Ten, kur neprasiskverbia saulės spinduliai ir neauga puošnios rožės, viešpatauja šešėliai! Vis dėlto nevertėtų nusiminti, jeigu tokioje vietoje nepavyksta sukurti ryškiaspalvių kompozicijų. Juk yra tiek daug įdomių pavėsį toleruojančių augalų, iš kurių galima sukurti įspūdingų gėlynų.

Vilija Rutkauskienė

Išsiaiškinkime, ko galime tikėtis iš medžių pavėsyje esančio sklypo. Miškingas sklypas – vieta, kur augalams tenka mažai šviesos. Kai kuriems augalams tokia situacija – pražūtinga, kiti šešėlyje jaučiasi daugiau ar mažiau komfortiškai, o kiti gali augti tik tokiomis sąlygomis.

Esame pratę manyti, kad šešėlis ir yra tiesiog šešėlis, tačiau jis būna įvairus: po lapuočiais, turinčiais ažūrinę lają, – vienoks, po spygliuočiais – visiškai kitoks, o krintantis nuo pastato – dar kitoks. Renkantis augalus tokioms vietoms svarbus veiksnys – medžių sanglaudos laipsnis. Jis rodo, kaip arti ar toli medžiai stovi vienas nuo kito, kokio aukščio ir tankio jų laja. Pavyzdžiui, po glaudžiomis obelų, medlievų arba aronijų lajomis apšviestumas nedidelis – iki 10 proc., o štai po pavieniui stovinčiais medžiais, ypač tais, kurių laja reta, ažūrinė, apšviestumas siekia apie 90 proc., po išretintais augalais – apie 50 proc. Vadinasi, šešėlis iš esmės gali būti tirštas, šviesus arba vadinamasis pusšešėlis. Labai svarbu nustatyti, koks šešėlio tipas jūsų sklype, nes pagal tai sudarinėsite augalų sąrašą savo sodui.

Nuo pavasario iki rudens

Gėlynas pavėsyje – anaiptol ne nykus vaizdas: šešėlį mėgstančių ir toleruojančių augalų yra nemažai, žydi jie įvairiu laiku, tad iš jų galima suformuoti įdomių gėlynų, kurie dekoratyviai atrodys nuo pavasario iki rudens. Pavasarį žydinčių daugiamečių augalų yra labai daug – tai ir pavasarinės plukės (geltonžiedės, lieknosios), dantažolės (Dentaria), įvairūs rūteniai (Corydalis) ir epimedžiai. Pavasaris – pavėsio gėlyno žydėjimo metas. Šie augalai itin gražūs žydėdami, daugelis jų ilgainiui suformuoja dideles grupes, bet pasižymi savita ypatybe: dauguma pavasarinių augalų yra efemeroidai – jų vegetacija labai trumpa. Tai reiškia, kad jau vasaros pradžioje jie tarsi pradings, o jų vietoje liks tuščia žemė, tačiau viskas taip atrodys tik iki kito pavasario. Tuomet jie ir vėl sodą papuoš ilgai lauktomis spalvomis.

Vasarą jau nebe tiek daug pavėsyje žydinčių augalų, tad didžioji kompozicijų dalis vasarą išlieka žalia. Tačiau vis tiek sklypas paunksmėje būna toks gražus! Savo milžiniškus karpytus lapus išskleidžia rodžersijos (Rodgersia), skydinės darmeros (Darmera peltata), įvairiaspalvius lapus ir šluoteles iškelia astilbės (dabar yra tiek daug jų rūšių bei veislių, kurios skiriasi aukščiu, spalva ir žydėjimo laiku, kad vien iš astilbių galima sukurti įdomiausių kompozicijų), šviesiai violetinias žiedai pasipuošia cicerbitos (Cicerbita), kreminiais – arunkai. O rudenėjant minėtos darmeros rausta ir tampa dar labiau pastebimos jūsų sode.

Šiek tiek egzotikos

Iš pirmo žvilgsnio pavėsį mėgstantys augalai neišsiskiria ypatinga išvaizda ar vešliu žydėjimu. Todėl atrodo, kad egzotiką mėgstantiems sodininkams sunku įgyvendinti savo norus, bet nėra padėties be išeities. Sukurti egzotinį sodą nėra taip paprasta, bet tikrai galima rasti neįprastai atrodančių augalų. Iš lianų neabejotinai išsiskiria kartuolės (Aristolochia), ypač mandžiūrinės (A. manshuriensis) ir stambialapės (A. macrophylla). Jų milžiniški gražūs lapai iš karto patraukia dėmesį, o dar labiau jos džiugina akį, kai pasirodo saksofono formos žiedai, primenantys atogrąžų augalų ąsotenių žiedus. O kokie gražūs ir neįprasti aroninių šeimos atstovai! Stambūs ir įspūdingi dvokieji lipšniai (Symplocarpus foetidus) ir lizichitonai (Lysichiton), originalieji žingiai (Arisaema), ekstravagantiškieji aronai (Arum)... Jie geba papuošti pavėsio gėlyną ir sukurti efektingą kontrastą su pakalnutėmis, baltašaknėmis ir paparčiais, rodžersijomis, trilijomis (Trillium) ir darmeromis. Šie augalai skirti mėgautis, todėl ir sodinti juos reikėtų taip, kad būtų galima iš visų pusių gerai apžiūrėti. Jie tokie neįprasti ir išraiškingi, ypač lipšniai ir lizichitonai, kad tikrai gali augti ir visiškai atskirai.

Medžių šaknys

Žinoma, sklypai, kuriuose daug medžių, kelia tam tikrų problemų. Pirmiausia tai – medžių šaknys. Kai kurie medžiai yra tikri savanaudžiai – iš dirvos pasiima viską, kas įmanoma. Tai labiausiai būdinga beržams. Tie, kurie mėgino bent ką nors užsiauginti po šiais medžiais, žino, kad žemę po jais sukasti labai sunku – ji būna itin išdžiūvusi ir nederlinga, nes beržų šaknys išsidėsčiusios paviršiuje ir ištraukia iš jos viską. Tačiau galima išspręsti ir šią problemą, jeigu pasodinama tinkamų žolinių augalų, pavyzdžiui, kvapiųjų krunių (Asperula odorata). Tai itin sausroms atsparūs augalai, puikiai augantys net ir tokioje dirvoje. Jie suformuoja vešlų kilimą iš smulkių, ratu aplink stiebą išsidėsčiusių siaurų lapelių.

Nukritę lapai

Dar viena medžiais apaugusio sklypo bėda – nukritę lapai. Tačiau kodėl tai laikoma bėda? Tai – laimė, nes nukritę lapai yra papildomos trąšos. Kai kurie sodininkai mėgina juos nurinkti, tačiau kam eikvoti jėgas, jeigu tai neduoda jokios naudos jūsų augalams?! Nuo takelių lapus reikia nušluoti, kad vaikščiodami jais lietingu oru nepaslystumėte. Botanikos sodų pavėsinguose sklypuose lapai nenugrėbiami ir tai daroma visai ne iš tingumo, o dėl to, kad lapų danga – neatsiejama miškingų vietų dalis. O dauguma pavėsį mėgstančių augalų – tipiniai miškų atstovai. Štai ir elkimės kaip miške. Juk nesate matę, kad kas nors grėbtų lapus miške, tad ir neikite prieš gamtą. Puri, pilna deguonies, perpuvusi miško paklotė užtikrina augalams komfortą. Tai tas pats mulčias, apie kurį tiek daug kalbama. Jeigu jums nepatrauklus pernykščių lapų vaizdas ir atrodo, kad jie nesuteikia gėlynui grožio, atminkite, kad vaizdą lapai gadins iki gegužės vidurio: iki to laiko lapai suirs.

Ką daryti su veja?

Paunksmėje esančiame sklype neverta puoselėti vejos. Nuolat mėgindami sukurti gražų, lygų smaragdinį kilimą jūs kaskart patirsite fiasko. Varpiniai augalai, naudojami vejos mišiniuose, mėgsta šviesą, tad šešėlyje jie tiesiog neaugs. Patiesus ritininę veją aplink medžių kamienus sutrikdomas želdinių aprūpinimas deguonimi, o tai augalams tikrai kenkia. Todėl vejos pavėsyje vis dėlto reikėtų atsisakyti, o šešėliniame sklype sodinti kiliminius besidriekiančius, šviesos stygiui atsparius augalus: mietveines (Pachysandra), krunes, vaisginas.

Nesivaikykite įvairovės

Kuriant gėlių kompozicijas šešėlyje neverta vaikytis įvairovės. Dabar galima nusipirkti labai daug visko, tik ar jums reikia tokio kiekio? Jeigu neketinate kolekcionuoti augalų, o tiesiog norite gražaus gėlyno savo sklype, išsirinkite kelis pagrindinius daugiamečius augalus ir sodinkite juos dideliais plotais. Kaip žinoma iš praktikos, nedideli įvairių gėlių lopinėliai paprastai gerai neatrodo, o pasodinti didelėmis grupėmis, pavyzdžiui, epimedžiai ir astilbės, atrodo puikiai. Net jeigu jūsų kompoziciją sudaro tik penkių pavadinimų augalai, visų jų turi būti prisodinta gausiai.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.