Invaziniai augalai – aktuali tema jau daugelį metų. Nepageidaujami augalai nevaržomi plinta, nes stokojama pilietiškų žmonių, kurie juos naikintų ar pastebėję praneštų specialistams. Be to, ne visi žino apie jų daromą žalą.

Jurga Sajenkienė

Kas tos invazinės rūšys?

Šiaulių universiteto Botanikos sodo direktoriaus dr. Martyno Kazlausko žodžiais, Aplinkos ministerijos sudarytame invazinių Lietuvoje rūšių sąraše esantys augalai iš esmės nėra blogi. Jie nemalonę užsitraukia tik dėl to, kad auga ne savo vietoje ir pridaro daug žalos. „Dažnai žmonės tuos augalus mielai augina ir daugina, tačiau jei žinotų, kad jie yra invaziniai, galbūt to nedarytų“, – sakė direktorius.

Be to, dėl žinių stokos painiojamos sąvokos: invaziniais augalais neretai pavadinamos svetimžemės rūšys. Pavyzdžiui, žmonės žino, kad kaštonai – nelietuviški medžiai, ir per klaidą vadina juos invaziniais. Iš tikrųjų invazinių rūšių ypatumų yra keletas – natūralizavęsi ir vešintys toli nuo gimtųjų vietų šie augalai išaugina labai daug palikuonių, sparčiai plinta, daro žalą ekosistemoms: nustelbia vietinius augalus, nuodija gyvūnus ar kitaip trikdo per tūkstančius metų nusistovėjusią ramybę.

Maža to, invaziniai augalai ir gyvūnai kenkia žmonių sveikatai, menkina ekonomiką, nes žmonės priversti nepageidaujamus svečius naikinti, todėl patiria nemenkų nuostolių. „Botanikos sode turime kur kas daugiau svetimžemių augalų nei lietuviškų, tačiau jie, priešingai nei invaziniai, agresyviai neplinta mūsų gamtoje ir nenaikina greta augančių kaimynų. Labai verta įsidėmėti skirtingus terminus ir jų nepainioti“, – moko dr. M. Kazlauskas.

Ir kaip jos atkeliauja?

Neretai invaziniai organizmai jie atkeliauja laivais. Pasikrovus krovinį ir išleidus balastinius vandenis į aplinką patenka kitų kraštų dumblių, grybų, žuvų, augalų fragmentų. Galbūt taip, o gal išpylus akvariumo žuvytes mūsų vandenyse labai išplito kanadinės elodėjos.

Importuojami augalai vazonuose kelia dvejopą grėsmę. Su pasodintomis gėlėmis, krūmais ir medeliais atkeliauja įvairūs šliužai ir sraigės. Invaziniais gali tapti ir patys augalai. Sode atvykėliai augs ir vešės, galiausiai atsidurs komposto dėžėje, čia vėjo pustomos ir nešiojamos sėklos pasklis teritorijoje ir augalai išplis. Žinoma, apelsinmedžiai pas mus nepradės augti, nes jiems čia netinkamos sąlygos. Tačiau augalai, atkeliavę iš Sachalino ar Kanados, gali nesunkiai prigyti ir įsitvirtinti.

Invazinių organizmų patenka net su padangomis. Mokslininkai nustatė, kad padangose, keliaujančiose iš vienos šalies į kitą, galima rasti augalų sėklų, bet dažniausiai uodų lervų. Iš jų kraujasiurbiai išsirita ir išplinta, nesvarbu, kokiame uoste padangos buvo iškrautos. Įrodyta, kad taip pavojingasis Zikos virusas atkeliavo į Prancūziją.

Invazinėms rūšims plisti gali padėti net laukinių gyvūnų fermos. Su jomis labiau susiję invaziniai gyvūnai, tačiau į jas vežami pašarai, o su jais atkeliauja ir invazinių piktžolių.

Gražūs, bet nepageidaujami

Invazinių rūšių sąraše yra 17 rūšių gyvūnų ir 18 rūšių augalų.

* Viena agresyviausių invazinių rūšių, kelianti didelį pavojų vietinėms rūšims, – uosialapiai klevai. Juos atpažinti galima iš salotinių lapų, kuriuos mesti medžiai pradeda jau birželį. Ne veltui juos vadina kelininkų ir šlavėjų siaubu, mat lapus jie po truputį barsto visą vasarą. Uosialapių klevų pas mus yra labai daug, auga jie pakelėse, pagrioviuose, galima rasti apleistose teritorijose, prie pamirštų pastatų. Užauga labai dideli, subrandina milijonus sėklų ir jas nesunkiai išplatina. Vėjas sėklas nuneša apie 100 m nuo motininio augalo, tačiau patekusios į upes jos gali nukeliauti kur kas didesnius atstumus ir įsikurti naujose vietose. Sėkloms plisti padeda ir žmonės bei gyvūnai.

Uosialapiai klevai vieninteliai labai ilgai ant medžio išlaiko sėklas – jos nuo medžio krinta iki pavasario. Tad susidaro labai palankios sąlygos sėkloms plisti įvairiomis kryptimis, pavyzdžiui, sniego paviršiumi jos nučiuožia keliasdešimt metrų. Šie klevai auga labai greitai. Jei apleistoje pievoje yra motininis augalas, ji netrukus visa apžels uosialapiais klevais. Beje, išnaikinti juos labai sunku, nes nė vienas klevas nemiršta jį nupjovus – būtina iškasti. Kitų būdų nėra, todėl kova labai sudėtinga. „Uosialapius klevus būtina naikinti, nors jie kenkia ne žmogaus sveikatai, o mūsų ekonomikai: jų užauga labai daug“, – sako dr. M. Kazlauskas. Pasak jo, augalas yra gražus, tačiau niekam netinkamas. Mediena absoliučiai nevertinga: grąžtas į ją nelenda, kirvis, pjūklas stringa, be to, ji blogai dega. Pati mediena gumbuota, mažai iš jos ką galima padaryti.

* Šalyje labai išplitusios gražios kanadinės rykštenės. Vešlias, geltonas šluoteles (žiedynus) jos išskleidžia rugpjūčio antroje pusėje ir žydi iki pat spalio. Rykštenės išplitusios pievose, kur nukonkuruoja visus aplinkui augančius augalus. Gera žinia ta, jog rykštenes sunaikinti gana lengva. Tereikia dirbti žemę arba per metus kelis kartus nušienauti pievą. Alinant ir neleidžiant subrandinti sėklų, suformuoti stiprios antžeminės dalies, jos galiausiai pasiduoda ir pasitraukia iš tos vietos.

* Grožiu rykštenėms nenusileidžia gausialapiai lubinai. Lubinų sąžalynų galima pamatyti miškuose, pamiškėse, pievose. Nors šie augalai patrauklūs akiai, jų daroma žala – didelė. Gausialapiai lubinai, sudarydami simbiozę su azotą fiksuojančiomis bakterijomis, maistinėmis medžiagomis patręšia dirvožemį. Dėl to pradeda augti vešli augalija, rodanti azotingą dirvą: dilgėlės, kiečiai, usnys. Lubinų giraitėse niekas nebegali tarpti, ilgainiui išnyksta reti ir konkurencijos neatlaikę vietiniai smėlynų augalai. Išnaikinti gausialapius lubinus nėra lengva. Galima juos šienauti arba naudoti chemines priemones, tačiau veiksmingiausia iškasti jų šaknis ir palikti saulės atokaitoje sudžiūti. Geriausia, jei lubinų šaknys bus įdėtos į juodą plastikinį maišą – jame jos sušunta ir greitai sunaikinamos. Ši priemonė rekomenduojama kovojant ir su Sosnovskio barščiais. Tiesa, pastangų pastaruoju atveju reikės daugiau, nes jų šaknys kur kas ilgesnės ir stipresnės.

Naikinti, pasigailėti negalima

Siekiant išvengti neigiamo invazinių augalų poveikio, juos būtina naikinti. Užduotis gana sunki, juolab kad kai kurių augalų visai išnaikinti jau nebeįmanoma. Gamtininkai sudėjo ginklus kovodami su kanadinėmis elodėjomis. Šiuo ir kitais atvejais įmanoma kontroliuoti tik populiacijas, kad būtų padaryta kuo mažesnė žada biologinei įvairovei.

Invaziniai augalai naikinami mechaniškais ir cheminiais būdais. Norint iškasti ar nupjauti nepageidaujamą medį jokių leidimų nereikia. Jei gerą darbą užsimota padaryti kaimyno sklype, būtina su juo suderinti visus veiksmus. Labai svarbu sekti ir fiksuoti naujose vietose atsiradusias invazines rūšis.

Daugiau aktualių straipsnių rasite žurnale „Namie ir Sode“.