jose aktyviai dalyvauja ir Usių šeima, Upynoje sukūrusi pavyzdingą ūkį.