Sodininkų susidomėjimas šia uogine kultūra dabar labai išaugęs, o informacijos apie jos auginimą ir apsaugą nuo ligų bei kenkėjų vis dar trūksta. Taigi ką reikėtų žinoti apie šiuos augalus ir auksu žėrinčias jų uogas?

Dygliuotieji šaltalankiai (Hippophae rhamnoides) – nereikli ir šalčiams atspari kultūra. Šiems augalams tinka šviesios vietos, apsaugotos nuo stiprių vėjų, neretai aplaužančių vaisingas šakeles, aplipusias oranžinėmis uogytėmis. Dirvai šaltalankiai nereiklūs, gerai auga tiek smėlingoje, tiek molingoje žemėje bei juodžemyje.

Pirmojo šaltalankių derliaus galima sulaukti jau kitais metais, tačiau tai būna pavienės uogos. Didžiausio derliaus (7–15 kg vaisių nuo vieno augalo) sulaukiama 7–9 metais. Šaltalankių gyvavimo trukmė – apie 20 metų, tačiau jau po 12 metų augalus dera atnaujinti nupjaunant sausas ir pažeistas šakas, paliekant trimečius ūglius. Kai kurie sodininkai pataria imtis radikalios atnaujinimo „operacijos“ – medį nupjauti, o kelmas greitai išleis atžalų, šaltalankis sparčiai augs ir vėl našiai derės. Be to, reikia riboti šaltalankių augimą, kad jų aukštis būtų patogus vaisiams skinti.

Dideli šaltalankių plotai plyti Rusijoje, Kinijoje ir Mongolijoje. Atrodytų, jog veislės, išvestos Sibiro selekcininkų, švelnesnio klimato sąlygomis turėtų augti geriau. Tačiau ne visada taip būna! Tiems, kurie nori „patikimų rezultatų“, galima pamėginti pasisodinti Maskvos universiteto Botanikos sode išvestų dygliuotųjų šaltalankių veislių, tinkamų auginti mūsų klimato sąlygomis: „Botaničeskaja liubitelskaja“, „Moskovskaja krasavica“, „Podarok sadu“, „Perčik“, „Trofimovskaja“, „Avgustinka“ ir kt. Yra ir naujų veislių: stambias uogas subrandinanti „Essel“, dideliu vitaminų kiekiu išsiskirianti „Živko“, desertinės „Žemčužnica“ ir „Tenga“, labai derlingos „Inia“ ir „Sudaruška“, anksti subręstanti „Etna“.

Rinkimas – kantriesiems

Šaltalankių vaisiai subręsta rugpjūtį ar rugsėjį, laikosi ant šakų visą žiemą. Rinkti šias uogas nėra paprasta: dygliuotos šakos bado rankas, o skinamos uogos lengvai sutrykšta. Per 8 valandas nepatyręs rinkėjas nuskina ne daugiau kaip 4–7 kg uogų. Skinti uogas reikia apsimovus tankaus audinio pirštines.
Žinotina, kad daugelio veislių šaltalankių uogos prastai pakelia transportavimą, be to, ir laikosi trumpai: kambario sąlygomis – ne ilgiau kaip 2–3 dienas, šaldytuve – 5–8 dienas.

Kaip sodinami?

Šaltalankiai – dvinamiai augalai, t. y. jų yra ir vyriškųjų, ir moteriškųjų. Norint, jog moteriškasis augalas duotų derlių, būtina, kad netoliese augtų vyriškasis egzempliorius. Beje, optimalus moteriškųjų ir vyriškųjų augalų santykis – 3:1. Pirkdami augalą visada pasiteiraukite jo lyties.

Geriausia šaltalankius – dvimečius ar trimečius 70–90 cm aukščio sodinukus gerai išsivysčiusiomis nepažeistomis šaknimis – sodinti pavasarį. Augalai sodinami 3–4 m atstumu vienas nuo kito į 30–40 cm skersmens ir 40–50 cm gylio duobes. Pasodinus žemės gerai paspaudžiamos ir gausiai palaistoma.

Vertingi ir lapai, ir uogos, ir šakelės

Šaltalankių uogos išsiskiria naudingųjų medžiagų gausa. Net jų lapuose ir šakelėse yra daug vitaminų bei mikroelementų. Šaltalankiuose yra 3,5 proc. cukraus, daug organinių rūgščių, vitaminų C, B1, B2, PP, K, P ir E, folio rūgšties, karoteno ir karotenoidų, flavonoidų, geležies, boro, mangano. Šaltalankiuose aptinkama rauginių medžiagų, riebalų rūgščių (oleino, linoleno), fitoncidų, azoto junginių.

Šaltalankių uogas galima vartoti šviežias, taip pat galima gaminti iš jų sultis, sirupus, kompotus, kisielius, marmeladus, antpilus, trauktines. Užšaldytas uogas galima laikyti iki pavasario. Iš džiovintų šaltalankių lapų ir šakelių išvirta arbata tonizuoja organizmą ir padeda atgauti jėgas. Šaltalankių nuoviras tinka įvairiems kompresams. Jie gerai padeda nuo reumato.

Šaltalankių aliejus

Oranžinės spalvos, savito skonio ir kvapo šaltalankių aliejus pasižymi baktericidinėmis ypatybėmis, gydo žaizdas, pažeistą gleivinę ir odą, malšina skausmą, gerina lipidų apykaitą, padidina baltymų kiekį kepenyse, stimuliuoja pažeistų audinių (ypač kepenų ląstelių po intoksikacijos alkoholiu) atkuriamuosius procesus.

Varginant ūminiam ar lėtiniam laringitui patariama tepti gleivinę šaltalankių aliejumi arba kasdien po 15 minučių daryti šio aliejaus inhaliacijas.

Natūralus vitaminų šaltinis

* Trūkstant vitaminų ar varginant mažakraujystei vartojama šaltalankių uogų trauktinės.
* Dėl beta sitosterolio šaltalankių uogos yra gera aterosklerozės profilaktikos ir gydymo priemonė, jos naudingos pagyvenusiems žmonėms (dėl amžiaus pokyčių).
* Šaltalankių sultys – puiki priemonė nuo kosulio. Šiuo tikslu jų vartojama su medumi.
* Šaltalankių lapų arbatos seniau buvo vartojama nuo skorbuto. 5 g sausų lapelių užpilama stikline verdančio vandens. Tokia arbata – gera infekcinių ligų profilaktikos priemonė.
* Varginant mažam skrandžio sulčių rūgštingumui, vidurių užkietėjimui rekomenduojama vartoti šviežių šaltalankių uogų ir sulčių. Vidurius laisvina ir šaltalankių sėklų nuoviras.
* Šaltalankių uogų nuoviro vartojama skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opaligei gydyti. 3 šaukštai uogų užpilama puse litro karšto vandens, 10 minučių paverdama ant mažos ugnies ir perkošiama. Nuoviras geriamas kaip paprasta arbata. Patariama jo išgerti 2–3 stiklines per dieną.
* Gydant skrandžio ir žarnyno veiklos sutrikimus geriama šaltalankių lapų ir šakelių nuoviro. Šaukštas tokios žaliavos užpilama stikline šalto vandens, užverdama, pavirinama 5 minutes ant mažos ugnies, pusvalandį paliekama pritraukti ir perkošiama.
* Varginant nušalimams, nudegimams, pūlingoms žaizdoms galima prie pažeistos odos pridėti šviežiai trintų šaltalankių uogų.
* Odos ligos gydomos šaltalankių šakelių ir lapų nuoviro voniomis.
* Kadangi šaltalankių uogose yra daug B grupės vitaminų, jos pasižymi vyriškosios potencijos didinamuoju poveikiu. Valgykite šviežių uogų, gerkite jų sulčių, gardinkite šaltalankių aliejumi salotas – tikrai pajusite jėgų antplūdį.
* Šaltalankių uogų ir lapų nuoviras padeda iš organizmo šalinti druskas.
* Šaltalankių vaisiuose ir šakelių žievėje yra serotonino – medžiagos, labai svarbios normaliai nervų sistemos veiklai.
* Liaudies medicinos atstovai pataria gydant reumatą, podagrą, cukrinį diabetą gerti šaltalankių lapų ištraukos. 10 g lapų užpilama stikline verdančio vandens.

Geriau nevartoti

Šaltalankių aliejaus negalima vartoti sergant cholecistitu, pankreatitu, hepatitu ir kitais kasos bei kepenų uždegimais, esant polinkiui viduriuoti. Šis aliejus gydo skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opas, tačiau uogų ir sulčių tokiais atvejais nederėtų vartoti, nes jose yra daug organinių rūgščių, didinančių skrandžio sulčių sekreciją. Šaltalankių uogų taip pat nepatariama valgyti sergant kasos, tulžies pūslės, kepenų ligomis, gastritu. Šviežios uogos ir sultys didina šlapimo rūgštingumą, todėl nevartotinos sergant šlapimo pūslės akmenlige.

Racionalizacija?

Ten, kur auga laukiniai šaltalankiai, vietos gyventojai yra sugalvoję keletą spartaus derliaus rinkimo būdų. Deja, dauguma jų mums netinka, nes yra arba neveiksmingi (mintis palikti uogas iki šalčių ir po to nuskinti sušalusias nėra tinkama, nes iki tol jas paprastai nulesa paukščiai), arba žalingi augalams. Pavyzdžiui, nusprendus nupjauti šakeles ir nuo jų nuskinti uogas patalpoje, toks šaltalankis gyvens neilgai – šie augalai nelengvai ištveria genėjimą, juo labiau – masinį.

Parengė Marta JONUŠAITĖ