Prasideda sodinukų mugių sezonas. Kaip mugėje išsirinkti geriausius vaismedžius, juos tinkamai pasodinti ir prižiūrėti, pasakoja sodininkystės krypties biomedicinos mokslų daktaras Kęstutis Malinauskas.

Mugėje ar medelyne renkantis augalą pirmiausiai vertėtų atkreipti dėmesį į jo būklę. Geriausiai prigyja jauni – vienų dviejų metų medeliai. Kuo vyresnis medis, tuo greičiau jis duos derlių, tačiau tuo pačiu brandesnis augalas gali sunkiau prigyti. „Vienmetukai gali net neturėti šoninių šakelių, tačiau svarbu, kad būtų ne mažiau nei metro aukščio ir 10 cm virš skiepo vietos kamienas būtų bent 1 cm storio – liaunų vytelių nepirkite. Dvimetukai jau turėtų turėti vainikėlį – kelias į skirtingas puses nukreiptas šakeles“, – komentavo žinovas.

Medelio kamienas turėtų būti tiesus, lygus, be žaizdų ar patamsėjusių plotų. Žaizdos signalizuoja, kad medelį gali būti užpuolusios ligos, o tamsios dėmės – kad medelis yra pašalęs, ir pažeista ne tik jo žievė, bet ir mediena – tokio medelio medžiagų apykaita bus prastesnė, jis bus mažiau atsparus ir gali net žūti. Reikėtų apžiūrėti skiepo vietą – ar ji gerai užgijusi. Skiepo vietoje susiformuoja didesnis ar mažesnis gumbas, tai gąsdina nežinančius, tačiau pasak specialisto, yra visiškai normalu.

Svarbiausia medelio dalis – šaknys. Medelius galima įsigyti iškastus iš grunto plikomis šaknimis – perkant tokius, reikėtų paprašyti pardavėjo, kad jas parodytų. Augalas turėtų turėti vieną ar kelias tvirtas pagrindines šaknis ir kuo daugiau smulkių šaknelių. „Tik kriaušės turi netipines, smulkias šaknis“, – perspėjo K. Malinauskas. Nusipirkus iškastą iš grunto augalą reikėtų jį pasodinti kuo greičiau, geriausia – tą pačią dieną. Jei nėra tokios galimybės, būtų gerai jį prikasti pavėsingoje vietoje, arba laikyti vėsiai (pvz., rūsyje), jokiu būdu nepalikti ant saulės.

Kai kurie pardavėjai taip pat prekiauja medeliais, pasodintais vazonuose ar polietileniniuose sodinimo maišuose. Jų šaknų apžiūrėti nepavyks, tačiau reikėtų patikrinti, ar medelis vazone ar maiše stovi stabiliai. Jei augalas juda, gali būti, kad yra ką tik pasodintas – tokio šaknys nebus labai tvirtos ir jis gali sunkiau prigyti. Pardavėjai turėtų pirkėjus apie tai įspėti. Vazonuose ar sodinimo maišuose parduodami sodinukai turi vieną pliusą – jų nebūtina iš karto pasodinti, jie gali taip prabūti kad ir dar metus, tik reikėtų pasirūpinti, kad netrūktų drėgmės.

„O šiaip didelio skirtumo ar pirkti iškastus iš grunto medelius, ar pasodintus talpose, nėra“, – įsitikinęs pašnekovas.

Medeliams reikėtų suplanuoti pakankamai erdvės. Aukštaūgiai augalai sodinami maždaug 4 m atstumu vienas nuo kito, žemaūgiams reikėtų palikti bent 2 m. Tik koloniniai augalai gali augti tankiai. „Juos sodinti galima kad ir kas metrą“, – paaiškino ekspertas. Dėl geresnio apdulkinimo vienos rūšies augalus geriausia sodinti grupėmis.

Planuojant sodą taip pat reikėtų atkreipti dėmesį į pasaulio kryptis. Aukščiausius sodo augalus reikėtų sodinti šiauriausioje jo dalyje, o žemiausius – piečiausioje, kad vieni kitų neužgožtų ir visi gautų pakankamai saulės.

Prieš parsivežant medelius namo, reikėtų jiems iš anksto paruošti vietą. Įprastai medeliams kasamos 40 cm gylio ir 40 cm pločio duobės. Jei žemė – lengvas priemolis ar priesmėlis, kitaip sakant, jei ji – kokybiška, galima į tokią dirvą ir sodinti. Tačiau tokia pasitaiko ne visada. Jei žemė – prastesnė, reikėtų kasti jau didesnes – 60 cm gylio ir 60 cm pločio duobes, ir į jas pridėti juodžemio bei apie 30 proc. komposto ar perpuvusio mėšlo. O jei žemė iš viso prasta, gali prireikti net 1 m gylio ir 1 m pločio duobių.

Paprastai duobės viduje suformuojamas kauburėlis, ant jo dedamos šaknys (svarbu, kad nei viena šaknis sodinant neužsiriestų į viršų, o jei jos – labai ilgos, galima šiek tiek patrumpinti), ir užberiama žeme. Tuomet vietą aplink medelį reikėtų stipriai suspausti rankomis (jokiu būdu netrypti kojomis, nes taip galima nuplėšti šaknis) ir gerai palaistyti. Aplink medelį reikėtų suformuoti bortelį, kad vanduo gertųsi ties šaknimis, o ne bėgtų į šalis.

Kokiame gylyje sodinti? Obelų, kriaušių skiepijimo vieta turėtų būti išlindusi virš žemės kelis centimetrus, o kaulavaisių (slyvų, vyšnių, trešnių, abrikosų, persikų, nektarinų) skiepijimo vieta sodinant užkasama – taip užtikrinama, kad poskiepis neleis atžalų. Sodinant patogu ant duobės pasidėti pagaliuką – taip bus paprasčiau nustatyti sodinimo aukštį.

Jaunam augalui labai svarbu tvirta atrama – vienas arba du kuolai, prie kurių jis rišamas. Jei kalamas vienas kuolas, jis turėtų būti labai arti sodinuko – nutolęs maždaug 5 cm, o jei du – gali būti ir toliau nuo kamieno, pavyzdžiui, apie 20 cm. „Yra sodininkų, kurie kuolus ignoruoja, tačiau jie labai svarbūs, ypač, jei vieta vėjuota – nuolat judinamam vėjo medeliui įsitvirtinti grunte yra labai sunku“, – perspėjo sodininkystės asas. Geriausia rinktis 5 cm storio ir 1,5-2 m ilgio kuolus. Ilgiau tarnauja impregnuoti kuolai. Įprastose ūkio prekių parduotuvėse kuolai gali būti brangoki, tačiau lentpjūvės paprastai gali pasiūlyti gerokai žemesnę kainą. Pasak K. Malinausko, didesnio augumo vaismedžiams kuoliukas reikalingas tol, kol supūva (t.y. 2-3 metus), tačiau žemaūgiams augalams atrama reikalinga visą gyvenimą – kai kuoliukas supūva, ji reikia pakeisti nauju.

Lygiagrečiai reikėtų pasirūpinti ir augalų apsauga nuo gyvūnų. Nors daug kas mano, kad šie jauniems medeliams pavojingiausi žiemą, nugraužti medelį ar jo dalį zuikiai, stirnos gali bet kuriuo metų laiku. „Žvėrys išeiginių neturi“, – juokėsi K. Malinauskas. Populiariausia – tinklu ar kita medžiaga, pavyzdžiui, agroplėvele (tačiau jokiu būdu ne juoda – nuo tokios per daug kais kamienas) aprišti kiekvieną medelį, tačiau patikimiausia apsauga – sodą aptverti.

Pasodintus medelius būtina reguliariai laistyti. „Bent kartą-du per savaitę, priklausomai nuo oro sąlygų. Laistymas yra labai svarbus – pasodinus tai reikėtų daryti bent vienerius metus“, – primygtinai rekomendavo sodininkystės ekspertas. Anot jo, ypač pavojingos ir kartais net mirtinos jauniems medeliams yra ilgos vasaros sausros, kurios Lietuvoje gali tęstis net po kelias savaites ar mėnesius.

O tręšti ką tik pasodintų medelių jis nepataria: „Reikia leisti medeliui ramiai adaptuotis naujoje aplinkoje“. O jei visgi labai knieti tai daryti, reikėtų rinktis ilgalaikio poveikio arba organines trąšas, kad nebūtų „staigaus persivalgymo“. Pavasarį pasodintus augalus gausiau patręšti bus galima rudenį.

Pasodinus medelį rekomenduojama jam nukirpti viršūnę – tai paskatina šoninių šakų, ant kurių ir megsis vaisiai, augimą. Jei sodinukas turi vieną ar dvi šakeles, jas reikėtų taip pat nukirpti prie pat pagrindo. O jei šakelių daugiau – jų šalinti nereikia.

Pasodinus iš grunto iškastą augalą, pirmaisiais metais jam nereikėtų leisti derėti – atsiradus žiedams juos reikėtų nugnybti, kad augalas sutelktų jėgas į šaknyno formavimą, o ne derliaus brandinimą. Jei augalas prieš tai augo vazone arba sodinimo maiše, vieną ar du vaisius galima palikti – daug kam nekantru jų paskanauti, ypač pasisodinus dar neišbandytų veislių.

Na, ir žinoma, augalus reikėtų reguliariai apžiūrėti, stebėti, ar neatsiranda ligų, kenkėjų požymių, o jų pastebėjus imtis atitinkamų priemonių.

Pranešimas spaudai.