„Laikas yra tai, ką rodo laikrodis“, – yra pasakęs Albertas Einšteinas. Šiandien, kai laikrodžius aplink matome nuolat, kai žmogaus gyvenimas sukasi minučių ir sekundžių tikslumu, ko gero, net neįsivaizduojame, kaip įmanoma gyventi be laiko matavimo prietaisų.

Rima Marcinkevičienė

Senolių išmintis byloja, kad laimingi laiko neskaičiuoja, ir mes, genami spartaus gyvenimo tempo, pasigendame to tikrojo laiko, kurį mums diktuoja saulė. Galbūt todėl vis dažniau, kuriant landšafto dizainą bei jaukią namų kiemo aplinką, pasitelkiamas kone 5,5 tūkstančio metų skaičiuojantis žmogaus išradimas – saulės laikrodis.

Laiką rodo tik saulės laikrodis

Pasak mūsų tėvynainio saulės laikrodžių specialisto Jono Naviko, laiką rodo tik saulės laikrodis, o visų kitų galimų tipų laikrodžiai jį tik matuoja. Iš tiesų net patys tiksliausi laiko matavimo prietaisai yra sąlyginiai: jie gali tik mechaniškai tiksliai suskaičiuoti laiko dalelytes. O saulės laikrodžiai yra tikri gyvo Žemės pulso rodikliai: jie atkartoja visus Žemės judesius ir yra geriausi liudininkai, kad ji sukasi.

Laikas pagal saulę pradėtas skaičiuoti maždaug tuo metu, kai įsigalėjo saulės kultas, t. y. bronzos amžiuje civilizacijoje. Visose kultūrose saulės vaizdinys užėmė ypač svarbią vietą. Matuoti laiką pagal saulę ėmė senovės egiptiečiai. Saulės kalendoriais naudojosi babiloniečiai, kinai, indai, pagal jį gyveno senovės armėnai, berberai, kurdai. O po Julijaus Cezario ir popiežiaus Grigaliaus reformų iki šiandienos pagal jį gyvename ir mes.

Saulės laikrodis buvo išrastas siekiant padalyti dieną į mažesnes dalis. Pastebėta, kad saulės šešėlis kinta ne šiaip sau, o labai tiksliai ir sistemingai. Pirmiausia dykumų gyventojai, patyrę, kad ryte šešėlis būna trumpiausias, o po vidudienio ima ilgėti, įsmeigę lazdą įsitikino, jog nuo jos krintantis šešėlis brėžia reguliarias elipses. Kiek vėliau subrendo mintis, kad dieną galima padalyti į dalis ir kasdien šešėlis parodys tą patį laiko rezultatą.

Pirmieji saulės laikrodžiai – obeliskai buvo pradėti montuoti dar 3500 metų pr. Kr. Šio tipo laikrodžiai parodydavo dėl saulės judėjimo krintantį šėšėlį, o tuometinis ciferblatas buvo padalintas vos į dvi dalis. Vėliau senovės egiptiečiai patobulino saulės laikrodį ir „ciferblatą“ padalijo į daugybę smulkesnių dalių, kurios šiandien beveik prilygsta valandoms.

Visi saulės laikrodžiai yra projektuojami, skaičiuojami ir statomi konkrečiai vietovei, be jokių laiko juostų pataisų, be dirbtinai žmogaus sukurto vasaros ir žiemos laiko ir kitų dalykų. Tai prietaisai, rodantys tikrąjį tikslų Žemės vietos, kurioje jie pastatyti, saulės laiką.

Saulės laikrodžių rūšys

Sukurta daugybė šių senovinių laiko matavimo prietaisų. Pagrindiniai saulės laikrodžių tipai yra keturi: vertikalieji, horizontalieji, poliniai ir pusiaujiniai.

Horizontalieji ir pusiaujiniai įrengiami ant lygios horizontalios plokštumos. Abiejų laikrodžių tipų dalis, iš kurios metamas šešėlis, – rodyklė, vadinama gnomonu, yra nukreipta į Šiaurinę žvaigždę, tačiau pusiaujinio laikrodžio dar ir pagrindas yra palenktas kampu, atitinkančiu vietovės platumą.

Vertikalieji ir poliniai laikrodžiai įrengiami vertikalioje plokštumoje: paprastai ant pastatų (anksčiau – ant bažnyčių, rotušių) sienų. Vertikalieji įrengiami ant pietinės sienos, o poliniai – ant rytinės arba vakarinės sienos.

Lietuvoje saulės laikrodžiai plito ir kaip dekoratyvinis parkų ar rūmų elementas. Tokių laikrodžių, išlikusių nuo XV a. ar iki mūsų dienų sukurtų ir įtrauktų į sąrašą, Lietuvoje suskaičiuojama per 50. Tikėtina, kad inventorizuoti toli gražu ne visi.

Saulės laikrodis kaip sodo dizaino elementas

Šiandien saulės laikrodžiai tampa vis dažnesniu landšafto dizaino elementu. Žinoma, daugelio jų negalima laikyti tiksliais saulės laikrodžiais, nes pagrindinė jų funkcija vis dėlto yra estetinė.

Saulės laikrodį įsirengti galima patiems, pasitelkti specialistus arba įsigyti jau pagamintą laikrodį. Saulės laikrodis gali būti ir visiškai paprastas, ir sudėtingos, įmantrios konstrukcijos. Sodui puošti skirti saulės laikrodžiai paprastai būna pagaminti iš nerūdijančiojo plieno, geležies, žalvario, bronzos ar kitų ilgaamžių medžiagų.

Daugelis jų įrengiami ant specialaus pagrindo, tačiau tam gali tikti ir dideli akmenys, kelmai, pastatų sienos ir pan. Sode įrengtas saulės laikrodis gali tapti ir funkcionaliu objektu, rodančiu laiką, tačiau jį galima įsirengti tiesiog kaip unikalų sodo akcentą gėlyne, šalia takelio ar kitoje tinkamoje vietoje. Toks laikrodis gali būti puikiu mokomuoju žaidimu vaikams.

Griežto klasikinio stiliaus (geometrinio tipo) sode saulės laikrodis galėtų atsidurti klasikinių augalų (pavyzdžiui, rožyno) centre ir pabrėžti tokio sodo eleganciją. Peizažinio tipo sode saulės laikrodis turėtų būti komponuojamas su petunijomis, pelargonijomis ar kitomis spalvingomis vienmetėmis bei daugiametėmis gėlėmis. Saulės laikrodis tinka ir šalia poilsio suolelio – tuomet ant jo sėdint ir bendraujant geriau būtų juntama laiko tėkmė.

Vienas įdomiausių saulės laikrodžių – veikiantis žemės lygyje, kai žmogus, stovėdamas tam tikroje vietoje, pats tampa laiko rodykle. Taigi įdomių variantų – begalė!

Gėlynas, virstantis saulės laikrodžiu

Sudėtingas, bet be galo patrauklus sodo akcentas – gėlynas, įrengtas saulės laikrodžio principu. Tiesa, tai – jau tikras meno kūrinys! Pirmąjį tokį gėlių laikrodį įrengė švedų biologas Karlas Linėjus, todėl tokio tipo laikrodžiai iki šiol neretai vadinami jo vardu. Linėjus atskirose apskritimo, vaizduojančio laikrodžio ciferblatą, dalyse susodino skirtingas gėles, savo žiedelius skleidžiančias tam tikru paros metu. Tai nelengva padaryti, tačiau atrodo labai žaviai!

Nėra paprasta įgyvendinti ir kitokį gėlyno formos laikrodžio sumanymą – susodinti ir išauginti augalus grupėmis, imituojančiomis skaičių formas. Tiesa, galima išbandyti ir paprastesnį variantą – reikiamoje vietoje sustatyti vazonėlius su augalais.

Daugiau aktualių ir įdomių straipsnių rasite žurnale „Namie ir Sode“.