Japoniškas sodas – tai tikras meno kūrinys, kuriame į darnią visumą susijungia gamtos grožis, unikali japonų filosofija ir estetinė harmonija. Nenuostabu, kad japoniškų sodų geografija seniai išplito už Tekančios Saulės šalies ribų, ne išimtis ir Lietuva, šios stilistikos sodais susidomėjusi po nepriklausomybės atkūrimo.

Rasa ŽEMAITIENĖ

Istorija ir savybės

Japoniškų sodų istorija siekia daugiau nei tūkstantį metų. Ankstyvieji sodai buvo gerokai paveikti Kinijos kultūros ir daoizmo bei budizmo filosofijų. Vėliau Japonijos sodininkystės pagrindai formavosi veikiami japonų architektūros raidos, taip pat aukštuomenės religinių ir filosofinių idėjų. Iš pradžių sodas buvo neatsiejama aristokratų rezidencijų dalis, vėliau šį aplinkos formavimo būdą perėmė budistų vienuolynai ir kilmingieji samurajai. Nuo XIX a. sodas išpopuliarėjo tarp paprastų gyventojų ir tapo neatsiejamas nuo daugelio privačių namų.

XX a. japoniško stiliaus sodų idėjos išplito ir už šalies ribų. Tačiau, kad ir kur būtų kuriami, jie yra glaudžiai susiję su Japonijos filosofija ir religijomis, tokiomis kaip dzenbudizmas ir šintoizmas, nes kitaip jie prarastų dalį savo prasmės.

Dzenbudizmas pabrėžia paprastumą ir vidinę ramybę, o sausieji sodai, kuriuose dominuoja akmenys ir smėlis, sugrėbstytas tam tikru būdu, yra puikus šios filosofijos pavyzdys ir sukuria meditatyvią, apmąstymus skatinančią aplinką. Šintoizmas yra tradicinė japonų religija, kurioje garbinami gamtos dievai (kamiai), todėl japoniškuose soduose naudojami tik natūralūs elementai (akmuo, vanduo, augalai, smėlis, žvyras, akmeninės detalės), kuriais ir siekiama sukurti harmoningą erdvę, žmogų sujungiančią su gamta.

Japoniški sodai Lietuvoje

Sodas Mažučių kaime

Įspūdingiausias Lietuvoje ir didžiausias visoje Europoje, užimantis net 16 ha, japoniškas sodas yra įsikūręs Mažučių kaime, Kretingos rajone. Tai meistro iš Japonijos Hadžimės Vatanabės ir gydytojo Šarūno Kasmausko kuriamas sodas su bonsų kolekcija, akmenų sodu, sakuromis, tvenkiniais ir daugybe kitų tokioje aplinkoje tinkančių pramogų ir patirčių. Pats meistras šį sodą vadina savo kūdikiu, paskutiniu darbu ir į jį yra sudėjęs visą savo patirtį, išmintį ir filosofiją. „Japoniškas sodas – tai neatsiejama japonų kultūros dalis. Per amžius jis jungė religiją, meną ir pagarbų požiūrį į gamtą. Kadangi mūsų, lietuvių, šaknys – pagoniškos, japonų meilė bei pagarba gamtos elementams yra mums artima. Tradicinė japonų pagoniška religija – šintoizmas (liet. „dievų kelias“), kurios garbinimo objektas yra kamis – gamta ir jos objektai (medžiai, kalnai, akmenys, šaltiniai) ir reiškiniai. Mūsų sodas yra susikaupimo ir savęs pažinimo vieta“, – taip šeimininkų pristatomas 2007 m. plynoje vietoje pradėtas kurti sodas, šiandien nestokojantis lankytojų ne tik iš Lietuvos. Dabar būtų pats laikas suplanuoti jame apsilankyti, nes netrukus sodas pasipuoš sakurų žydėjimu. O ir pasivaikščioti jame nenuobodu: sode daug takų, tiltelių, suolelių, pavėsinių, akmenų kompozicijų, dekoro elementų, yra bonsų kolekcija, arbatos namelis. Galima sakyti, kad šis sodas buvo japoniškų sodų kūrimo Lietuvoje pirmeivis, nors nei mastais, nei grožiu jo kol kas niekas taip ir neaplenkė.

Japoniški sodai – ir Vilniuje

Vilniaus universiteto Botanikos sode Kairėnuose įkurto japoniškas sodo projekto idėja gimė 2001 m., o sodo planą parengė japonų sodų meistrai – jau minėtas H. Vatanabė ir Hirošis Cunoda, apsilankę botanikos sode 2003 m. Darbai prasidėjo 2008 m. nuo 500 tonų riedulių atgabenimo. Jie ir tapo pagrindiniais elementais formuojant būsimo japoniško sodo struktūrą. Kitais metais buvo įrengtas upelis su kriokliu ir tvenkinys su vadinamąja Vėžlio sala bei apžvalginiai takai. Dar vėliau atsirado mažosios architektūros elementai, tokie kaip paviljonai, įėjimo vartai, žibintai, o galiausiai – augalai. Dabar lankytojus pavasarį čia vilioja pražystantys rododendrai, sakuros, o visus metus vis daugiau japoniško sodo pojūčio aplinkai teikia gražiai augantys visžaliai medžiai ir krūmai: europiniai kukmedžiai, buksmedžiai, Japonijoje šventais medžiais laikyti tujeniai, žemosios bei korėjinės pušys ir rudenį nusispalvinantys klevai. Puiki vieta pasivaikščioti, pamedituoti žiūrint į vandenį – juk šis pusę hektaro užimantis sodas ir buvo sukurtas remiantis Edo laikotarpiu (1603–1868 m.) susiformavusiais japoniško pasivaikščiojimų sodo kūrimo principais ir pavyzdžiais.

Sluškų slėnyje 2018 m. lankytojams buvo atvertas japoniškas sodas romantišku pavadinimu „Tyros širdies“ (Sei Shin En). Nuo idėjos, kuria 2009-aisiais pasidalijo Japonų kultūros namų įkūrėja dailininkė Dalia Dokšaitė, iki jos įgyvendinimo praėjo devyneri metai. Planą realybe pavertė kraštovaizdžio architekto Laura Popkytė-Fukumoto, ilgą laiką dirbusi Japonijos soduose, ir sostinėje atsirado dar viena Japonijos salelė. Šis tarp Kalnų parko ir Neries, šalia Šventojo Sosto (Vatikano valstybės) ambasados įkurtas sodas yra pats mažiausias iš trijų Vilniaus sodų ir dydžiu užima tik 0,05 ha plotą, tačiau yra kruopščiai apgalvotas, išpuoselėtas ir jau mylimas lankytojų. Vienas svarbiausių sodo akcentų – tai natūralaus požeminio šaltinio, ištekančio iš Kalnų parko teritorijos, sutvarkymas ir jo įkomponavimas sode. Šį šaltinį galima aptikti ir senuosiuose Vilniaus žemėlapiuose. Ir jis, beje, buvo viso sodo atsiradimo įkvėpėjas.

Šnipiškėse prieš dvejus metus atidarytas trečias japoniškas sodas, užimantis beveik penkis hektarus. Kelionę žaliąja jungtimi į šį sodą galima pradėti Baltojo tilto pievoje ir, jį pasiekus per Linkmenų gatvę, vėliau tęsti per daugelio jau pamėgtą Neries senvagės parką, o dar toliau laukia ir Ozo parkas. Šis japoniškas pasivaikščiojimų sodas, kaip ir pirmasis VU Botanikos sode, sukurtas pagal pasiskolinto kraštovaizdžio principą, tai yra nenutolstant nuo aplinkinio reljefo. Parke suformuotos dirbtinės kalvos ir želdiniai susilieja su Šeškinės šlaito miško vaizdu – taip vizualiai praplečiamas parko kraštovaizdis. Aplink ežerėlį sodo kūrėjai stengėsi taip suformuoti reljefą, kad jis atkartotų Šnipiškių kalvos šlaitą. Paprastai japoniškas sodas yra skiriamas vienam metų laikui ir tuomet jis tarsi atsiskleidžia visu grožiu, tačiau šio sodo teritorija tam yra kiek per didelė, todėl jis sukurtas taip, kad metų laikų kaita kaip tik būtų akcentuota. Pavasarį parke pražysta sakurų alėja, vilkdalgiai, rododendrai, flioksai; vasarą parke ramu, vyrauja skirtingų atspalvių žaluma; ruduo ir vėl prabunda spalvų fiesta: ryškiausiomis spalvomis nusidažo klevai, sedulos, ožekšniai ir kiti spalvingi sodo augalai; žiema čia dovanoja ramų laukimo ir kantrybės metą.

Japoniško sodo ženklai privačiose valdose

Daugiau viešai lankomų japoniškų parkų ar sodų Lietuvoje neteko rasti, tačiau tai nereiškia, kad nauji apželdinimo madų vėjai japoniškų sodų idėjų neatpūtė į privačių namų valdas. Viržių medelyno kraštovaizdžio specialistas Arūnas Sūnilaitis, taip pat neabejingas šiam apželdinimo stiliui, pripažino, kad ir užsakovų pasitaiko, nors ir ne dažnai, – vis dėlto, renkantis tokį apželdinimo stilių, užsakovą bent šiek tiek turi dominti japoniška kultūra ir japoniškų sodų koncepcija, antraip tai praranda prasmę.

Kita vertus, anot specialisto, japoniškas stilius šiandien atrodo gana patraukliai, nes jo minimalizmas puikiai dera su šiaurietišku minimalizmu ir modernia architektūra. Yra ir dar viena kategorija užsakovų: jie pasidaro baseinėlį su spalvotais koi karpiais, susidėlioja akmenis, pasisodina formuojamą augalą ir taip tarsi prisiliečia prie japoniško sodo. „Kalbant apie dideles erdves, jose jau kuriami parkai, o štai privačiuose sklypuose puikiai išsitenka japoniško stiliaus sodeliai, kurie nedidelėms erdvėms netgi palankūs, nes ir jose nesudėtinga išlaikyti japoniško sodo kūrimo principus. Tai asimetrija ir natūralumas, po to – medžiagų dermė: akmuo, vanduo, samanoti paviršiai, vienas kitas augalas, dažnai nivakiai – bonsai, skirti auginti lauke. Ir būtinai – kvietimas pasėdėti niekur neskubant. Tai yra japoniško sodo dvasia“, – teigia pašnekovas.

Labai gražiai Arūnas apibūdina ir vadinamąją lėto sėdėjimo filosofiją: „Nusiperki bonsą ar jo ruošinį, gerus įrankius ir pradedi savo sode medituoti: kokią šakelę čia man nukirtus, kur ką pririšus? Po kurio laiko grožiesi, pastebi, matai, kaip tas medis keičiasi, kaip tavo matymas paveikė jo estetiką. Čia kaip tapyti: visi naudoja teptukus ir dažus, bet paveikslai visų skirtingi. Tokiu būdu ir prisiliečiama prie japoniškos ramybės filosofijos. Neturi laiko ar noro to daryti, nemoki? Gali kviesti meistrą, o gal ir pagalvoti: ar man tikrai reikia japoniško sodo ženklų...“ – svarsto pašnekovas.

Pats Arūnas jau gal 15 metų formuoja sodo augalus, kurie tinka ir japoniškiems, ir kitokiems sodams. Jis džiaugiasi, kad yra didelė pušų, kadagių, skroblų, klevų medelių nuo 0,60 m iki 3,5 m aukščio paklausa. Vis dėlto pašnekovas labiausiai nori, kad klientai iš nivakių neužaugintų įprastų medžių, todėl primena, kad nustoti genėti yra pati didžiausia klaida, o štai prižiūrėti medžiai kasmet tik gražės ir taps išraiškingesni. „Formuoti augalai – labai stiprus ir dekoratyvus akcentas, kartais užtenka vieno gražaus augalo, išraiškingo akmens šalia, ir aplinka sutvarkyta. Tokia minimalizmo filosofija nesvetima ir japoniškiems sodams, todėl galiu pasakyti, kad tokius sodus dažniau renkasi miesto žmonės, turintys mažiau ploto, ir kartais jiems pavyksta sukurti tikrai gražias išraiškingas erdves“, – tvirtina kraštovaizdžio specialistas, pokalbyje ne kartą pabrėžęs ir japoniško sodo filosofinius momentus.

Projektą „Lietuvos parkai: istorija ir dabarties iššūkiai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Metinė paramos suma 4000 Eur.