Sode ar sodyboje įrengtas vandens telkinys karštą vasaros dieną atgaivina, o vandenyje ir pakrantėje augantys augalai puošia aplinką, sukuria natūralumo įspūdį. Jų įvairovė didžiulė: vandens ar pakrančių augalai, lėčiau ar greičiau augantys, žiemojantys Lietuvoje ar šilumamėgiai – tiesiog tokie, kokių reikia norimam vaizdui sukurti.

Rita Bielskė

Pasak alytiškio dekoratyvinių vandens augalų kolekcininko Kosto Jurkevičiaus, sodyboje baseinėlis, tvenkinys ar kitas vandens telkinys be augalų yra negyvybingas. Augalai juose atlieka svarbų vaidmenį: valo vandenį, papildo deguonimi ir savo lapais vasarą neleidžia vandeniui perkaisti, suteikia aplinkai natūralumo ir prieglobstį mažoms žuvytėms ar kitai vandens faunai bei paukščiams. Taip pat augalais galima uždengti ir užmaskuoti dirbtinių tvenkinių konstrukcinius elementus. Jei tvenkinio dugnas išklotas sintetine danga, geriau, kad jos nesimatytų.

K. Jurkevičius sako, kad tvenkinys nėra vien tik vanduo – tai ir pakrantė (prie kranto esanti zona), ir seklioji tvenkinio dalis, kurią dar galima įvardyti atabradu, bei gilioji dalis. Pakrantėje gali augti ne vien tik drėgmę mėgstantys augalai. Jei vandens telkinys dirbtinis su sintetine danga išklotu dugnu, arti vandens gali augti ir sausų vietų augalai, nes vanduo neprasiskverbia į gruntą. Vandens fone itin gražiai atrodo jukos ir net kaktusai. Tačiau kai norima sukurti natūralų augalijos ir vandens grožį, o jei dar tvenkinys yra gamtinis, kolekcininkas siūlo pakrantę atiduoti drėgmę mėgstantiems augalams. Tvenkiniams skirtus augalus galima suskirstyti į pakrančių ir vandens augalus.

Pakrančių augalai

Pasak K. Jurkevičiaus, pakrančių augalai auga pačiame tvenkinio krante, drėgname ar šlapiame grunte (bet, kaip minėta, galima kai kuriais atvejais rinktis ir sausamėgius). Jie gali būti kartkartėmis, o kai kurie augalai – ir visą laiką užlieti vandeniu. Čia puikiai jaustųsi monažolės (Glyceria maxima), įvairios viksvos (Carex), vikšriai (Juncus), šiurpiai (Sparganium), švendrai (Typha), meldai (Scirpus), nendrės (Phragmites). Šią žalumą pagyvintų ajerai (Acorus calamus) ir jų margalapės formos, kemerai (Eupatorium), raudoklės (Lythrum ), pelkinės purienos (Caltha palustris), įvairūs vilkdalgiai (Iris), vingiorykštės (Filipendula), kreivuoniai (Tricyrtis), žinginiai (Calla), net kai kurie asiūkliai (Equiseti). Šiai vietai tinkančių augalų tikrai daug. Kolekcininkas sako, kad nebūtina ieškoti tik dekoratyvinių kitų kraštų augalų. Tinkamų ir atsparių mūsų klimato sąlygoms augalų galima rasti ežerų, upių pakrantėse ir po kelis išsikasus (neišnaikinant natūralių sąžalynų) pasodinti prie savo tvenkinio. Po to galite savo žaliąjį kampelį prie vandens paįvairinti retesniais, žydinčiais ar margalapiais dekoratyviniais augalais. Labai tiktų kol kas Lietuvoje mažai žinomi amerikiniai ir kamčiatkiniai lizichitonai (Lysichiton). Visi šie augalai mūsų sąlygomis gali žiemoti.

Tvenkinyje žiemojantys augalai

1. Laisvai plaukiojantys

K. Jurkevičius pasakoja, kad vandens augalai yra labai skirtingi. Kai kurie jų nuolatos juda, laisvai plaukioja, tiesiog plūduriuoja vandenyje. Jie padidina vandens skaidrumą, nes filtruoja vandenį. Iš tiesų labai svarbu jų nepriauginti per daug, nes jie gali uždengti visą tvenkinio ar baseino plotą. Tai ne tik neatrodys estetiškai, bet ir prislopins saulės šviesą, kuri turi pasiekti povandeninius augalus bei žuvis.

Vieni įdomesnių vandenyje žiemojančių mūsų ežerų ir lėtai tekančių upių augalų yra alavijiniai aštriai (Stratiotes aloides). Jie išvaizda panašūs į ananasų vaisių ar alavijų skrotelę. Aštriai vasarą plūduriuoja vandens paviršiuje, iš vandens kyšo tik lapų viršūnės, o žiemą nusileidžia (jei leidžia gylis) į vandens telkinio dugną. Liepą–rugpjūtį augalai žydi mažais baltais žiedeliais. Pagrindinis jų dauginimosi būdas yra vegetatyvinis: lapų pažastyse susiformuoja dauginimosi skrotelės, kurios rudenį atitrūksta nuo motininio augalo. Tai labai panašu į braškių ūsus su jau susiformavusiais mažais augalėliais.

Pasak vandens augalų kolekcininko, mūsų klimato sąlygomis turėtų tikti ir agarai (Trapa natans) – vienmečiai vandens telkinių augalai, dar vadinami vandens riešutais. Agarai plūduriuoja vandens paviršiuje ir gerai jaučiasi, kur greitai įšyla vanduo. Žydi birželį–liepą. Kadaise tai buvo labai dažni mūsų ežerų augalai. Deja, pastaruoju metu ir Lietuvoje, ir kitur Europoje jie nyksta. Jų gauti iš vietinių augalų platintojų beveik neįmanoma. „Man teko dvejus metus paeiliui auginti iš užsienio parsisiųstus agarus, – sako augintojas. – Per vasarą jie puikiai vešėjo, bet sėklų nesulaukiau.“

2. Įsišaknijantys ir į vandens paviršių lapus iškeliantys augalai

Kai kurie vandens augalai įsišaknija dugne ir į vandens paviršių iškelia lapus, žiedynus. Plūduriuojančius lapus išaugina lūgnės (Nuphar), vandens lelijos (Nymphaea), plūdės (Potamogeton), rūgtys (Polygonum). Nuo jų vanduo tampa skaidresnis, daugiau prisotintas deguonies. Daugelis norėtų šioje draugijoje matyti lotosus (Nelumbo), ypač žinant, kad jie veša Volgos žemupyje, Sibire, Amūro upėje. Nors Usūrijos kraštas priskiriamas Sibirui, iš tikrųjų tai Juodosios jūros platumose esantis kraštas. Ten šaltos žiemos, bet vasaros ir vegetacijos periodas ilgesni, didesnė saulės radiacija. Ką jau kalbėti apie Volgos deltą...

K. Jurkevičius ir pats buvo susigundęs auginti lotosą, bet patirtis nebuvo džiuginanti. Lietuvos klimatas lotosams augti nepalankus. Šie augalai vandens telkinyje po atviru dangumi neauga, jiems vienintelė tinkama vieta – šiltnamis, todėl lotosų net ir vasarą tvenkinyje auginti nepavyks.

Iš vandens gana aukštai statmenai į viršų kyla puplaiškių (Menyanthes), dumblialaiškių (Alisma), papliauškų (Sagittaria) lapai. Iki 1 m gylio vandens telkinyje gali augti labai įdomūs iš Šiaurės Amerikos atkeliavę 40–70 cm aukščio augalai – širdžialapės skiaustmenės (Pontederia cordata). Pavasarį jos išleidžia širdies formos lapus, o liepos mėnesį pasipuošia mėlynais žiedynais. Žiedeliai maži, bet jų daug, o forma panaši į orchidėjų. Skiautmenės, kaip ir vandens lelijos, geriausiai jaučiasi saulėtoje vietoje. Šie augalai puikiai žiemoja, kai sodinami apie 70 cm gylyje, – žiemą jų neturėtų pasiekti ledas.

Reti, itin įspūdingi vandens augalai yra paprastosios uodeguonės (Hippuris vulgaris), labai panašios į pataisus, virš vandens iškilusios 10–30 cm. Liepą–rugpjūtį jos turėtų žydėti smulkiais žaliais žiedeliais, bet Lietuvoje žydinčių neteko pastebėti. Uodeguonės mėgsta saulės apšviestas vietas arba lengvą šešėlį, gali augti skirtingo gylio (10–50 cm) vandens telkiniuose. Jos gerai žiemoja – nušąla tik viršutinė dalis, iškilusi virš vandens, bet pavasarį vėl atželia. Šie augalai šliaužiančiais šakniastiebiais tvirtai įsišaknija dumble, auga tankiu sąžalynu, smarkiai plečiasi. Kad neužgožtų kitų vandens baseinėlio augalų, kartkartėmis tenka dalį jų pašalinti.

3. Povandeniniai augalai

Povandeniniai augalai, panirę po vandeniu, nors ir beveik nematomi, yra ypač vertingi – ne tik valo vandenį, gamina daug deguonies, bet ir neleidžia vešėti dumbliams. Didžioji augalo dalis vegetacijos periodu būna po vandeniu, o žiedai pasirodo vandens paviršiuje. Lietuvoje vandens telkiniuose paplitusios invaziniais augalais Europoje pripažintos kanadinės elodėjos (Elodea canadensis) – jos auga 10–80 cm gylyje, asiūklius primenančios paprastosios (Ceratophyllum demersum) ir gležnalapės (C. submersum) nertys, augančios 50 cm gylyje, dažnai vandens samanomis vadinamos nertvės (Fontinalis) ir kiti. Šie augalai mūsų sąlygomis žiemoja.

Gražūs tik iki žiemos

Vasarą vandens augalų bendriją galima paįvairinti įdomiais ir puošniais augalais, žiemojančiais tik namuose. Egzotiškai tiek krante, tiek negiliai, iki 10–15 cm, vandenyje atrodo viksvuolės (Cyperus involucratus), žmonių klaidingai vadinamos papirusais. Plūduriuojančių augalų įvairovę galima papildyti iš tropikų kilusiomis salotinėmis pistijomis (Pistia stratiotes) ir paprastosiomis eichornijomis (Eichornia crassipes), vadinamomis vandeniniais hiacintais. Per vasarą šie augalai tvenkiniuose smarkiai išplinta, tenka net dalį jų pašalinti, kad liktų atviro vandens. Rudenį, orams atvėsus, šie augalai žūsta. Priekrantės zonoje drėgname grunte taip pat tiktų ir kalijos, paparčiai, kiti drėgną gruntą mėgstantys augalai.