Svajodami apie rojaus kampelį namuose, dažniausiai įsivaizduojame erdvias, saulės nušviestas, vaismedžiais iš visų pusių apsuptas, rožėmis kvepiančias ir ramybe alsuojančias kaimo sodybas. Tačiau ir pačiame miesto centre, mažame žemės lopinėlyje galima sukurti įspūdingus gėlynus ir rasti vietos nuošaliems poilsio kampeliams. Tuo įsitikino verslininkai Dalė ir Rimantas Židuliai, 10 arų sklypelyje kuriantys vieną gražiausių sodybų Jurbarke.

Norėjo gyventi patogiai

Kelis dešimtmečius užmiestyje gyvenę Židuliai prieš penkiolika15 metų nusprendė atsisakyti ne vieną apdovanojimą už aplinkos puoselėjimą pelniusios sodybos – sovietmečiu statytą namą jau reikėjo remontuoti, tušti stovėjo nenaudojami ūkiniai pastatai, vis daugiau priežiūros reikėjo sodui ir gėlynams.

„Vaikams užaugus pamatėme, kad visko turime per daug, Be to, mūsų verslas sezoninis, daugiausia darbo turime vasarą, kai ir sodybai reikia kasdienio dėmesio. Nutarėme statyti perpus mažesnį namą ir gyventi komfortiškai“, – pasakojo D.Židulienė.

Jurbarkietė tikina, kad 20 arų sodyba užmiestyje turint darbus – tikrai per didelė, nes tokioms erdvėms prižiūrėti reikia daug laiko ir jėgų. D.Židulienės tėvai įsikūrę 6 arų sklypelyje, tad radę 10 arų sklypą miesto centre verslininkai neišsigando nei nepatogios jo konfigūracijos, nei didžiulio nuolydžio.

Ilgame ir siaurame sklype nebuvo lengva suplanuoti viską, ko reikia šeimos gyvenimo būdui – erdvius kiemus savaitgaliais aplankančių trijų sūnų automobiliams ir iškyloms, jaukų pokalbių kampelį ramiems vasaros vakarams, sodybą puošiančius gėlynus, vaismedžių sodą ir į akis nekrentantį daržą. Bet kai žinai, ko nori, ir jau turi patirties taisydamas ankstesnes klaidas, pasak D.Židulienės, nesunku įsivaizduoti, kaip viskas turėtų būti.

Kad savaitgalio iškyloms liktų kuo daugiau erdvės vidiniame kieme, Židuliai rytiniame sklypo pakraštyje paliko vietos nedideliam daržui, pietinėje pusėje pasodino kolonines obelis ir įrengė sūpynių kampelį, o vakarinėje pusėje skyrė vietos alpinariumui per visą sklypo ilgį.

Sėkmę šeimai neša akmenys

Pradėję statybas Židuliai iškart ėmėsi ir gėlynų – be jų neįsivaizdavo namų jaukumo. Trijų metrų nuolydį turinčiame sklype šeima nutarė įsirengti originalų alpinariumą. Akmens apdirbimo įmonę daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus sukūrę Židuliai geriausiai žino, kokie gražūs ir originalūs yra lauko rieduliai, todėl Jurbarko karjeruose patys juos rinkosi, tvirtino šlaitus ir prie vakarinės sklypo ribos kasė į žemę – kad atrodytų kuo natūraliau.

D.Židulienė tikina, kad prie akmenų labiausiai tinka spygliuočiai, todėl jų šiuose namuose – devynios galybės. „Akmenys – klasika, o spygliuočiai man patinka, nes gražu, kai ir žiemą žaliuoja, lapų nemeta – nereikia vargti juos iš akmenų rankiojant. Be to, spygliuočių formų ir spalvų įvairovė leidžia sukurti originalius, riedulių grožį išryškinančius derinius“, – džiaugiasi savo darbu namo šeimininkė.

Ji alpinariume nenaudoja jokio mulčio, nes vertina tik natūralumą.

„Lietuviai niekada nebarstė gėlynų žievėmis, nepilstė smulkiais akmenukais. Prie akmenų dekoratyviausiaigražiausiai atrodo juoda išpurenta žemė, o mulčias tik apsunkina darbą. Kai ant jo prikrenta augalų lapų, rink juos kiek nori – vis tiek gražiai neatrodys. O ir augalams per mulčią sunku kvėpuoti, prastai įpasisavinamos trąšos“, -– pastebėjosakė D.Židulienė.

Per 15 metų kai kurie akmenys jau apsamanojo, pakeitė spalvą, tačiau jurbarkietė nė neketina jų valyti. Moteris sako, kad tai laiko ženklai, suteikiantys rieduliams daugiau spalvų ir originalumo. Ant akmenų mėgsta karstytis ir šokinėti visas būrys Židulių anūkų – jiems čia viskas leidžiama, nes jurbarkiečiai įsitikinę, kad mindžiojamas akmuo įgauna dar daugiau savitumo.

Grožiui laiko negaili

Nors daugeliui atrodo, kad sodybai prižiūrėti reikia labai daug laiko, D.Židulienė tvirtina, kad žolei nupjauti, gėlynams išpurenti, augalams prižiūrėti užtenka vienos dienos per savaitę.

„Tai ir yra mažos sodybos pranašumas – viską gali suspėti padaryti savęs neapsunkindamas, nepervargdamas. Norint komfortiškai jaustis ir džiaugtis gyvenimu, reikia rasti laiko pasigėrėti tuo, ką pats sukūrei ir ką gamta dovanoja – nieko nėra gražiau už besiskleidžiantį gėlės pumpurą, rasos lašelius ant lapų, voro paliktus artėjančio rudens piešinius. Skubėdamas, bėgdamas nuo vieno darbo prie kito, to niekada nepastebėsi“, – tvirtina jurbarkietė.

Didžiulį malonumą jai teikia augalų priežiūra, o ypač krūmų genėjimas ir formavimas. Jokioje sodyboje be to neįmanoma išsiversti – medeliams ir krūmams augant, keičiasi ir alpinariumo vaizdas, todėl kada nors ateina laikas nuspręsti, ką daryti su pernelyg išsikerojusiais krūmeliais, kitus augalus baigiančiais užgožti medžiais.

D.Židulienė tvirtina, kad nieko neskuba atsisakyti, nors jau senokai teko panaikinti nemažą dalį patvorius nuo svetimų akių saugojusios tujų gyvatvorės. „Net paprasčiausią krūmas išgenėtas gali tapti savotišku bonsu – nukarpius atžalas, įspūdį daro išsiraičiusios, gumbuotos seno augalo šakos“, – tvirtina ji tokiu krūmu papuošusi savo kiemą.

Moteris įsitikino, kad formuoti ir genėti augalus išmokti nesunku – svarbiausia, nebijoti, kad ką nors blogai padarysi. „Nededu ant augalų jokių formų – imu paprasčiausias žirkles ir karpau iš akies. Augalus formuoti man padeda laikas: kad koloninė tuja ar kitas augalas įgautų gražią formą, reikia ne vienų metų“, – tvirtina jurbarkietė.

Tarp akmenų visada gražiai atrodo žydinčios daugiametės gėlės, tačiau kiekvieną vasarą D.Židulienė alpinariumą „patobulina“ ir ryškiaspalvėmis vienmetėmis. Moteris seniai įsitikino, kad visos gėlės gražiau atrodo susodintos grupėmis nei pavieniui.

Geras pavyzdys užkrečia

Židuliai įsikūrę prie pat didžiausios Jurbarko miesto mokyklos, pro jų langus matyti stadionas – ten žaidžiančių vaikų kamuoliai kasdien ir ne po kartą skrieja į sodybą puošiančius gėlynus. Bet ne tai D. jiems kelia nerimą. – Ji daugybę kartų pastebėjo, kad žmonės nevertina grožio ir nemoko savo vaikų jį pajausti savo vaikų.

„Niekada negyvenome už dvimetrinių tvorų ir dabar jų neturime, nors pro mus kasdien praeina šimtai žmonių. Kai čia įsikūrę pradėjome tvarkyti aplinką ir sodinti augalus, visi pažįstami nuogąstavo, jog jie nespės netė prigyti – tuoj pavogs. Bet niekas nė kartelio nedingo! Tačiau daugsyk pati mažčiau, kaip pro šalį einantys vaikai įšoka į mano darželį pasiskinti gėlių – įdomiausia, kad kartu su jais einančios mamos apsimeta nematančios. O gal tai jau tapo norma?“ -– stebisi D.Židulienė.

Sutvarkę savo valdas, Židuliai ėmėsi pjauti žolę ir sodinti kalnines pušis ant piktžolėmis apaugusio mokyklos stadiono šlaito. Kad grožis užkrečiamas, jie įsitikino dar tada, kai pradėjo tvarkyti užmiesčio sodybą. Kalnėnuose, kur visų daržai buvo apsodinti bulvėmis, jie pirmieji pasėjo veją, paskui pasodino spygliuočių, gėlių – ir pastebėjo, jog ir kiti kaimynai bulvių laukus mažina.

D.Židulienė sako, kad jokio ypatingo gražios sodybos kūrimo sėkmės recepto nėra ir būti negali – kiekvienas žmogus žino, ko jam reikia, kad būtų patogu ir gera gyventi.

„Piešdama savo naujų namų projektą žinojau, kad man labiausiai reikia terasos. Vyras į tai žiūrėjo atsargiai, bet dabar abu ja negalime atsidžiaugti. Erdvi terasa su vaizdu į sodą ir gėlynus mums yra kaip salonas, kuriame gera ir patiems vakarais pasėdėti, ir svečių pasikviesti. Viską, ką darai, reikia daryti tik sau ir su meile – tada sėkmė tikrai bus garantuota“, – tikina jurbarkietė.