Pasižvalgius po sodybas, nuosavų namų kiemus tampa akivaizdu, kad vis dažniau aplinka puošiama akmenimis. Sodybos erdvė – tai natūralios gamtos kampelis, tad verta pasistengti, kad kiekvienas elementas tą natūralumą išlaikytų.

Saulius Barasa

Po ledynmečio Lietuvos teritorijoje atsiradę lauko akmenys buvo svarbi medžiaga ankstyvojoje kultūroje: žmonės iš jų gaminosi įrankius, padargus, naudojo statyboms, kai kurie akmenys atliko apeigines funkcijas. Akmuo tik sovietiniais laikais buvo pamirštas, o dabar sugrįžta į žmogaus kuriamą gyvenamąją aplinką kaip dekoro elementas. Akmeninės namo kolonos, akmens tvoros, atraminės sienelės, židinys ir net lauko pavėsinė jūsų aplinkai gali suteikti išskirtinį dizainą ir jaukumą. Lauko rieduliai populiarūs ir kaip statybinė medžiaga – naudojami statant pastatus, restauruojant senus dvarus, kitus objektus.

Vienodų akmenų nebūna

Akmenų, kaip ir žmonių, vienodų nebūna, jų savybės ir formos yra išskirtinės ir nepakartojamos. Ieškantiems kuo patvaresnės apdailos medžiagos specialistai siūlo atkreipti dėmesį į natūralų akmenį. Tai itin funkcionali apdailos medžiaga: tvirta, atspari žalingam aplinkos poveikiui ir, be abejo, ekologiška.

Lauko riedulio panaudojimo galimybes lemia jo struktūra, gavimo būdai ir apdirbimo metodai. Perskelti akmenį nesudėtinga, jei žinai, kurion vieton stuktelėti. „Nelengva skaldyti akmenis, bet kūrybinės kančios yra sunkesnės“, – kitados teigė akmenskaldystės meną žiūrovams rodęs skulptorius Vytautas Šemelis. Ir iš tiesų ne vienam raumeningam vyrukui akmuo likdavo sveikutėlis net ir tada, kai akmenskaldys pažymėdavo vietas ir patardavo, kuria kūjo dalimi smogti.

„Kartais tenka ilgai apžiūrinėti, kol randi silpną akmens vietą“, – patirtimi dalijasi kitas akmenskaldys Vidmantas Kazlauskis. Sunku perskelti akmenis, buvusius pamatuose ir susilietusius su kalkėmis. Tokius įmanoma sutrupinti, bet ne perskelti. Sunkiai skyla ir kerpėmis apaugę akmenys. Lengviausia perskelti karjere ir laukuose rastus akmenis. Beje, dauguma jų nėra apvalūs, beveik visi turi bent vieną plokštesnę pusę, tik reikia geriau įsižiūrėti.

Pažinties su akmeniu pradžia dabar Vidmantui kelia šypseną. „Patiko žaisti akmenų spalvomis, taip ir pradėjau. Tada dar negalvojau apie grožį, bet kaip padaryti statinį kuo stipresnį ar kaip sumūryti tvorą“, – mena V. Kazlauskis. Grožio suvokimas atėjo gerokai vėliau, kaip ir sugebėjimas tiesiai sumūryti gražią tvorą.

Kaip pasistatyti akmeninę sienelę

Pačiam pasistatyti sienelę iš akmenų nesunku, ypač jei jos aukštis neviršija metro. Profesionalai pataria pirmiausia pabandyti statyti mažą sienelę. Kai pajusite, kad gerai einasi, galite pereiti prie stambesnių projektų.

Akmenų sienos konstrukcija nėra sudėtinga. Tam tinka beveik bet kokios rūšies rieduliai. Kiekviena teritorija turi išskirtinę akmenų įvairovę. Jei pavyks įsigyti skaldytų akmenų, sutaupysite laiko ir sveikatos. Galima naudoti neskaldytus lauko riedulius, tačiau juos mūryti sudėtingiau.

Kaip ir kiekvienam rimtesniam pastatui, sienelei reikia pamatų. Pagal gamybos technologiją, galite rinktis iš keleto rūšių. Juostiniai pamatai bene dažniausiai naudojami šiuolaikinėje statyboje. Juos greičiausiai pasirinksite, jei numatytoje vietoje laikantysis gruntas yra gana aukštai.

Poliniai pamatai, dar vadinami gręžtiniais, yra idealus pasirinkimas ten, kur gruntas šlapias dėl arti paviršiaus esančio gruntinio vandens. Ko gero, ne kartą matėte ant vandens stovintį namuką, prieplauką ar lieptą – jų pamatai visada yra poliniai.

Pamatus turime. Kas toliau?

Vienas iš akmeninės sienos statymo būdų yra vadinamasis sausas mūras, kai akmenys sukabinami be skiedinio. Kai kuriose pietų šalyse tai labai paplitusi praktika, nes taip statyti greičiau, paprasčiau ir pigiau. Deja, šis būdas ne mums. Mūsų klimatinei juostai reikalinga rišamoji medžiaga – mūro skiedinys. Tiesa, mūrijant galima naudoti plokštuminę atramą – klojinį sienelės lygumui išlaikyti, panašiai kaip liejant pamatus virš grunto. Tokiu atveju daug negalvojant galima guldyti akmenį prie klojinio ir užpilti skiediniu. Vienintelis trūkumas – fasadinė pusė pasirodo tik nuėmus klojinius.

Dauguma lietuvių meistrų mūrija be klojinio. Ant išlieto pamato paskleidžiamas skiedinys. Pagal nutiestą virvę ar vielą klojami akmenys viena eile. Tepamas skiedinys ant akmenų. Į tarpą tarp apatinių parenkamas atitinkamos formos akmuo. Stenkitės siūlės tarpelį išlaikyti kuo mažesnį. Kai kurie akmenskaldžiai antros eilės tą pačią dieną nekloja, laukia, kol skiedinys sutvirtės. O ir akmenys turi būti sausi. Mūrijimo procesas sunkiai mechanizuojamas, todėl kiek įmanoma mechanizuokite paruošiamuosius, transportavimo ir pagalbinius darbus.

Skiediniui sustingus, tęskite mūrijimo darbus. Akmuo prie akmens, eilė prie eilės, ir sienelė išaugs ligi norimo aukščio. Kaip orientyras jums padės ištempta virvė ir gulsčiukas. Mūrydami stenkitės akmens šonų neištepti skiediniu. Jei taip nutinka, per kelias valandas mūro likučius reikėtų nuvalyti. Kitaip išdžiūvęs skiedinys papilkės, sugadins estetinį vaizdą. Sutvirtėjus sienelei, tarpus užtepkite mūro skiediniu. Jei norite – suformuokite siūlę, atrodys įspūdingiau.