Ten, kur neprasiskverbia saulės spinduliai ir neauga puošnios rožės, viešpatauja šešėliai! Vis dėlto nevertėtų nusiminti, jeigu tokioje vietoje nepavyksta sukurti ryškiaspalvių kompozicijų. Juk yra tiek daug įdomių pavėsį toleruojančių augalų, iš kurių galima sukurti įspūdingų gėlynų.

Vilija Rutkauskienė

Išsiaiškinkime, ko galime tikėtis iš medžių pavėsyje esančio sklypo. Miškingas sklypas – vieta, kur augalams tenka mažai šviesos. Kai kuriems augalams tokia situacija – pražūtinga, kiti šešėlyje jaučiasi daugiau ar mažiau komfortiškai, o kiti gali augti tik tokiomis sąlygomis.

Esame pratę manyti, kad šešėlis ir yra tiesiog šešėlis, tačiau jis būna įvairus: po lapuočiais, turinčiais ažūrinę lają, – vienoks, po spygliuočiais – visiškai kitoks, o krintantis nuo pastato – dar kitoks. Renkantis augalus tokioms vietoms svarbus veiksnys – medžių sanglaudos laipsnis. Jis rodo, kaip arti ar toli medžiai stovi vienas nuo kito, kokio aukščio ir tankio jų laja. Pavyzdžiui, po glaudžiomis obelų, medlievų arba aronijų lajomis apšviestumas nedidelis – iki 10 proc., o štai po pavieniui stovinčiais medžiais, ypač tais, kurių laja reta, ažūrinė, apšviestumas siekia apie 90 proc., po išretintais augalais – apie 50 proc. Vadinasi, šešėlis iš esmės gali būti tirštas, šviesus arba vadinamasis pusšešėlis. Labai svarbu nustatyti, koks šešėlio tipas jūsų sklype, nes pagal tai sudarinėsite augalų sąrašą savo sodui.

Nuo pavasario iki rudens

Gėlynas pavėsyje – anaiptol ne nykus vaizdas: šešėlį mėgstančių ir toleruojančių augalų yra nemažai, žydi jie įvairiu laiku, tad iš jų galima suformuoti įdomių gėlynų, kurie dekoratyviai atrodys nuo pavasario iki rudens. Pavasarį žydinčių daugiamečių augalų yra labai daug – tai ir pavasarinės plukės (geltonžiedės, lieknosios), dantažolės (Dentaria), įvairūs rūteniai (Corydalis) ir epimedžiai. Pavasaris – pavėsio gėlyno žydėjimo metas. Šie augalai itin gražūs žydėdami, daugelis jų ilgainiui suformuoja dideles grupes, bet pasižymi savita ypatybe: dauguma pavasarinių augalų yra efemeroidai – jų vegetacija labai trumpa. Tai reiškia, kad jau vasaros pradžioje jie tarsi pradings, o jų vietoje liks tuščia žemė, tačiau viskas taip atrodys tik iki kito pavasario. Tuomet jie ir vėl sodą papuoš ilgai lauktomis spalvomis.

Vasarą jau nebe tiek daug pavėsyje žydinčių augalų, tad didžioji kompozicijų dalis vasarą išlieka žalia. Tačiau vis tiek sklypas paunksmėje būna toks gražus! Savo milžiniškus karpytus lapus išskleidžia rodžersijos (Rodgersia), skydinės darmeros (Darmera peltata), įvairiaspalvius lapus ir šluoteles iškelia astilbės (dabar yra tiek daug jų rūšių bei veislių, kurios skiriasi aukščiu, spalva ir žydėjimo laiku, kad vien iš astilbių galima sukurti įdomiausių kompozicijų), šviesiai violetinias žiedai pasipuošia cicerbitos (Cicerbita), kreminiais – arunkai. O rudenėjant minėtos darmeros rausta ir tampa dar labiau pastebimos jūsų sode.

Šiek tiek egzotikos

Iš pirmo žvilgsnio pavėsį mėgstantys augalai neišsiskiria ypatinga išvaizda ar vešliu žydėjimu. Todėl atrodo, kad egzotiką mėgstantiems sodininkams sunku įgyvendinti savo norus, bet nėra padėties be išeities. Sukurti egzotinį sodą nėra taip paprasta, bet tikrai galima rasti neįprastai atrodančių augalų. Iš lianų neabejotinai